2016 Gegužės 10

Dailė

Išmokęs paklusti savajam laikui

veidas.lt

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Joje – ne tik paveikslai, bet ir margaspalviai menininko sukurtų raštų audiniai.

Lietuvoje Levo Baksto pavardę prisimena retas, nebent studijavęs scenografiją, ma­dos istoriją, dailėtyrą ar teatrologiją. Šimtmečio atstumas įstengia nublukinti netgi ryškiausias prabėgusio laiko figūras, tik pats dailininkas dėl to menkai tesijaudintų.

„Yra tik vienas svarbus laikas – dabartis, vie­­nintelė, šiuolaikinė ir reikšminga minutė. Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…“ – rašė pats L.Bakstas 1914 m.

Vis dėlto yra norinčiųjų plačiajai visuomenei prieš šimtmetį pasaulio garbinto menininko vardą priminti. UNESCO generalinė konferen­cija 150-ąsias L.Baksto gimimo metines įtraukė į šiais metais tarptautiniu lygiu minimų sukakčių sąrašą.

Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…

Turtingą savo kraštiečių dailininkų darbų ko­lekciją sukaupęs Baltarusijos bankas „Bel­gaz­prombank“ ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarp­tautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda yra vienas tarptautinio projekto, taip pat aprėpiančio parodas Minske ir Rygoje, etapų.

Iš lietuviško žiūros taško galėtume vertinti ir kitaip: ši paroda pratęsia pažintį su kaimyninia­me gudų krašte gimusiais menininkais, ku­riuos prieš pusantrų metų parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ plačiai pristatė tas pats  „Belgazprombank“. Jo kolekcijoje – ir aštuoni L.Baksto paveikslai, kurie rin­koje pasirodo ganėtinai retai, mat didžiausią dalį dailininko palikimo saugo žymūs Europos muziejai.

BFL/A.Ufarto nuotr.

Vilniuje pristatomi šeši L.Baksto tapybos dar­­bai iš banko kolekcijos, kuriuos supa ne ma­žiau įdomūs jo mokytojų, draugų ir amžininkų kūriniai. O tai – išties verta dėmesio draugija: Markas Šagalas, Valentinas Serovas, Niko­lajus Re­richas, Michailas Vrubelis, Kons­tan­tinas Korovinas, Isakas Levitanas ir kiti garsiausi sidabro amžiaus menininkai. Parodą papildo ke­li L.Baksto darbai iš privačių An­dre­jaus Balykos ir Aleksandro Vasiljevo kolekcijų.

Šeimos peripetijos

Dailininkas gimė Gardine 1866 m. gegužės 9 d. Oficialiuose dokumentuose jo pavardė – Lei­ba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas. Pa­gal tėvą pavardė turėjo būti Rabinovičius, ta­čiau šeima nutarė sužaisti įstatymais ir, gelbėdamas žentą nuo privalomo šaukimo į ar­miją, sū­nų neturėjęs dailininko senelis iš mo­­tinos pu­­sės Rozenbergas oficialiai įsisūnijo jo tėvą Ra­­binovičių, suteikdamas jam savo pa­­vardę. Pa­gal to meto tvarką vienas sūnus šeimoje bū­davo atleidžiamas nuo tarnybos ka­riuomenėje.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų.

Pasaulį išvydus pirmagimiui, jauna šeima kartu su seneliu, kuris praturtėjo caro armijai tiekdamas gelumbę, persikraustė į Sankt Pe­ter­burgą. Senelė kraustytis atsisakė, nes bijojo ke­lionės traukiniu, kurį vadindavo „pabaisa“. Taigi ji pasiliko Gardine, o senelis didmiestyje greitai apsisuko ir vedė jauną moterį.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų. Vis dėl­­to nusprendė berniuko piešinius nusiųsti pa­­žįstamam skulptoriui Markui Antokolskiui, tuo metu gyvenusiam Paryžiuje, ir pasiteirauti pro­­fesionalo, ar jų vyresnėlis turi meninių ga­bumų. Skulptoriaus atsakymas buvo teigiamas, tad Liovai buvo leista mokytis dailės.

BFL/A.Ufarto nuotr.

