2016 Balandžio 13

Ledo rutulys

Gražiausias ledo ritulys, kai žaidžia D.Kasparaitis

Veidas.lt

Darius Kasparaitis / BFL nuotr.

Taip juokdamasis sako Darius Kasparaitis – vienintelis ledo ritulininkas iš Lietuvos, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse ir pelnė visų trijų spalvų olimpinius medalius. 1992 m. subyrėjus SSRS D.Kasparaitis kartu su jungtine komanda tapo Albervilio žiemos žaidynių čempionu, 1998 m. Nagane atstovaudamas Rusijos rinktinei iškovojo sidabrą, o 2002 m. Solt Leik Sityje – bronzą.

Inga NECELIENĖ

„Neturėjau didelių pasirinkimų, kuriai šaliai atstovauti. Galėjau rinktis tik iš dviejų variantų: arba atstovauti Rusijai, arba iš viso niekada nedalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš pasirinkau pirmąjį variantą, ir nors dėl to iki šiol sulaukiu nemažai priekaištų ir replikų, manau, ne vienas komandinės sporto šakos atstovas būtų taip pasielgęs. O lietuvis būsiu visą gyvenimą – nesvarbu, kurioje šalyje gyvensiu ir kokį pasą turėsiu“, – sako 43-ejų metų Lietuvos ir JAV pilietybę turintis ledo ritulininkas.

– Neseniai buvote grįžęs į Lietuvą ir atstovaudamas Vilniaus „Hockey Punks“ klubui žaidėte Lietuvos ledo ritulio lygos čempionate. Kokia pasirodė Lietuvos ledo ritulio lyga?

– Buvo malonu pažaisti, pamatyti, kad ir aš dar neblogai ant ledo judu, galiu įmušti įvartį, atlikti rezultatyvų perdavimą. Lietuvos čempionato lygis nėra aukščiausias, jeigu aš, kelerius me­tus tik mėgėjiškai žaisdamas, dar galiu neblogai pasirodyti. Iki aukšto lygio dar toli, tai vis dėlto labiau mėgėjų nei profesionalų lyga.

Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

Artimiausią ateitį matyčiau šviesią, nes yra perspektyvių vaikų ir jaunimo. Bet pramokę žaisti jie susiduria su bėdomis: Lietuvoje nėra rimtų klubų, kuriuose jie galėtų visapusiškai tobulėti. Jeigu šita problema būtų išspręsta, ledo ritulys sparčiau kiltų į viršų. Buvo bandymų burti jaunių komandą, bet abu sykius ji bankrutavo. Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

– Kokią matote lietuvišką sportininkų rengimo sistemą?

– Pagaliau ir čia padėtis keičiasi į gera, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ledo ritulys buvo visiškai užmirštas, o dabar kuriama ir to­bu­linama vaikų rengimo sistema.

Kaip jau minėjau, daugiausia rūpesčių kelia ūgtelėję 13–14 metų žaidėjai, kuriems Lietuvoje nėra kur tobulėti, todėl sulaukus tokio amžiaus reikia vykti į užsienį ir ten ieškotis klubų, akademijų. O tai kainuoja ir tik tėvai gali nuspręsti, jie yra pajėgūs ar ne investuoti į vaiko ateitį.

Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Lietuvoje sava sistema dar tik kuriama, jos niekada nebuvo – anksčiau perspektyvūs vaikai, kaip, tarkime, mes su Dainiumi Zubrumi, vykome į Rusiją. Bet politika pasikeitė. Be to, ir rusai bando savus ugdyti, iš kitų šalių jų aukščiausiojoje ledo ritulio lygoje KHL sunku prasimušti. Vadinasi, lieka kitos arčiausiai Lietuvos esančios stiprios ledo ritulio šalys – Suomija arba Švedija. Į jas dažniausiai talentingų vaikų turinčių tėvų akys ir krypsta, bet tenka priimti nelengvą sprendimą: arba tėvams kartu su vaiku vykti, arba vieną vaiką išleisti į užsienį. Bet reikia nepamiršti, kad ledo ritulio šalyse konkurencija didžiulė. Kita vertus, kai stipri žaidėjų rengimo sistema, ir rezultatai būna kitokie. Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Pažįstu lietuvių, žaidžiančių ne tik Skandinavijoje, bet ir Amerikoje, Kanadoje.

