Mums pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta.

Dalis ekonomikos apžvalgininkų užtikrintai skelbia “akivaizdžią” šalies ūkio nuosmukio pabaigą. Taigi lyg ir turėtume džiaugtis, bet pasidžiaugę grįžkime į tikrovę ir mėginkime panagrinėti, kodėl šis atsigavimas toks panašus į ekonominę depresiją ir kokie šansai, kad ateinančiais metais pavyks ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų. Trumpai tariant, šansai menki.

Pirmiausia ekonominės depresijos, t.y. gilaus ir užsitęsusio nuosmukio, grėsmė  išties didelė. Per Rusijos krizę Lietuvos realusis BVP nuo piko iki žemiausio lygio nukrito apie 2 proc. ir į prieškrizinį lygį grįžo per šešis ketvirčius, o šįkart per septynis ketvirčius nuosmukis viršijo 15 proc. ir, jei atsigavimas nepaspartės, ropštimasis į prieškrizinį lygį užtruks dar per 20 ketvirčių (tai yra penkerius metus). Žinoma, artimiausiu metu galima pagrįstai tikėtis bent vieno kito geresnio ketvirčio – eksportas atsigavo beveik iki prieškrizinio lygio, nuslopo namų ūkių vartojimo išlaidų kritimas, drastiškai smukusios investicijos šiek tiek atšoko nuo dugno ir pastarąjį ketvirtį su kaupu kompensavo kapitalo nusidėvėjimą.
Vis dėlto pats ekonominės stabilizacijos ar kuklių teigiamų pokyčių faktas savaime nesuteikia pagrindo tikėtis tvarios ūkio plėtros ateityje.

Šiuo metu šalies ūkis iš esmės yra (pirmajame) ekonominio nuosmukio dugne. Nuosmukis toks gilus, kad užsienio analitikai padėtį Baltijos šalyse neretai pavadina ekonomine depresija. Formaliai jie bus teisūs, jei tokia padėtis užsitęs dar bent kelerius metus.

Taigi esama ekonominė padėtis nėra nei patenkinama, nei tvari: nedarbo lygio ir netvarių valdžios finansų problemos turi būti sprendžiamos jau dabar, antraip tarptautinės finansų rinkos, sudorojusios ekonomiškai leisgyves euro zonos periferijos šalis, ateinančiais metais neišvengiamai atsigręš į mus, mažą baltą Baltijos katytę. Šiame kontekste valdžios ir stambiojo verslo atstovų džiūgavimai dėl šalyje neva suvaldytos ekonominės padėties verčia dar labiau nerimauti.

Lietuva – labai pažeidžiama

Juk šiuo metu išgyvename skolos defliaciją (debt deflation) ir esame skolos spąstuose. Tai reiškia, kad labai mažos infliacijos aplinkoje bandymai bristi iš skolų mažinant tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus išlaidas lėmė didžiulį vidaus paklausos bei BVP susitraukimą, o skolos našta ir santykinis jos lygis (palyginti su BVP) tik dar labiau išaugo.

Pavyzdžiui, JAV federalinis rezervų bankas savo vykdomą ir pagal apimtį precedento neturinčią monetarinio skatinimo politiką daugiausia grindžia kone paniška skolos defliacijos baime.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, pinigų ir kredito sistema turi nuolat plėstis, nes bankams teikiant paskolas ir tokiu būdu plečiant savo balansus sukuriami pinigai, o visuminis skolų grąžinimas ir bankų balansų susitraukimas lemia bendrą pinigų kiekio traukimąsi. Kai skolos grąžinamos sparčiau, negu išduodamos naujos paskolos, ūkyje pajuntamas pinigų badas, ir tai labai apsunkina viso ūkio galimybes aptarnauti savo skolas, o ekonomika bliūkšta greičiau, nei traukiasi skolos.

Lietuvos ūkis patyrė būtent tokią situaciją. Per bumo įkarštį bankų sistemoje buvo itin aktyviai kuriami pinigai. Deja, pinigų lietus staiga baigėsi 2008 m. pabaigoje, bankams tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek dėl pasikeitusio rizikos suvokimo beveik nustojus kredituoti ūkį. Bankų paskolų portfelis nuo piko susitraukė jau daugiau kaip 7 mlrd. Lt (11 proc.). Maža to, šalies komercinių bankų grynieji išorės įsipareigojimai tuo pat metu susitraukė beveik per pusę, t.y. 15 mlrd. Lt, – tai iškalbingas skaičius, atskleidžiantis motininių užsienio bankų strateginį požiūrį į plėtros galimybes Lietuvoje.

Su skolos defliacija susijęs pinigų, pajamų, surenkamų mokesčių badas buvo visa apimantis, ir, be jokios abejonės, palikta savieigai šita situacija būtų virtusi į ekonomikos “mirties spiralę”, realus ūkio aktyvumas bliūkštų 30–40 proc. ir daugiau. Laimei (ar nelaimei), skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius, ir tai buvo labai reikšmingas veiksnys, leidęs stabilizuoti ūkio padėtį. Tačiau dėl to valdžios sektoriaus skola nuo krizės pradžios padidėjo jau daugiau kaip 17 mlrd. Lt.

Beje, vizualiai pamačius valdžios skolinimosi kaitos tendencijas, šnekos apie griežtą valdžios taupymo politiką kelia šypseną. Valdžia raminasi tuo, kad skolos lygis BVP atžvilgiu nėra aukštas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, tačiau išliekantys didžiuliai biudžeto deficitai ir atitinkamos skolos augimo tendencijos didina grėsmę, kad stiprėjančios Europos valstybių skolų krizės fone Lietuva ateinančiais metais išliks labai pažeidžiama.

