2014 Rugsėjo 01

Raimundas Milašiūnas

Gyvenantys praeityje

veidas.lt

Štai ir baigėsi vasara, kurią vieni prisiminsime gniuždančiais karščiais, kiti minėsime puikiai išnaudotas galimybes gaivintis ežerų ar jūros vėsa, bet, matyt, visi turėsime pripažinti, kad ji suteikė ne vieną džiugią, nuo kasdienybės vargų ir darbų atpalaiduojančią akimirką. Bet, kaip ir viskas šiame pasaulyje, vasara vis dėlto atsisveikina su mumis, palikdama liūdesį ir gražius prisiminimus. Ir ne vienas mūsų greičiausiai jaučiamės lyg išlydėdami mielą draugą, kuris praleido su mumis nuostabias dienas, bet šiandien ilgesingai žvelgia pro traukinio vagono langą, o šiam neišvengiamai pajudėjus pamoja mums paskutinį sykį…

Toks jau tas žmogaus gyvenimas – nenumaldomai bėgantis pirmyn ir nusinešantis šiandienos patirtis bei džiaugsmą ir paliekantis vien prisiminimus. Pamenate, gyvenimas – tai nuolat nykstanti dabarties akimirka. Laikas bėga ir šiandiena virsta praeitimi, kuri niekur nedingsta, bet vienaip ar kitaip įsitvirtina žmogaus pasąmonėje, lemdama naują dabartį ir ateitį.

Ne kartą esu kalbėjęs apie žmogaus pasąmonę – galingą jėgą, valdančią mūsų troškimus, jausmus ir mąstymą. Deja, yra žmonių, kurie, kaip ir dažnas Freudo amžininkas, bando neigti bet kokią pasąmonės įtaką savo gyvenimui, o kai kurie įsigudrina apskritai pareikšti ją neegzistuojant. O juk net ir toks pareiškimas gali būti nemenkas nesąmoningų procesų įrodymas: juk jei bandome kažką kategoriškai neigti, matyt, turime stipriai su tuo ir kovoti. O jei kovojame su pasąmone, vadinasi, ji yra tvirtas mūsų priešininkas.

Žmogus – prieštaringa būtybė. Neretai mes manome viena, o darome kita. Dar dažniau net nesusimąstome, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, o tai ir yra geriausias nesąmoningo elgesio pavyzdys. Ar bent vienas mūsų įsisąmonina savo veiksmus vairuodamas automobilį? Ar pastebite, kad neapmąstydamas kelionės atsidūrėte reikiamoje vietoje? Tai kasdienybė, kuri niekam nekelia problemų. Problema atsiranda, kai mūsų elgesys ima erzinti kitus ar tampa tiesiog juokingas.

Štai vartau vasaros prisiminimus ir atgaivinu vieną jų. Karštą vasaros dieną sėdėjau kavinės terasoje, o prie gretimo stalo įsikūrė nemenka kompanija, kurios centre puikavosi vienos didžiausių šalyje alų gaminančių įmonių bosas. Pasirodė, kad kavinėje buvo pilstomas tos įmonės alus. Ir kaip buvo graudu žiūrėti į to boso palydovus, kurie iš kailio nėrėsi bandydami jam įtikti. Tačiau nustebino kitkas – pagrindinis šio farso veikėjas pasiuntė vieną iš savųjų „patikrinti“, kaip laikomas ir pilstomas kavinėje alus. Žinoma, pasiųstasis rado „pažeidimų“ ir visa kompanija ėmėsi kavinės savininkų „auklėjimo“. O liūdniausia šioje istorijoje tai, kad solidžios įmonės bosas elgėsi lyg vaikas, kuris visokiais būdais stengiasi įrodyti savo vertę ir galią.

Štai ir žmogaus psichologijos prieštaringumas: kuo mes labiau pasitikime savimi, tuo mums mažiau reikia įrodinėti savo galias. O tas, kuriam pasitikėjimo trūksta, neretai visaip bando jį sutvirtinti grėsmingu ir kategorišku elgesiu, tarsi laukdamas savo vertės patvirtinimo iš aplinkinių. Minėto verslininko svita tą atliko puikiai: juokėsi tada, kai tą darė bosas, lankstėsi ir pataikavo jam.

Galiu tik spėlioti, kodėl šiam žmogui reikėjo demonstruoti savo galią ar mėgautis pataikūnų dėmesiu. Matyt, pasitikėjimo savimi ar užtikrintumo savo pozicija jam tikrai trūksta. Kodėl? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymą tegali duoti pats žmogus. Aišku viena – ankstesnė patirtis liko pasąmonėje ir iki šiol verčia jį gyventi vis bandant susikurti visagalybės iliuziją.

Tai viena mūsų patirties pusė – nesąmoningas jos veikimas dabartyje. Ji valdo mus visus, todėl geriausia pabandyti suprasti tokio poveikio išraiškas mūsų mąstyme bei elgesyje ir taip žengti į priekį vaduojantis iš nesąmoningos praeities įtakos.

Vis dėlto negaliu nepaminėti ir antrosios patirties pusės. Ji susijusi su žmonėmis, kurie sąmoningai pasirenka savo buvusius išgyvenimus ir prisiminimus lyg kažkokį kultą ir pradeda gyventi praeityje. Tokie žmonės, priešingai nei anksčiau paminėti, kurie negali išsivaduoti iš praeities įtakos, nenori savo patirties palikti istorijai. Matyt, mes visi kartais išgyvename panašias patirtis, kai graužiamės dėl kažkokių nuveiktų ar nenuveiktų darbų, gailimės praradę kokias nors galimybes ar niekaip neatsisveikiname su netektimis. Tačiau yra žmonių, kuriems laikas sustoja ir jie niekaip negali išsivaduoti iš savo istorijos. Žinau pagyvenusį žmogų, kuris niekada nepaliko tėvų namų, o šiems mirus nepalietė nė vieno jų daikto ar drabužio, palikdamas viską sustojusiame laike ir gyvendamas su įsivaizduojamais tėvais.

Taigi mes visi esame laiko ir praeities įkaitai. Vieni pasiduodame jų įtakai nesąmoningai, kiti, priešingai, esame linkę sąmoningai gedėti ir kentėti gyvendami sustingusiame laike. Ir nesusimąstome, kad praeities pakeisti negalime ir negalime pataisyti patirties. Mūsų galioje tėra tik galimybė priimti tikrovę, kurioje esame šią akimirką, bei kurti ateitį. Ateitį, kuri gali tapti gerokai smagesne ir gražesne patirtimi, vieną dieną tapsiančią praeitimi, o ši galbūt taps ne slegiančių išgyvenimų, bet išminties ir ramybės šaltiniu naujai laiko atnešamai dabarčiai.

Todėl ir neverta liūdėti dėl to, kad baigėsi vasara, nes ji kada nors sugrįš, o dabar prieš mūsų akis veriasi nuostabus įvairiaspalvio ir skaidraus rudens paveikslas. Mėgaukimės juo!

 

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Julita Julita rašo:

    Puikus straipsnis:-)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...