2011 Lapkričio 20

Indija: Išpuikusio turisto užrašai

veidas.lt


Indijai gali ateiti laikas. Ji taip pat gali šauti į galvą. Vieni į ją ruošiasi tarsi į avantiūrą, kiti jon ne keliauja, o tiesiog traukiasi.

Tikriausiai visados užduodamas klausimas: ko iš šios šalies tikimasi – pažintinės, dvasinės kelionės? Kad ir kaip aiškiai susiformuluotume tikslus, Indija nepasiduos mūsų a priori ir atsivers taip, kaip jai patinka.
„Nesijaudinkite, pone, pas mus labai saugu“, – rugpjūčio 9 d. iš antikorupcinės manifestacijos epicentro skambins kelionės agentas. Tą patį jis sakys ir po mėnesio, kai Delyje priešais Aukščiausiąjį teismą sprogs vienos islamistinių grupuočių padėta bomba… Neįtikėtina, tačiau atvykus į šalį visi besirūpinantieji puikia kelionės sklaida (vietinė turizmo gentūra, asmeninis vairuotojas, gidai) turistą saugos ne nuo teroristinių išpuolių, o nuo… žmonių: „Nepriimti siūlomų daiktų, paslaugų, neragauti, negerti, kad nebūtum apsvaigintas ar nunuodytas.“
Vis dėlto atsidūrus Indijoje pasitikėti teks. Ypač dykumoje. Dvylikamečiais kupranugarių vedliais, dvigubinančiais savo amžių…
Gali būti, kad pirmosiomis kelionės dienomis negalėsite užmegzti jokio ryšio su aplinka. Tai lems ir per stiprus kultūrinis šokas, ir europinis individualizmas, ir vizituojamos šalies natūra.
Delyje kvapą užims ne gailus dvokas, apie kurį tiek daug kalbama, o tropikų klimatas ir neaprėpiamos erdvės su tuntais laumžirgių, pirmyn atgal siuvančių virš galvos. Kai užsimanysiu paėjėti nuo Indijos vartų iki Parlamento, mūsų vairuotojas tik šyptelės: pasirodo, po nemigo nakties lėktuve aš vis dar nesuvokiu atstumų.
Iš sostinės vakariniu auksinio trikampio pakraščiu leisimės žemyn. Kelionė nuo taško A iki taško B bus labai ilga. Ji priklausys nuo kelių kokybės ir spūsčių, bet 200 km atstumui įveikti gali prireikti šešių–aštuonių valandų.
Laiko bus sočiai ir pasigrožėti vaizdais, ir pabendrauti su itin dėmesingu vairuotoju Gopalu, kiekvieną frazę baigiančiu „sir“, „ma’am“. (Tą vergišką nuolankumą, kaip ir geležinkelį, penktos valandos arbatą, kriketą bei karalienės Viktorijos laikų keramines plyteles, indams paliko britai, pasitraukę tik 1947-aisiais po 200 metų valdžios). Gopalas apibendrins: Indijos šiaurėje žmonės labai geranoriški, dvasingesni, o pietuose „visiškai kitokie“ – biznieriai. Supažindins su garsios indų atlikėjos Latos Mangeshkar repertuaru, išvers, jo manymu, prasmingiausius posmus, padainuos pats.

