2015 Lapkričio 08

Giedraičių parkas pagerbs ir kritusius lietuvius, ir lenkus

veidas.lt

Molėtų, Ukmergės ir Širvintų rajonų savivaldybės su Krašto apsaugos ministerija kurs pirmąjį Lietuvoje karinį istorinį parką, skirtą pristatyti Lietuvos kariuomenės kovoms su Lucjano Želigowskio rinktine.

Dovaidas PABIRŽIS

Kaip pasakoja projekto iniciatorius Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis, iš viso sumanyta apie 10 maršrutų, kurie apimtų Ukmergę, Širvintas, Musninkus, Giedraičius, Paberžę ir kitas aplinkines vietoves.

„Tai yra didžiulis regionas, mūšiai vyko šiame plačiame ruože, praktiškai iki Neries upės. Pagrindinis mūsų tikslas yra pristatyti 1920 m. ir vėliau prie demarkacijos linijos vykusias kovas. Žinoma, į tai pateks ir kiti objektai, esantys tuose rajonuose, – gamtos, istorijos paminklai, bažnyčios, dvarai, kad keliautojai turėtų galimybę pamatyti viską, kas įdomaus yra šiuose kraštuose“, – pasakoja V.Rakutis.

Maršrutai lietuviams ir lenkams

Parengtoje parko koncepcijoje, kurią parėmė Krašto apsaugos ministerija, numatyti septyni maršrutai: Širvintų-Giedraičių kautynės, leitenanto Teodoro Balno žygis, Lietuvos kariuomenės kelias, L.Želigovskio kariuomenės kelias, Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, VII pulko ir II pėstininkų pulko keliais.

Kadangi mūšių vietose nedaug ką pamatysi, ketinama įrengti informacinius stendus, kuriuose bus aprašyta, kas tiksliai toje vietoje vyko, pateikiami istoriniai duomenys, nuotraukos. Planuojama, kad skirtingi maršrutai bus pritaikyti keliaujant pėsčiomis, dviračiu bei automobiliu.

Jau lapkričio pabaigoje ketinama atgaivinti daugiau nei 20 km ilgio pirmajį maršrutą iš Širvintų į Giedraičius. Kiti maršrutai su pritaikyta ir įrengta logistika, informaciniais stendais bei turizmo informacijos centru turėtų būti atidaryti iki 2018-ųjų, kai bus minimas Lietuvos valstybės šimtmetis.

Pasak V.Rakučio, tarp svarbiausių lankytinų objektų yra karių kapinės, nepelnytai  užmiršti Musninkai, kur vyko ne mažiau svarbios kovos. Taip pat Motiejūnų, Kraujaleidžių, Santakių kaimai, Giedraičių mokykla, kurios patalpose veikė ligoninė ir čia buvo išgelbėta daug mūšyje dalyvavusių karių, bei daug kitų vietovių.

Sieks sutaikyti, o ne skaldyti

Ar nesukels šis projektas didesnės lietuvių ir lenkų priešpriešos, kai bus kalbama apie istoriją, kurią abi tautinės grupės paprastai vertina skirtingai? V.Rakutis tikina – vienas iš projekto tikslų yra padėti žmonėms suprasti ir kitą pusę. Todėl lietuviams bus mėginama papasakoti apie Jozefo Pilsudskio valstybės koncepciją, Lenkijos nepriklausomybės karą, parodyti, kad Lietuvoje vis dar gajus stereotipas apie lenkų siekį užgrobti visą Lietuvą yra neteisingas.

„Parkas pažymės ir pergales, ir pralaimėjimus, jo tikslas nėra sukelti nepamatuoto entuziazmo. Tai bus vieta, kur žmonės turės progą suprasti, kaip yra ginama tėvynė realiomis sąlygomis su visomis štabų klaidomis ir priešininkais. Vienas tikslų –  pamėginti lenkus ir lietuvius šiek tiek sutaikyti, jie iki šiol čia šiek tiek sėdi apkasuose, ir tai yra labai sunkus politinis uždavinys“, – aiškina istorikas.

Projekto iniciatoriai tikisi, kad čia atvyks ir lenkų turistų. Planuojama, kad pagrindine lenkų traukos vieta turėtų taptų Paberžė, čia ketinama pastatyti stendus lenkų kalba, kuriuose bus kalbama apie Lenkijos kariuomenės žingsnius. Lietuvos karo akademijos studentai kasmet Giedraičiuose rekonstruoja Širvintų-Giedraičių mūšį. Į šį renginį planuojama pakviesti ir lenkų karinius klubus.

