2013 Liepos 25

Homoseksualų dilema Lietuvai: išmokti priimti ar izoliuoti?

veidas.lt


Kokiu keliu žengti Lietuvai: toleruoti homoseksualus ir suteikti jiems lygias teises ar ir toliau ignoruoti jų egzistavimą bei stumti į visuomenės užribį?

Stokholmo centras, Sergelio aikštė, moderniausias Švedijoje kultūros centras su biblioteka, parodų salėmis, edukacinių užsiėmimų erdvėmis ir restoranais. Artėja pietų metas, todėl vis daugiau lankytojų ima būriuotis vienoje kultūros centro kavinių. Prie staliukų sėdi pensininkai, skaitantys laikraščius, paauglių grupelės, vyrai ir moterys su mažamečiais vaikais. Bet mūsų, žurnalistų iš Rytų Europos, dėmesį prikausto kas kita: dvi maždaug trisdešimties metų moterys, iš pradžių tiesiog sėdėjusios viena šalia kitos prie staliuko, staiga prisiglaudžia ir pradeda bučiuotis.
Moterų bučinys ilgas ir aistringas, tačiau niekas į tai nekreipia nė menkiausio dėmesio. Pensininkai toliau skaito laikraščius, mamos geria kavą, paaugliai šnekučiuojasi, vaikai zuja aplink staliukus. Tik žurnalistai iš Rytų Europos, niekada nematę tokių vaizdų savo šalyse, iš nuostabos negali atitraukti akių.
Nors gyvename pasaulyje be sienų, kur bet kokios ribos tarp skirtingų valstybių ir tautų vis labiau nyksta, Švedijoje pajunti, kad Lietuvoje, priklausančioje tai pačiai Europos šeimai, tebegalioja visai kiti gyvenimo standartai.
Lietuva homoseksualius santykius dekriminalizavo prieš dvidešimtmetį, Švedija tą padarė prieš šešiasdešimt metų. Lietuvoje, vienu aukščiausių homofobijos rodiklių išsiskiriančioje šalyje, homoseksualūs asmenys gyvena nematomą, izoliuotą gyvenimą ir yra stumiami į visuomenės užribį, o Švedijoje jie turi tokias pat teises kaip ir heteroseksualai. 1995 m. Švedijoje įteisinta tos pačios lyties porų partnerystė, 2003 m. joms suteiktos tokios pat teisės, kaip ir skirtingų lyčių poroms, įvaikinti vaikus ar tapti jų globėjais, 2005 m. įteisintos lesbiečių porų apvaisinimo procedūros, na, o 2009 m. santuoka Švedijoje tapo neutrali lyties atžvilgiu ir tos pačios lyties poros įgijo teisę susituokti, taip pat ir bažnyčioje.
39 metų Karin, Švedijos užsienio reikalų ministerijos tarnautoja, ir 40 metų Sara, vadybininkė, mielai sutiko papasakoti apie savo santykius ir pasidalyti vestuvių, kurias atšventė prieš keletą metų, nuotraukomis.
Moterys susipažino prieš penketą metų per socialinius tinklus. „Mes greitai tapome pora, pradėjome kartu gyventi ir kurti savo šeimą. Šiandien kartu turime du vaikus, – pasakoja Karin. – Mes abi visada norėjome turėti vaikų ir šiandien auginame dukrą ir sūnų.“
Karin priduria, kad motinystė ir santykiai su kita moterimi jai niekada neatrodė nesuderinama. Abi moterys pastojo pasinaudodamos donoro sperma, išnešiojo ir pagimdė vaikus. „Mes abi laikome save abiejų vaikų motinomis ir jie abu mus vadina mamomis. Mūsų šeimoje nėra tėvo. Nutarėme, kad tik mes dvi būsime savo vaikų tėvai, ir nenorėjome, kad kas nors kitas būtų įtrauktas, – atvirai pasakoja Karin. – Jei kas nors manęs paklaustų, ar mano vaikams nereikia tėvo (nors iki šiol to dar niekas nėra klausęs), aš atsakyčiau, jog ne, nes nemanau, kad jiems jo reikia. Mano vaikai turi dvi mamas, kurios juos myli ir rūpinasi su didžiausiu atsidavimu. Mes esame daugiau nei pajėgios savo vaikams duoti viską, ko jiems reikia.“
Pašnekovės tvirtina savo kasdieniame gyvenime niekada nesusiduriančios nei su visuomenės netolerancija, nei su diskriminacija dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos.
Karin ir Sara tai sieja su didžiuliu teisiniu progresu gėjų, lesbiečių ir biseksualų lygybės atžvilgiu, kuris Švedijoje įvyko per pastaruosius tris dešimtmečius. „Manau, mano karta gali būti pirmoji, kuri užaugo jausdama, kad būti homoseksualiam ar biseksualiam yra visiškai gerai ir kad tavo gyvenimas dėl to neturi kaip nors nukentėti. Tiesa, negalėčiau šito pasakyti ir apie translyčius asmenis. Diskriminacija, nukreipta prieš homoseksualius, biseksualius ir translyčius žmones, Švedijoje dar nėra iki galo pažabota.“

Homoseksualų lygybė tapo žmogaus teisių objektu

Bet grįžkime į Lietuvą. Kodėl čia nematome už rankų susikabinusių tos pačios lyties porų? „Ne todėl, kad jų nėra – homoseksualių žmonių Lietuvoje yra turbūt ne mažiau nei kur nors kitur, – o todėl, kad tokios poros tiesiog slepiasi, nedrįsta rodyti savo jausmų dėl didžiulio visuomenės priešiškumo“, – sako 29 metų homoseksuali vilnietė Indrė (vardas pakeistas), dirbanti vienoje sostinės bendrovių pardavimo vadybininke. Ji ir jos bendraamžė draugė sutiko duoti interviu, tačiau prašė neskelbti tikrųjų vardų. Moterys baiminasi neigiamų pasekmių savo asmeniniam gyvenimui ir karjerai, kurių gali turėti toks viešumas.
Pasak Indrės, jos su gyvenimo drauge (pavadinkime ją Donata) viešumoje elgiasi labiau kaip draugės, kurias sieja tik platoniški santykiai, nei kaip mylimosios. Abi moterys prisipažįsta, kad viešoje vietoje pasibučiuoti ar paimti vienai kitos ranką būtų nejauku. Indrė pastebėjo, kad net būdamos savo namuose tarp draugų, kuriems žinomi jų homoseksualūs santykiai, jos varžosi rodyti jausmus. Moterys pora tapo daugiau nei prieš trejus metus.
„Man buvo apie vienuolika metų, kai supratau, kad manęs netraukia berniukai. Tačiau iš tikrųjų savo homoseksualumą pripažinau tik būdama devyniolikos. Ilgą laiką dėl to kompleksavau, jaučiau didžiulę vidinę homofobiją. Tėvams buvo sunku suprasti, kodėl man nepatinka vyrai, jie bandė mane pakeisti, atvesti į „doros kelią“, – pasakoja Indrė.
Donata, dirbanti valstybės tarnautoja teisės srityje, trauką tai pačiai lyčiai taip pat pajuto dar vaikystėje. Suaugusi ji niekada negalėjo prisileisti net minties apie artimą bendravimą su vyrais.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...