330 milijonų dievų

Indai sako, kad ryte pakanka 108 kartus ištarti sėkmės kvietimą, ir diena prasidės gerai. Tiesa, kelyje, be sėkmės, dar reikės ir puikiai veikiančių stabdžių bei rėksmingo mašinos signalo. Visur tvyros tankumo jausmas. Žmonės, be skaičiaus susispaudę automobiliuose, ant autobusų. Grūstys vietomis tokios didelės, kad eismas visiems – transportui, pėstiesiems ir gyvuliams – vienkryptis.
Kokios monumentiškai ramios tos legendinės šventosios karvės! Beje, puikios orientacijos: po klajonių dienos sausakimšam mieste jos visos grįžtančios pas šeimininkus. Niekieno karvių pienas vakare dalijamas benamiams.
Peizažas keisis kas dešimt kilometrų: kažkas panašaus į akmeningas lygumas, staiga iššokantys kalnai, džiunglės. O spalvos! Jas Indijoje diktuoja gamta – ne mados. Artinantis prie dykumos, moterų sariai skaistėja. Regis, tuos neįvardijamus atspalvius ne matai, o ragauji: anyžius, pistacija, šafranas, karamelė, medus, persikas, karis… Važiuojant didmiesčių link, viskas ima tolydžio blukti, švariau. Tik indės išlieka tokios pat – lėtos ir grakščios, šitokio laibumo! Ir dėl maitinimosi įpročių, susijusių su praktikuojama religija, ir todėl, kad stinga duonos, vandens.
Akį trauks pakelių šventyklos su vėliavėlėmis ant stogų. Raudona, oranžinė ir balta – dažniausios vėliavų spalvos Indijos regione Radžastane (nuo kurio pradėjome kelionę). Maldos namų dekoracijos atnaujinamos kasdien, kad būtų judru, nenutrūkstama kaip ir žmonių gyvenime. Išeinantys iš šventyklos su tik ką atėjusiais dalijasi brahmanų palaimintomis aukomis.
Meldžiamasi penkis kartus per dieną. Pirmadienis – Šivos diena, antradienis – Hanumano, trečiadienis – Višnaus, o sekmadienis – visų dievų. Jų esti per 330 milijonų. Garbinama visa, kas gyva, kas iš gamtos. Įdomumo dėlei palyginkime: europiečiai šveičia bazilikus, o indai jiems meldžiasi!
Kai induistai kalba apie šventąsias poras (Sarasvati ir Brahma, Lakšmi ir Višnus, Parvati ir Šiva), visada pirma mini deivę ir tik paskui jos sutuoktinį. Šiandien namų ūkis moters valioje, tad restorane sąskaita pateikiama jai, ne vyrui. Vis dėlto patriarchalinių įpročių šalyje daug.
Keliuose neretai išvysite atskirai einančių vyrų ir moterų būrelius. Nieko nuostabaus, jei du vyrai vaikšto susikibę rankomis. Tai draugystės ženklas (beje, homoseksualūs santykiai šalyje uždrausti).
Tradicinės indų šeimos tėvo uždavinys – gyvenime pastatyti namą ir apvesdinti vaikus. Provincijose vedybos, bene visais atvejais iš išskaičiavimo, įmanomos tik tarp tos pačios kastos (jų keturios) žmonių. Kasta įgimstama, iš jos išeiti neįmanoma. Keisti galima tik karmą: šiandien gimęs žemiausioje patarnautojų kastoje, tačiau dėdamas dideles pastangas, gali tapti verslininku ar net kariu, nors tai aukštesniųjų kastų privilegija.
Tarp induistų vyrauja nuomonė, kad suderėta santuoka patvaresnė už tą, kuri iš meilės. Kas begali porai grėsti, kai sprendžia šaltas protas, o ne jausmai, kai viskas apskaičiuota, sulyginti horoskopai, pasitarta su numerologais?
Piršlybos gali trukti ilgai. Bičiulis prisipažino žmoną penkerius metus rinkęsis iš 45 kandidačių. Fantastiškos vestuvės su 2 tūkst. svečių (jų tradicijai per 3 tūkst. metų) įvyks po poros savaičių.