V.Rakutis neabejoja, kad pasipiktinimo dėl šio parko kils iš abiejų pusių, tačiau pagrindinis jo tikslas yra taikos misija. Istoriko teigimu, žmonės iš principo nėra linkę konfrontuoti.

„Lietuvių ir lenkų draugystės priešai veikia aktyviai, nereikia manyti, kad jei mes nieko nedarysime, viskas bus gerai. Manau, priešiškumas tik didėja. Šis parkas yra kaip tam tikra atsvara. Kovos juk vyko prieš šimtą metų, o iki šiol visi labai įsitempia, lyg tai ką tik būtų įvykę“, – sako V.Rakutis.

Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys „Veidui“ tvirtino, kad kuriant šį parką į politinius aspektus savivaldybė dėmesio nekreipia, o svarbiausia yra galimybė žmonėms, visų pirma jaunimui, pažinti valstybės ir krašto istoriją.

„Kaip kas tai vertins – antraeiliai dalykai. Jei tai būtų daroma nacionaliniu lygiu, tuomet galima būtų įvairiai interpretuoti, o mes darome savivaldos lygiu ir nemanau, kad tai sukels kažkokių įtampų. Interpretacijų gali būti įvairių, bet mes į politinius niuansus nesiveliame, svarbiausia, kad mūsų vaikai žinotų istorijąį“, – sakė S.Žvinys.

Mero teigimu, trys savivaldybės projektui finansuoti sieks gauti Europos Sąjungos paramą, tačiau jeigu tai nepavyks – per keletą metų įgyvendins jį savomis jėgomis.

Istorija negali didinti konflikto

„Veido“ kalbintas Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys pabrėžė, kad bet koks istorinės atminties perkėlimas į dabartinį diskursą yra sveikintinas, tačiau detaliau jį bus galima įvertinti parko kūrimui jau pasistūmėjimus. Toks Krašto apsaugos ministerijos remiamas projektas, pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, gali būti suprantamas kaip dalis veiksmų prieš šiandieninį informacinį karą.

„Tiesiogiai šiais faktais spekuliuojama nėra, bet pažiūrėkime, kas dedasi politiniame lauke, kur turime tautinių mažumų klausimą. Švietimas, ugdymas – tai jau istorinės politikos sfera, nes mokykla vykdo šį darbą, ir jei mes tarpusavyje turėsime kokių nors įtampų, nedraugiškos mums jėgos bet kada gali tuo pasinaudoti“, – aiškina R.Miknys.

O štai istorikas prof. Alfredas Bumblauskas tokio parko idėją vertina atsargiai. Pasak jo, šiuo metu, kai mes kuriame su Lenkija bendrus karinius batalionus, ieškome bendros Lietuvos-Lenkijos istorijos vizijos ir Lenkijoje turime daugiau Lietuvos bičiulių nei Lietuvoje – Lenkijos, atsiminti konflikto istoriją yra truputį keista: „Norėčiau klausti štai ko: ar žinote, kad mūsų mylimo gamtotyros patriarcho Tado Ivanausko brolis Jurgis buvo Želigowskio užsienio reikalų ministras? Sėdi prie vieno stalo dabar Jerzy Ivanowskis, jo brolis, baltarusių politinis veikėjas Waclawas Ivanowskis ir Tadas Ivanauskas ir klausia vienas kito – kas ką okupavo?“

Kalbėdamas apie informacinį karą, istorikas pateikia Lietuvos ir Ukrainos santykių istorijos interpretavimo pavyzdį: „Litvanistų Ukrainoje nėra daug, jų balsas iki šiol labai menkas. Kai mes 2008-aisiais pateikėme Ukrainos istorijos interpretaciją, kad yra skirtinga lietuvių ir lenkų epocha, tai jiems buvo naujiena. Šiame kontekste neseniai netikėtai gavau klausimą apie ketinimą pažymėti Jonušo Radvilos kovas su kazokais 1651 m. prie Kijevo. J.Radvila kažką ten yra „prisidirbęs“, rodos, Kijevą uždegė, tiksliai to nežinau. Tai štai visiškai netikėtai Ukrainos ir Rusijos karo kontekste atsiranda idėja surasti Lietuvos ir Ukrainos konflikto simbolį. Labai paprastai atsakiau: ar jums čia neatrodo netikėta, kai visam kontekstui atrandame reikalą atsiminti būtent tą faktą?“

Profesoriaus teigimu, istorijos politika pirmiausia turi neprieštarauti labai paprastam istorinės kultūros faktui – istorija neturėtų didinti konflikto, o istorikas visada turi bandyti konfliktus spręsti, aistras ir decibelus sumažinti. „Jeigu to nėra, tuomet blogai“, – reziumuoja A.Bumblauskas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...