Pasiskolinome stabilizaciją

Taigi valdžia mus šiuomkart išgelbėjo, tačiau kaip atrodo šalies užsienio skolos dinamika? Privačiam sektoriui praktiškai nustojus skolintis, tačiau skolinantis Vyriausybei ir kartu krintant realiajam ekonomikos aktyvumui, krizės laikotarpiu bendroji šalies užsienio skola didėjo netgi sparčiau negu bumo metu ir išaugo nuo 71 iki 90 proc. BVP.

Akivaizdžiai esame pakliuvę į vadinamosios vidinės devalvacijos sukeltus skolų spąstus! Pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų manyti, kad krizė jau įveikta, kad galima ramiai didinti biudžeto išlaidas, stimuliuoti ekonomiką papildomai skolinantis ir pan.

Ekonomiką taip pat padėjo stabilizuoti Europos centrinio banko vykdoma rekordiškai mažų palūkanų normų politika, kuria, deja, vykdomas didelio masto turto perskirstymas, pakenkiant atsakingai taupantiesiems ir perskirstant šias lėšas įsiskolinusiems bei turbūt mažiau atsakingai besielgusiems visuomenės sluoksniams. Tačiau paliekant nuošalyje socialinio teisingumo dalykus, reikėtų klausti: o kiek laiko galima tikėtis tokių mažų ir faktinių rizikų neatitinkančių palūkanų normų Europoje?

ECB ir kiti didieji centriniai bankai jau turi pagrindo nerimauti dėl per lengvo ir neadekvačiai pigaus skolinimo komerciniams bankams “likvidumui palaikyti” – kaip žinome, tos pigiai paskolintos lėšos komercinių bankų kone tiesiu taikymu yra perskolinamos nacionalinėms vyriausybėms, ir šitaip centriniai bankai faktiškai vykdo euro zonos vyriausybių gelbėjimą “pro galines duris”. Tuo tarpu vyriausybių obligacijų kainų burbulai (vyriausybių obligacijų kainos dėl per pigaus skolinimo yra neadekvačiai didelės) pastaruoju metu sproginėja: prieš pusmetį Graikija, neseniai jau ir Airija nebesugebėjo perfinansuoti savo skolų rinkoje, eilės neišvengiamai laukia Portugalija, Ispanija ir t.t.

O dėl minėto skolų spąstų reiškinio galima beveik užtikrintai teigti, kad per kelerius metus šių šalių skolos bus restruktūrizuotos (t.y. dalis jų bus nurašyta), nepaisant tebesitęsiančio Europos politinių viršūnių savęs apgaudinėjimo ir krizės rimtumo neigimo. Tad arba bankrotai, arba infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu palūkanų normų aplinką darys mažiau palankią.

Bankų pasirinktos strategijos ir mažesnėmis palūkanų normomis pristabdytas nekilnojamojo turto kainų kritimas taip pat buvo tam tikra ekonomikos atrama, nors poveikis nėra vienareikšmiškas. Kaip ir prognozuota, būsto kainos nuo piko nukrito apie 45 proc., o šiemet jų smukimas buvo nuosaikus. Vis dėlto būstas akivaizdžiai išlieka pernelyg sunkiai įperkamas, ir per kelerius ateinančius metus, priešingai daugelio ekonomistų viltims, tikėtinas tolesnis realių būsto kainų kritimas 20–30 proc.

Jei kalbėsime apie eksporto, kaip svarbiausio ekonomikos augimo variklio, perspektyvas, pasaulio tarptautinė prekyba iš esmės išliko priklausoma nuo vyriausybių fiskalinio skatinimo priemonių, kol kas nesprogusių ar netgi aktyviai pučiamų finansinių burbulų (Kinijos pavyzdys). Tikėtina, kad artimiausiais metais pasaulio laukia didžiuliai struktūriniai lūžiai ir finansinių burbulų sprogimai, kurie gali įžiebti protekcionizmą, prekybos karus ir ryškų gyvenimo standartų išsivysčiusiose valstybėse suprastėjimą dėl priverstinio aktyvesnio taupymo. Apskritai eksporto potencialas pasaulinio perteklinio gamybinio pajėgumo sąlygomis jokiu būdu neatrodo patikimas ūkio plėtros variklis.

Esant visoms šioms aplinkybėms nenuostabu, kad darbo rinkos būklė – kone svarbiausias ekonomikos sveikatos būklės rodiklis – išlieka labai sunki. Antai užimtumas nuo piko sumažėjo daugiau negu 12 proc., o nedarbo lygis kol kas laikosi 18 proc. aukšumose, nepaisant tam tikro pramonės ir eksporto atsigavimo. Labai gali būti, kad daugelio bedarbių ankstesnių darbo vietų tiesiog nebėra nunykus pertekliaus laikų ekonominėms veikloms. Kitaip tariant, struktūrinis nedarbas, tikėtina, yra dramatiškai išaugęs.

Ar pavyks pakankamai greitai sukurti šiems žmonės naujas darbo vietas pirmiau, nei jie pasišalins iš darbo jėgos ar netgi iš Lietuvos? Ar pavyks iš tiesų stabilizuoti šalies ūkį, kol nesibaigė nusipirktas laikas? Kuo daugiau matyti susitaikėliškumo ir savęs raminimo daigų, skaudžiai pažįstamų iš 2007–2008 m., tuo mažesni mūsų šansai.