2014 Vasario 22

Generolo sena karvė istorija

veidas.lt

Andriaus Repsio foto

15-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje šią savaitę bus pristatyta nauja žurnalisto, rašytojo, keliautojo ir TV laidų vedėjo Algimanto Čekuolio knyga, ypatinga visų pirma tuo, kad tai pirma jo autobiografinė knyga, kupina įdomių prisiminimų ir unikalių archyvinių nuotraukų. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

300 skaudžių bučinių

Pasikrovę sardinių Pietų Atlante, plaukėme namo. Stabtelėjome Dakare, Senegale. Laivui kažko reikėjo.
Vadovybė nusamdė autobusą ir surengė įgulai ekskursiją po miestą, o paskui į paplūdimį. Aš kaip visada tampiausi nardymo įrangą: kaukę, vamzdelį, pelekus ir harpūną, sviedžiantį metro ilgio plieninę strėlę.
Vaikščioti po paplūdimį ar plaukioti tarp žmonių su harpūnu rankose būtų negražu. Nuėjau į paplūdimio pakraštį. Ten nebuvo smėlio, iš vandens kyšojo kelios nemenkos krūmais apžėlusios uolos. Tarp jų galėjo būti plekšnių pusseserių rajų, akmeninių ešerių, gal kokia barakuda. Ne tam, kad pultume jų kepti ir valgyti. Laivas pilnas žuvų, visiems jos buvo įgrisusios. O kodėl žmogus medžioja kurapkas, o paskui bando įsiūlyti pažįstamiems?
Dugninę žuvį pamatysi giliau panėręs ir plaukdamas palei dugną. Paskui iškyli, atsikvepi ir vėl neri. Bangavo nestipriai, bet tarp uolų susidarydavo verpetai. Nepavojingi, nes tu su pelekais ir krantas netoli.
Nardžiau tarpeklyje tarp dviejų uolų. Viena gal Gedimino pilies dydžio, kita mažesnė. Vanduo iš tarpeklio šniokšdamas plūstelėjo jūros link. Tuo metu iš jūros atėjo kita banga, didesnė ir įsibėgėjusi. Abi susitrenkė, patiško, atėjusioji – gero vagono dydžio – mane apsuko ir bloškė nugara, tiksliau – kairiu petim, į mažesniąją uolą.
Nardant jūroje ne tokių dalykų pasitaiko, bet uola buvo apaugusi jūrų ežiais.
Jų yra įvairių rūšių. Vieni beveik neduria – nebent basa koja užminsi. Kitų adatos trumpos, tankios. Juos gaudo. Gyvam prapjauna ten, kur turėtų būti pilvas, šaukšteliu kabina skaisčiai raudonus gurvuoliukus – ežio ikrus – ir juos valgo. Tie, kas mėgsta austres ir kitas gyvas jūrų gėrybes, ežių raudonus daiktus kaip nieką kitą vertina.
Ne į tokius mane bloškė, o į koloniją įkibusių į uolą ilgaspyglių ežių. Iš toliau žiūrint –vandenyje tai bus už pusantro metro – jie atrodo kaip juodų žolių kuokštai, nors iš tikro jie gyvūnai.
Po vandeniu nesuriksi. Bet turbūt suurzgiau, išnirau ir nuplaukiau ten, kur smėlyje lepinosi mūsiškiai.
Pratrūko juokais mane pamatę. Visa kairė mentė buvo juoda nuo įstrigusių spyglių. Puolė padėti, nors nelabai ką galėjo. Tos rūšies ežių klasta spygliuose. Jie plonučiai kaip šepečio, bet ilgi kaip vyro sprindis. Išilgai kiekvieno spyglio mažučiukai labai aštrūs kabliukai. Netrukdo spygliui įsmigti, bet neleidžia jo ištraukti. Spygliai trapūs ir truputį nuodingi. Duria, užlūžta, likusi spyglio dalis vėl duria, vėl užlūžta. Vienas spyglys gali keliolika kartų įdurti, o man teko po keliolika dviejų ar trijų ežių spyglių.
Aš juos visada apiplaukdavau lanku. Ir šį kartą mačiau. Bet sūkurys sutrukdė, viskas užburbuliavo.
Vyrai bandė suimti juos nagais, bet spygliai vis lūždavo. Likdavo kaip juodas taškelis. Jo neiškapstysi.
