2010 Balandžio 17

JAV ir Lietuva

Ištikimybę Vašingtonui keičia ištikimybė Briuseliui

veidas.lt

"Veido" archyvas

Atsisakiusi vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo ne tiek rodyti nepagarbą Amerikai, kiek demonstruoti asmeninį lojalumą Europos Sąjungai.

Akivaizdžiai neigiama Briuselio ir kitų Europos Sąjungos senbuvių politikų reakcija į JAV prezidento B.Obamos susitikimą Prahoje su vienuolikos Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderiais nedviprasmiškai parodė, kaip jautriai “senoji Europa” reaguoja į amerikiečių politiką savo atžvilgiu.

JAV vėl suskirstė europiečius į savus ir svetimus

Europiečius galima suprasti – dar prieš metus, pavargę nuo George’o W.Busho vienašalės ir gana agresyvios politikos, daugelis jų dėjo itin daug vilčių į būsimąjį JAV vadovą, kuriuo neabejotinai turėjo tapti demokratas. Europiečių lūkesčius bene geriausiai perteikė įtakingasis Vokietijos “Der Spiegel”, ant leidinio viršelio nupiešęs kaubojų su iš pykčio perkreipti G.W.Busho veidu ir dviprasme klausiama antrašte: “Ar Amerika vėl taps demokratinė?” Amerika tapo, tik didelio džiaugsmo Europai tai nesuteikė.

Naujasis JAV prezidentas B.Obama tiesiog ignoruoja vieno lyderio neturinčius europiečius, daug mieliau bendraudamas su Kinija, Rusija, islamo valstybėmis. B.Obama ignoravo klimato kaitos konferenciją Kopenhagoje, vienašališkai peržiūrėjo priešraketinės gynybos planus Čekijoje ir Lenkijoje, atšaukė ES ir JAV viršūnių susitikimą Madride.

O amerikiečių pasirinkimas naujausią JAV ir Rusijos strateginės puolamosios ginkluotės apribojimo sutartį pasirašyti neformalia Vidurio ir Rytų Europos sostine laikomoje Prahoje, kartu surengiant ten naujųjų ES ir NATO narių aukščiausio lygio susitikimą su B.Obama, tapo tikru akibrokštu Briuseliui.

Prieš septynerius metus tiek europiečiai, tiek tuo metu opozicijoje buvę JAV demokratai griežtai kritikavo tuomečio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo sprendimą padalyti Europą į “senąją”, neremiančią JAV karo Irake, ir “naująją”, parėmusią savo ilgametę sąjungininkę.

Prabėgo metai, pasikeitė ir JAV administracija, ir Europos Sąjungos lyderiai, tad atrodė, kad dalybos į ES “blogiečius” ir “geriečius” negrįžtamai nugarmo praeitin. Iki praėjusio ketvirtadienio. Aišku, kad viršūnių susitikimu Prahoje B.Obama norėjo ištaisyti savo pernykščią klaidą su PRG ir santykių su Rusija “perkrovimu”, privertusią 22 garsius Vidurio ir Rytų Europos politikus parašyti laišką ir paklausti: ar JAV vis dar yra patikima sąjungininkė NATO? Nors laiškas stipriai suerzino amerikiečius savo viešumu, išvados vis tik buvo padarytos. Bet būdas, kaip tai buvo padaryta, dar labiau atšaldė Vašingtono santykius su Briuseliu.

Tiesa sakant, tikrai neaišku, kodėl naujosios JAV ir Rusijos strateginės sutarties nebuvo galima aptarti, pavyzdžiui, per NATO viršūnių susitikimą. Juk būtent JAV branduolinis ginklas buvo ir yra pagrindinis NATO atgrasinimo instrumentas. Bet atsitiko, kaip atsitiko.

Kodėl nevažiavo D.Grybauskaitė

Dabar daug aiškiau, kodėl D.Grybauskaitė nevažiavo į Prahą, vietoje savęs pasiųsdama premjerą Andrių Kubilių.
Gera Briuselio koridorių žinovė, išsaugojusi ten daugybę neformalių ryšių, D.Grybauskaitė puikiai suprato, kokią neigiamą ES galingųjų reakciją sukels šis “naujosios ES” viršūnių susitikimas Prahoje. Ir kad nacionalinio lygmens politikas, norintis ateityje daryti rimtą karjerą ES politinėse institucijose, verčiau neturėtų jame dalyvauti. Tad D.Grybauskaitė nutarė praėjusį ketvirtadienį verčiau praleisti Vilniuje, bendraudama su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu (kuris, jau nebe pirmą kartą nepakviestas į rimtą tarptautinį renginį, susiorganizuoja sau kokį renginuką) apie grynai abiejų šalių vyriausybių kompetencijai priklausančius klausimus, nei kompromituotis prancūzų, vokiečių ar britų akyse.