1882 m. jaunuolis, dar nebaigęs gimnazijos, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją ir po metų tapo jos laisvuoju klausytoju. Čia jo pirmuoju piešimo mokytoju tapo puikus dailininkas ir dar puikesnis pedagogas Pa­ve­las Čistiakovas. Vėliau dėstė taip pat iš Gar­di­no žydų bendruomenės kilęs biblinių siužetų tapytojas Isaakas Asknazis (Aškenazis). Tačiau paties mokinio bandymas tapyti šia tema sukėlė didelį sąmyšį akademijoje, nes Jėzaus motiną Mariją L.Rozenbergas pavaizdavo kaip se­ną apsiverkusią žydę paraudusiomis akimis. Po rektoriaus papeikimo 1887 m. jaunuolis nebelankė paskaitų, taktiškai nurodęs, kad to priežastis – progresuojanti akių liga. Jis pasitraukė po ketverių metų studijų, taip ir nebaigęs poros paskutinių akademijos kursų.

Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

L.Rozenbergas įsidarbino leidykloje piešti iliustracijų žurnalams. Tai buvo neišvengiama, nes jo šeima iš pasiturinčios virto vis labiau skurs­­tančia. Tėvai išsiskyrė, tėvas mirė, antrasis mo­tinos vyras greitai iššvaistė visą jos turėtą tur­tą. Turtingasis senelis taip pat paliko šį pa­saulį, ir didžioji jo palikimo dalis atiteko jaunajai žmonai. Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

Pateko geron draugijon

Dirbdamas jis pradėjo lankytis ir „akvarelių penktadieniuose“, kuriuos organizavo dailininkas Albertas Benua. Čia rado naujų draugų, ku­­rie įtraukė jį į elitinę to meto jaunų Pe­terburgo menininkų kompaniją, vėliau pasivadinusią draugija „Meno pasaulis“ ir iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios leidusią to paties pavadinimo žurnalą – vieną svarbiausių to me­to meno leidinių Europoje. 1898 m. įkurtos draugijos, tapusios opozicija dailininkams peredvižnikams, nariais tapo Aleksandras Benua, Sergejus Diagilevas, Mstislavas Dobužinskis, V.Serovas, N.Rerichas,  M.Vrubelis ir daugelis kitų žymių XIX–XX amžiaus sandūros menininkų, tuomet nė neįtarusių, kad netrukus kuklus atvykėlis iš Gardino provincijos sulauks pa­saulinio pripažinimo.

Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Kai L.Rozenbergas rengėsi savo pirmajai parodai Sankt Peterburge, jos organizatoriai lei­do suprasti, kad Rozenbergo pavardė „ne­skamba“ taip, kad suviliotų rusų didmiesčio meno mėgėjus. Tada L.Rozenbergas pasirinko Baksto slapyvardį, kurį sukonstravo patrumpinęs Gardine likusios senelės mergautinę pa­vardę Bakster. Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Levas Bakstas. Ugnies paukste.Baleto kostiumo eskizas 1922

Draugijos „Meno pasaulis“ nariai L.Bakstą Peterburge suvedė su čia apsistojusiu Mika­lo­jumi Konstantinu Čiurlioniu. Juodu siejo me­­nų sintezės idėja: L.Bakstas buvo neabejingas dailei ir teatrui (jau kūrė dekoracijas S.Dia­gi­levo baleto gastrolėms Paryžiuje), atvykėlis iš Lie­tuvos – dailei ir muzikai. Draugystei tęstis sutrukdė M.K.Čiurlionio liga, privertusi jį palikti Peterburgą.

Po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu.

1903 m. su garsaus meno kolekcininko Pa­ve­lo Tretjakovo dukra Liubove Tretjakova-Gri­cenko susituokęs L.Bakstas, siekdamas didesnių lėšų, mielai imdavosi tiek dailės užsakymų, tiek pedagoginės veiklos. 1906–1910 m. jis kar­tu su M.Dobužinskiu dėstė privačioje mecenatės Jelizavetos Zvancevos dailės mokykloje. Čia vienu iš L.Baksto mokinių tapo neturtingas kraš­tietis M.Šagalas. Įžvelgęs jame perspektyvų dailininką, L.Bakstas sutiko savo lėšomis apmokėti jaunuolio mokslus dailės mokykloje. Vėliau jie susitiko Paryžiuje, ir mokytojas pripažino, kad dėl M.Šagalo talento neapsiriko. L.Baks­tas Paryžiuje padėjo ir talentingam, bet dar nepripažintam menininkui Amedeo Mo­dig­liani, užsakydamas jam savo portretą.