Kai grįžome į laivą, nuėjau pas daktarą. Jis chirurgas. Prisipažino: su tokiu atveju dar nebuvo susidūręs. Bandė traukti pincetu – tas pats. Teko durti greta spyglio, adata užčiuopti, kur spyglio smaigalys, ir jį iškelti į paviršių. Knaisiotis gyvoje mėsoje.
Daktaras taikė vietinę nejautrą, bet ji giliai neveikė. Nutarėm palaukti – gal susidarys kapsulės, tada bus galima ištraukti. Nors buvo pavojinga, galėjo pakliūti į kraujotaką, paskui – į širdį.
Laivas atplaukė į Klaipėdą, grįžau į Vilnių. Tuo laiku taip gyvenau: reisas jūroje, grįžtu į Vilnių, ką nors rašau, dirbu redakcijoje arba Kino studijoje, paskui vėl reisas.
Moterys man patinka ir su jomis man sekasi. Buvau viengungis, nelabai linkęs įsimylėti. Kažkoks geniukas man stukseno į pakaušį – neskubėk. Tavo laikas dar neatėjo.
Gal todėl, kad būdamas dvidešimties su trupučiu buvau karštai įsimylėjęs. Aistra degė kaip klojimas.
Bet teko išplaukti pusmečiui į Arktį.
Kokias gražias, kokias mielas radiogramas gaudavau! Kai denyje draugai pamatydavo, kad radistas mane šaukia paimti tos siauros popieriaus juostelės, prašydavo ir jiems garsiai perskaityti. Šiaip jie buvo rūstūs bernai, keikūnai tokie, kad laivo virvės nuo jų žodžių atsivydavo. Bet perskaityti radiogramas prašydavo pagarbiu balsu. Tai buvo aukščiausias literatūrinių mano draugės gabumų įvertinimas.
Kai grįžau į Vilnių, paaiškėjo, kad viskas buvo ne visai taip. Radau tikrą gyvatyną. Manoji buvo susidėjusi su mano bičiuliu. Paskui su kaimynu, gyvenančiu aukštu aukščiau. Ženklas jam buvo labai paprastas – pabelsdavo šluotkočiu į lubas ir jis ateidavo.
Draugai, kurie žinojo visą istoriją, bandė mane pralinksminti banalia dainele apie jūreivius, kuriuos, pernelyg ilgai užsibuvusius jūroje, merginos spėja pamiršti („Ei, moriak, ty sliškom dolgo plaval, ja tebia uspiela pozabyt“). Manęs nė kiek neguodė, kad tapau nevykėliu iš operetės. Tik nuo tada ilgametėms draugystėms ir „klojimams deginti“ neturėdavau laiko.
Gerokai vėliau, bėgant audringiems dešimtmečiams, pastebėjau vieną iki tol negirdėtą dalyką.
Kai Jis išplaukia į tolimas arktis, iškeliauja į dykumas ar išeina į karą, Ji skuba rasti pakaitalą. Ne kiekviena. Ne visada. Bet visos pasąmonėje jaučia tokį šauksmą. Kartais jam paklūsta net atsisveikinimo dieną. Nežinau kodėl. Turbūt ne vien seksualinis alkis ar smalsumas. Moteris labai bijo staiga atsivėrusios vienatvės. Kai nieko nelieka pastovaus. Kartais gali įtarti, kad gal po širdim nešioja pradėtą kūdikį, – kaip bus su juo?
Todėl moterų per daug nesmerkime. Kartais jos pačios, sumišus jausmams, save smerkia ir nuvertina. Vyrai dažnai elgiasi panašiai, tik savo pergalių neslepia, o jomis didžiuojasi.
Aš irgi nebuvau šventas.
Rašytojų sąjungai tarpininkaujant buvau gavęs kambarį bute, padalytame trims šeimoms. Vakarus dažniausiai leisdavau „Neringoje“ – vienintelėje tada Vilniuje, kaip daugeliui atrodė, vakarietiškoje kavinėje.
Prie staliuko sėdėjome gal penkiese. Prisėdo pora pažįstamų merginų – viena poetė, kita aktorė. Vyrai šaipėsi iš mano ežiškos negalios. Aš irgi drauge juokavau, tik neleidau tapšnoti per petį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...