2012 Rugpjūčio 25

Gyvenimas, priverčiantis pasijusti nejaukiai

veidas.lt

lrytas.lt

Netekome nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Kuzmos.

Praėjusią savaitę išėjusio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kūrybiniame likime – daug prieštaravimų. Surengta vienintelė personalinė paroda galerijoje. Išleistas vienintelis kūrybos albumas. Ir – visų atpažįstami darbai daugelyje šalies miestų: prašom, grožėkitės, jei tik sugebate, jeigu neapakote nuo kasdienės slinkties įprasta trajektorija.
Atrodytų, daug kūrėjų tokio likimo turėtų pavydėti: miestus puošiančios skulptūros autoriui teikia žymiai daugiau satisfakcijos nei genialūs eskizai albumuose. Nes dirbtuvėse, kuriose dulkes kaupia gipso lipdinių, taip ir nesulaukusių progos įsikūnyti į prašmatnesnes medžiagas, rikiuotė, apima miglotas kaltės jausmas. Ir kalba neišvengiamai sukasi apie tai, kas galėjo būti, bet nesusiklostė, neįvyko, nes…
Tik ar būtumėte sutikę keistis vietomis su Stanislovu, kurį gyvenimas didesnę skirtojo laiko dalį blaškė po ligoninės palatas? Pavydėti tokio likimo neįmanoma, kaip ir sąmoningai jį pasirinkti. Per didelė kūno kančios kaina už kūrybinius nušvitimus.
S.Kuzmos likimas likusiuosius verčia pasijusti nejaukiai. Nes intuityviai nuvoki, kiek dar ši asmenybė būtų gebėjusi nuveikti, jei nebūtų priversta nuolat sukti ratus tarp būties ir nebūties. Ir kiek pats, kuriam Dievas skyrė nepalyginamai galingesnį kūną, privalėjai nuveikti. Jei S.Kuzma sugebėjo nukalti tris Katedros šventųjų skulptūras – kiekvienam kitam turėjo pakakti jėgų pastatyti po Katedrą. Būtent – po Katedrą, o ne po privatų namelį užmiestyje.
Koks visgi apgaulingas mūsų kūnas – pats tikriausias iš to, ką turime, ir kartu tiek nedaug lemiantis. Kiek daug gražių kūnų vasaros paplūdimyje. Kiek mažai Katedrų.
„Mes patekome į rinkos dėsnius, kai net meninė kūryba – tai prekės darymas, kai medicina tampa verslu ir kai mes visi esame vartotojai, tiekėjai, gamintojai. Jau nebe žmonės perka, o vartotojai, pirkėjai. Mes keičiame žodyną, nes žodžiai, kurie turi savo prasmę, degina mūsų sąžinę. Mes jau priversti keisti žodyną. Kad nedegintų ir mums būtų lengviau“, – viename savo interviu kalbėjo menininkas.

Tarp kūrybos ir mirties

„Veido“ pokalbis su S.Kuzma irgi galėjo būti, bet – nesusiklostė, neįvyko. Prastas pasiteisinimas, kad tai nebuvo viešumoje dažnai šmėžuojantis žmogus – greičiau žmogus, kurio reikėjo pačiam ieškoti.
Vienintelė paroda prieš šešiolika metų, vienintelis albumas, tas pats – rengtas su nerimu, ar bespės autorius jį palaikyti rankose. Suspėjo.
„Mano darbai niekada nebūtų pajudėję, jeigu ne širdies chirurgai – jie mane kūrė visą laiką. Kiekvienas mano darbas susijęs su didelėmis medicinos investicijomis“, – vasarį kalbėjo į albumo pristatymą chirurgų atlydėtas S.Kuzma. Medikams, suteikusiems galimybę nors protarpiais dirbti, albumas ir dedikuotas.
Kreiptis į gydytojus skulptorius buvo priverstas 1978-aisiais, užpuolikų gatvėje sumuštas taip, kad prireikė širdies operacijos. Tuomet buvo sėkmingai pakeisti du širdies vožtuvai, tačiau po poros metų ištiko sunkus insultas – S.Kuzma buvo paralyžiuotas, nebegalėjo kalbėti. Tačiau atsigavęs sukūrė „Mūsų šventę“, puošiančią Nacionalinio dramos teatro fasadą, ir „Versmę“ – skulptūrą teatro foje baseine. Toliau sekė Šiaulių miesto simboliu tapusi skulptūra „Šaulys“ (1986), sopulingoji „Pieta“ Antakalnio kapinėse, skirta Sausio 13-osios aukų atminimui (1995), ir jau minėtos Vilniaus Arkikatedros frontoną puošiančios šventųjų skulptūros (1996).
2003-aisiais menininko gimtajame Panevėžyje vos per devynis mėnesius išdygo paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui – pats S.Kuzma tokius sprendimų ir darbų tempus prilygino stebuklui.
O kur dar bažnyčioms – Ignalinoje, Elektrėnuose, Vilkaviškyje, Nidoje – skirti kūriniai. Iš viso Lietuvoje ir kitose šalyse išsisklaidė daugiau nei dviejų šimtų skulptūrų „bagažas“. S.Kuzmos kūriniai puošia japonų dizainerio Issey Miyake namus, Lozanos olimpinį muziejų. Jo darbų turi garsi Tretjakovo galerija Maskvoje. 2006-aisiais sukurta „Našlaičių motina“ buvo padovanota Vatikano popiežiui Benediktui XVI.
Tačiau lygiagrečiai su kūrybine biografija storėjo ir menininko ligos istorija. Kūne atsirado širdies stimuliatorius, patirtas dar vienas insultas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais vienintelė reali viltis bebuvo širdies persodinimas, bet šįkart lemtis aplenkė iki paskutiniosios gyvenimo valandos kartu su artimaisiais jį globojusius medikus.
S.Kuzma palaidotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje – nelabai toli monumentalios savo paties darbo „Pietos“.

Prisiminimų klostės

S.Kuzmos skulptūrose žemiškos ar nežemiškos būtybės dažnai apsupamos paslaptingomis klostėmis, kartais suteikiančiomis veržlumo įspūdį (kaip „Mūsų šventėje“), o kartais įkalinančiomis figūras skausme ir kančioje. Pats skulptorius yra prisipažinęs, kad toks potraukis klostėms greičiausiai kilęs iš prisiminimų apie mamos, kurios labai trūko vaikui išvažiavus gyventi į sostinės menų mokyklos internatą, skaras.
Asmeninis S.Kuzmos gyvenimas sudrapiruotas lygiomis klostėmis – visą gyvenimą skulptorių globojo jo žmona Lida, su kuria draugavo nuo aštuntos klasės. Užaugintas sūnus Algirdas ir duktė Gabija.
S.Kuzmos kūriniai – iškalbingi ir tuo pačiu jaukūs, nesistengiantys priblokšti modernumu ar nustebinti įmantria semantine akrobatika.
Tik mes, stebintys jo titaniškomis pastangomis nuveiktus darbus, šalia jų visvien galime pasijusti nejaukiai, kai skultoriaus žemiškoji būtis jau suvystyta į praeities klostes.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...