– Ar išleistumėte savo sūnų treniruotis į kitą šalį? Juk pats būdamas keturiolikos palikote Elektrėnus ir išvykote į Maskvą bei savo kailiu patyrėte, ką tai reiškia.

– Man pasisekė – mano tėvams nereikėjo visko mesti ir vykti paskui mane, kad galėčiau žaisti ir tobulėti. Nors tuometėje SSRS mažai ko buvo, bet ledą, trenerius ir galimybę treniruotis kiek nori gavau nemokamai, už tai didelių su­mų mano tėvams nereikėjo mokėti. Tuo metu iš Elektrėnų išvykti į Maskvą ir žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje buvo visų to me­to ir toje santvarkoje gyvenusių ledo ritulininkų svajonė.

Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių.

Ką čia slėpti, palikti namus ir išvykti lengva nebuvo. Juk buvau keturiolikmetis vaikas. Pirmais mėnesiais ir verkiau, ir ištisai liūdėjau. Buvo gaila namų, tėvų, paliktos Elektrėnų mokyklos – teko pratintis prie visiškai naujo gyvenimo, griežto režimo, nuolatinės priežiūros. Tuometinis mano klubas Maskvos „Dinamo“ iš esmės buvo pasieniečių komanda, laipsniais apsikarstę treneriai turėdavo atsiskaityti kažkam aukščiau, todėl tvarka, drausmė buvo ypač svarbi. Kartą per savaitę mus išleisdavo į miestą – ir viskas, daugiau jokios laisvės, tik mokykla ir treniruotės. Kartą net pabėgęs į Lietuvą buvau. Todėl savo vaiką būtų baisu išleisti.

– Kada patyrėte didesnį sukrėtimą – iš Lie­tuvos išvykęs į Maskvą ar paskui iš Mask­vos persikėlęs žaisti į Ameriką?

– Išvykti į Ameriką buvo labai lengva, jau nereikėjo įveikti daugybės biurokratinių kliūčių, nes subyrėjus SSRS mus visus lengvai išleido. Man labai pasisekė, kad būdamas vos 19 metų jau galėjau žaisti NHL – pačioje stipriausioje le­do ritulio lygoje. Bet išvažiavus iš SSRS sistemos ir patekus į amerikietišką vėl reikėjo persiorientuoti. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių. Baigėsi treniruotės – ir daryk ką nori, jo­kios kontrolės, niekas iš paskos nevaikšto ir nežiūri, ką veiki, nes esi profesionalas ir pats už save atsakai. Su atsivėrusia laisve teko mokytis gyventi.

– Grįžtate į Elektrėnus, nueinate į ledo areną ir kokie jausmai užplūsta?

– Malonūs. Visada smagu grįžti. Nors ledo arena gerokai pasikeitė nuo tada, kai aš čia treniravausi. Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais. Man ledo ritulys davė viską, ką šiuo metu turiu, bet prieš tai turėjau ir pats nemažai atiduoti – daug laiko, sveikatos ir jėgų.

– Ar yra dalykų, kuriuos jums sunku paaiškinti savo vaikams?

Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais.

– Pirmąkart ant ledo atsistojau aštuonerių. Pirmosios mano pačiūžos buvo tokios: tėvas kažkur rado dailiojo čiuožimo pačiūžas, nupjovė priekinius dantukus ir su tokiomis mokiausi čiuožti. Tada radome baidarininko šalmą, kažkas iš medžio išdrožė lazdą – ir su tokia amunicija žaidžiau. Užtat koks buvo džiaugsmas, kai gavau pirmas tikras pačiūžas. Jos vadinosi „Lazer“.  Tos akimirkos nepamiršiu. Tai laikais bu­vo didelė laimė vaikui gauti bet ką. Mes gavome ne kamuolį, o visą amuniciją: šalmą, laz­dą, pačiūžas, aprangą.

Dabar negaliu savo vaikams paaiškinti, kodėl pas mus nieko nebuvo, kodėl negalėjome tiesiog nueiti į parduotuvę ir ko reikia nusipirkti.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...