Tačiau L.Baksto santuoka ilgai netruko: po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu. Po skyrybų L.Baks­­tas grįžo į judaizmą, dėl ko buvo juodašimtininkų persekiojamas. 1907 m. gimęs poros sūnus Andrejus vėliau irgi tapo dailininku, daugiausia dirbo kino pramonėje. Nemažai tėvo kūrinių jis pardavė  muziejams, o jo archyvą parve­žė į Pe­ter­burgą ir perdavė savo senelio Tret­ja­kovo įkurtai meno galerijai. Bet sovietiniais metais L.Baksto palikimas Rusijoje nesulaukė tinkamo įvertinimo.

Išgarsėti padėjo baletai

Kai S.Diagilevas 1909 m. nutarė savo baleto trupę pristatyti Paryžiuje, jis prisiminė L.Baks­tą, anksčiau sėkmingai kūrusį spektaklių kostiu­mus. Tačiau šis pasiūlymu nesusižavėjo, nes Pe­terburge jau buvo žinomas kaip stiprus port­retuotojas, gaudavo daug dosnių užsakymų. Vis dėlto atkaklusis S.Diagilevas sugebėjo įkalbėti draugą ryžtis avantiūrai, kuri galiausiai apvers jo gyvenimą.

Paryžiuje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, baletas tuo metu išgyveno sunkius laikus ir bu­vo beprarandąs visuomenės dėmesį. Ru­sijoje – priešingai, tuo metu kilo avangardinio baleto banga. Todėl S.Diagilevo atvežtas spektaklis „Kleopatra“, jo šokėjai ir statytojai Paryžiuje sulaukė didžiulio pasisekimo. Ypač šiltai buvo sutikta klasikinio baleto mokyklos neturinti pa­grindinio vaidmens atlikėja milijonierė Ida Ru­binštein, kuriai suspindėti neabejotinai padėjo įspūdingi L.Baksto sukurti kostiumai. Jis sugebėjo nustebinti paryžiečių vaizduotę subtilia ele­gancija, atviru jausmingumu, neįtikėtina pra­banga ir virtuozišku piešiniu. Ir tapo pirmuo­ju dailininku, kurio kurti teatro kostiumai bei scenografijos eskizai buvo eksponuojami pa­rodose.

Tuo metu teatras buvo įtakingas instrumentas mados raidoje. Dailininko įtaka Paryžiaus ma­dos sluoksniuose stiprėjo su kiekvienu nau­ju spektakliu. Kulminacija buvo pasiekta jau netrukus, 1910 m., Michailui Fokinui Paryžiaus operoje pastačius erotišką baletą „Šecherezada“ pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mu­ziką. Tuomet Paryžius tarsi pamišęs atvėrė savo salonus ir drabužines orientalistiniams motyvams: drąsiausios damos vilkėjo šarovarais, ant galvos rišosi turbanus ir, rūkydamos kaljaną, gulinėjo ant otomanių. O dailininkas, Paryžiuje ži­nomas kaip Leon Bakst, tapo pasaulinio gar­so mados ikona. Jo vardas to meto visuomenei reiš­kė maždaug tą patį, ką mums – Giorgio Ar­ma­ni ar Pierre’o Cardino vardai. Dai­li­nin­kas ėmė­si piešti audinių raštus pramoninei ga­my­bai, modeliavo aprangos aksesuarus ir buitinius reikmenis. Didėjant šlovei, kilo ir jo dailės dar­bų įkainiai: tuo metu L.Baksto kūriniai bu­vo vertinami dešimteriopai brangiau už Pablo Picasso ar Henri Matisse’o paveikslus.