Prahoje buvę Lietuvos diplomatai “Veidą” tikino, kad prezidentės atsisakyme susitikti su B.Obama nereikia ieškoti kokių nors gilių užkulisinių intrigų ar noro parodyti savo asmeninį lojalumą Briuseliui.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tokio lygio Lietuvos akibrokštas JAV lyderiui, pateiktas ką tik buvusios vienos Europos Komisijos komisarių, padarytas dėl paprasčiausių asmeninių užgaidų. Lietuva prezidentės asmenyje akivaizdžiai gręžiasi į Briuselį, transatlantinius santykius patikėdama Vyriausybės atstovams.

Lietuvos ir JAV ryšiai slopsta

Paradoksas: nors JAV visą laiką laikytos (ir tebelaikomos) artimiausiomis ir patikimiausiomis Lietuvos sąjungininkėmis, kokių nors apčiuopiamesnių praktinių ryšių tarp Vilniaus ir Vašingtono nebuvo ir nėra.

Vienintelė esmingesnė JAV kapitalo investicija Lietuvoje – “Williams International” kvietimas pirkti “Mažeikių naftos” akcijas baigėsi didžiuliu politiniu skandalu ir vargu ar iš tiesų prisidėjo prie amerikiečių sprendimo pakviesti Lietuvą į NATO. Nors Vilnius savo politinį apsisprendimą parduoti “Mažeikių naftos” akcijas amerikiečiams grindė būtent siekiama naryste NATO. Galime tik pasidžiaugti, kad planuotų amerikiečių investicijų į naujo dujinio kogeneracinio energobloko statybas Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose taip ir neatsirado. Mat tų planų turėjo ne kas kitas, o su didžiuliu triukšmu netrukus bankrutavusi “Enron”. Du energetiniai skandalai paeiliui neabejotinai būtų galutinai pakirtę lietuvių pasitikėjimą JAV verslu.

Pasibaigęs šaltasis karas ataušino ir JAV “didžiosios politikos” dėmesį tiek Baltijos šalims, tiek Lietuvai konkrečiai. Baltijos šalys kadaise Vašingtoną domino kaip vienas įtampos taškų plėtojant santykius su Sovietų Sąjunga ir Rusija. Nusprendę, kad su nusilpusiu Kremliumi konfrontuoti nebėra prasmės, amerikiečiai prarado domėjimąsi ir Baltijos regionu. Pirmenybė atiteko Balkanams, vėliau – Kaukazui, Irakui, Afganistanui.

Tikra atgaiva Lietuvos diplomatams ir politikams tapo G.W.Busho administracijos apsisprendimas nešti demokratiją į buvusias sovietines respublikas, pirmiausia – į Ukrainą ir Baltarusiją. Šalia labai nevienareikšmiškų ir tamsių finansinių dalykų, galimas dalykas, kai kam suteikusių galimybę pasipelnyti, čia įžvelgta ir galimybė vėl tapti amerikiečiams naudingais, o tai reiškia – ir įdomiais partneriais. “Slaptieji CŽV kalėjimai” Lietuvoje irgi atsirado kaip noro bet kokiais būdais įtvirtinti ryšius su JAV padarinys, o kas gali saistyti geriau nei bendros paslaptys ir bendra kova, tegul ir su terorizmu.

Vienoje gretoje su “demokratijos plėtra į Rytus” ir “kova su terorizmu” stovi ir Lietuvos kariuomenės dalyvavimas operacijose buvusioje Jugoslavijoje, Irake, Afganistane. Po to, kai B.Obamos administracija atmetė G.W.Busho demokratinį mesianizmą, “slapti CŽV kalėjimai” pavirto tik VSD mokymo centru, o mūsų kariai iš Irako buvo išvesti, Lietuvą su JAV iš esmės sieja tik bendra kova su talibais Afganistane. Todėl nereikia stebėtis, kad tarp pirmojo ešelono Lietuvos politikų dažniausias svečias Vašingtone yra ne prezidentė ar premjeras, o krašto apsaugos ministrė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...