Šalis pradeda turizmo erą

Į Indiją kasmet atvyksta vos 5 mln. užsieniečių (pusė jų – prancūzai). Patys indai migruoja 200–400 km arčiau miestų, kuriuose yra darbo, bet niekad nėra buvę sostinėje ar už sienos. Štai Udaipure 800 tūkst. gyventojų, iš jų 200 tūkst. – atvykusieji iš aplinkinių kaimų. Beje, tai vienintelis miestas, kuris nenusilenkė nei mogolams, įsitaisiusiems XVI a. pradžioje, nei po jų šalį kolonizavusiems anglams.
Taigi šalis tik pradeda turizmo erą, kiekvieną atvykėlį pirmiausia laikydama potencialiu pirkėju. Jam siūloma viskas: nuo dėžutės smilkalų, rankomis siuvinėto šilko, brangakmenių iki kobrų. Derybos visada vyksta kone iki konvulsijų, nors prekeivis iš anksto žino, kad ir apsipirkti atvykusiems turistams, ir prabangiems europiniams mados namams daiktą teks atiduoti pusvelčiui.
Naujiena: nuo pernai metų Indijoje uždrausta pardavinėti prieskonius iš „kaugės“! Dabar jie privalo būti supakuoti. Priežastis – aštrios dulkės, alergiškiems žmonėms dirginančios kvėpavimo takus.
Ne tik įspūdžio apimti turistai bando įamžinti akimirkas. Juos irgi stebi, net fotografuoja. Bet kas gali užsinorėti tiesiog paspauti ranką… Būriais iš mokyklų traukiantys vaikai šūkalioja „hello“. Prašo iš arčiau parodyti purškiamojo vandens flakoną. Jį, žinoma, atiduodam, giliai širdy pasijutę naujaisiais kolonizatoriais per patį mondializacijos klestėjimą… Tiesa, pastarosios žymės tipiškos visiems varganiems, bet „sparčiai besivystantiems“ kraštams: iki begalybės besidriekiantys naujai tiesiami keliai ir didėjantys lūšnynai, kuriuose telkiasi užsienio investuotojų iškeldinti neturtėliai.
Indijoje patekus į kitokią – vargo masę, kyla gailesčio dilema. Ypač kai ima pintis du kraštutinumai – homofobija ir sentimentalumas. Purvini vaikiukai prašo nupirkti fantos. Arba dar nuostabiau: išnirę pusdykumėj iš nežinia kur, nors aplink nematyti jokios pastogės, panašios į jų namus, pabėgomis seka automobilį su svetimšaliais…
Kontaktas su čionykščiais tiesmukas, be pasauliečiui įprastos diplomatijos. Visi žiūri tiesiai į akis! Žemaūgių indų žvilgsnis kalba iš pačios vargo gelmės į sutrikusį turistą, nebežinantį, kuo šiuo atveju jam vadovautis – atjauta, supratingumu ar 500 puslapių kelionių patarėju.
Induistai pripažįsta, kad žmogaus gyvenimas iš esmės sunkus – našta, kuriai linkima neatgimti, tačiau privalu jį nugyventi kuo doriau. Vis dėlto atvykusiam iš daug konstruktyvesnio pasaulio būti apie tai informuotam nepakanka. Kartais suima įsiūtis matant, kaip indai eina vos vilkdami kojas su nešuliais ant galvų – kažkur, be jokio aiškaus tikslo. Kuo, be religijos, jie save motyvuoja? Kaip išlaiko pusiausvyrą? Pagaliau – kaip jie nervinasi?! Gatvėse be jokių kelių taisyklių, visiems skubant, pypsint, prasilenkiant – jokių kivirčų! Taikios net šiųmetės manifestacijos už antikorupcinio įstatymo projektą!.. Mums greit paaiškinama: toks tat Mahatmos Gandhi, mąstytojo, politiko, vadinto Nacijos tėvu, palikimas.
Indijos akivaizdoje modernusis pasaulis pasirodo pasmerktas evoliucijai. „Jūs jau viskuo persisotinę“, – paantrina bendraamžis indas, nauja pažintis. Jo įsitikinimu, viskas sukasi užburtam rate: indai nori BMW, o štai europiečiai – ramybės, dvasinių vertybių, nors ir svetimų. „Indijoje dabar toks metas, kai gerti viskį gali ir žemiausios kastos atstovas. Bet iš esmės tai nieko nekeičia, tik vilioja į šviesesnį, turtingesnį rytojų. Ten, pas jus, švariau, saugiau, didesnės perspektybos bei garantijos, tačiau fundamentiniai dalykai labai skiriasi. Jūs, europiečiai, nelaimės atveju pasitikite draudimu, o mes – savo šeima.“
Kelionei baigiantis įtampa slūgsta, žmonių baimė traukiasi. Pagaliau išsivaduoji iš nuostatų, turisto elgesio taisyklių ir pasiduodi Indijos jėgai, liudijančiai, kad gyvenimas vyksta daug toliau už „pažengusio pasaulio“ durų.
Po kelionės lieka klausimas, būdingas save laikantiems kosmopolitais, egzistencialistais, moralistais, intelektualais ir pan.: kas aš toks esu? Vienas galimų atsakymų: išpuikęs turistas.

Aušra Matulevičiūtė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...