Pats L.Bakstas savo straipsnyje „Apie šiuolaikines madas“ mėgino aiškinti, kodėl jo teatriniai kostiumai turėjo įtakos madai: „Įžymieji suknelių skeltukai yra ne kas kita, kaip drąsesnių graikų pastatymų, kuriuos prieš trejus metus padariau S.Diagilevo baletui, parafrazės. Mėlyni, žali ir auksiniai plaukai dėl savo at­siradimo turi būti dėkingi baletui „Kleo­pat­ra“ ir tragedijai „Pizanella“. Spalvotą (mėlyną) peruką pirmoji užsidėjo Ida Rubinštein „Kleo­patroje“. Spalvotų turbanų ir rytietiškų kostiumų mada kyla iš neregėtos „Šecherezados“ sėk­mės. Tai, kas buvo padaryta išimtinai scenai: karštas pietietiškas grimas, kuriuo aprūpinau visas „Šecherezados“ artistes ir visus artistus, užkrėtė šiuolaikinį Paryžių, ir mes žinome, kad paryžiečiai net dieną visur vaikštinėja ryškiai rudai ir geltonai dažytais veidais…“

Paskui „Šecherezadą“ sekė taip pat pakylėtai sutikta „Ugnies paukštė“ pagal Igorio Stra­vinskio muziką. O štai 1912 m. pastatytas baletas „Fauno popietė“, kuriam panaudotas Clau­de’o Debussy simfoninis preliudas, publikos buvo nušvilptas dėl pernelyg atvirai de­­mons­truojamo erotizmo. Spektaklio prodiuserio S.Diagilevo tai neišgąsdino: jis buvo įsitikinęs, kad „Fauno popietė“ taps reikšmingu darbu baleto istorijoje. Ir, žinoma, neklydo: is­to­rijoje išliko ne tik baletas, bet ir jame pa­grindinius vaidmenis atlikę šokėjai Vaclavas Nižinskis bei Vera Fokina, taip pat L.Baksto su­kurti kostiumai. Tačiau tam, kad žiūrovų pa­sipiktinimas būtų kuo greičiau užmirštas, kitas S.Diagilevo trupės Paryžiuje parodytas spektaklis „Rožės spektras“ buvo pabrėžtinai klasikinio stiliaus.

Paveikslams pritrūko laiko

Deja, savo tėvynėje L.Bakstas jautėsi vienišas ir nepriimtinas. Kiekvieną kartą sugrįžus jam tekdavo teisintis dėl savo stulbinančios sėkmės, dėl to, kad užsiima mada ir apskritai dėl to, kad jis yra Bakstas. 1912 m., pasiremiant nepageidaujama žydų tautybe ir nenurodant kitų priežasčių, jis išsiunčiamas iš Peterburgo. Net čia dailininkas pralenkė savo laiką – vienas pirmųjų tėvynėje tapo nereikalingas dėl to, kad per daug gerai buvo priimtas Vakaruose.

Greitai dailininko šlovės aidai pasiekė JAV. Iš turtingos šeimos kilusi Alice Garrett, JAV konsulo pavaduotojo Prancūzijoje žmona, pakvietė L.Bakstą sukurti jos šeimos vasarnamio Baltimorėje interjero. Gyvendamas už Atlanto, dailininkas buvo kviečiamas skaityti mados istorijos paskaitų, kurių klausydavosi 3–5 tūkst. smalsuolių auditorija. Vietos tekstilės magnatams jis taip pat kūrė audinių raštus, kuriems dailininką įkvėpė indėnų meno motyvai. Šie audiniai buvo gerai įvertinti pirkėjų, todėl L.Bakstas tapo labai turtingu žmogumi. Ir tai paskatino 1924 m. sugrįžti į Paryžių, kur tikėjosi galėsiąs visą likusį gyvenimo laiką skirti audinių raštų eskizams bei paveikslams.

Tačiau grįžęs neatsispyrė I.Rubinštein įkalbinėjimams sukurti baleto „Istaras“ scenografiją. Šis bendradarbiavimas buvo nesėkmingas: įnoringos scenos žvaigždės įgeidžiai dailininkui kainavo nervų priepuolį. Gydytojai jam už­drau­dė dirbti ir liepė ilsėtis. L.Bakstas jų pa­klausė, bet vaikštinėdamas po rudeninį Paryžių peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Nuo šios ligos komplikacijų ir mirė 1924 m. gruodžio 27 d. Palaidotas Paryžiaus Batinjolio kapinėse.

Viešėdamas Vilniuje, Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Vladimiras Prokopcovas atskleidė, kad su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Romual­du Budriu jau aptarinėja dailininko Fer­di­nan­do Ruščico, augusio Ašmenos apskrityje, 150-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, kuri abiejose šalyse planuojama 2020 m.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...