2013 Gruodžio 07

Geležinė uždanga

veidas.lt


Į Lietuvos knygynus jau keliauja itin vertinga knyga “Geležinė uždanga”, kurią parašė Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum. Šiame kūrinyje autorė atskleidžia, kaip buvo sukurti Rytų Europos komunistiniai režimai ir koks tapo kasdienis žmonių gyvenimas. O “Veide” skaitykite ištrauką iš šio veikalo.

Ideologija užpildė labai svarbų plyšį to laikotarpio ekonomikoje. Valstybei priklausančiose gamyklose našiau dirbantieji negaudavo didesnio atlyginimo; darbo užmokestis buvo nustatytas centrinės vyriausybės biurokratų ir nebuvo jokio stimulo gaminti daugiau ar geriau. Pagunda nedirbti – arba dirbti lėtai ir prastai – buvo labai stipri. Nauji gamyklų vadovai žinojo, kad jie turi rasti būdą motyvuoti žmones, todėl dabar jie tai darė tiesiogiai susiedami darbininkų darbo našumą su nacionaliniu Penkmečio ar Šešerių metų planu: kasdienę „normą“ arba kvotą turėjo pramonės šakos, gamyklos ir darbininkai, ir darbininkams buvo mokama pagal įvykdytą kvotą. Jie taip pat rungtyniaudavo vienas su kitu „socialistiniame lenktyniavime“, stengdamiesi ne tik įvykdyti, bet ir viršyti savo kvotas, kad greičiau įvykdytų nacionalinį planą.
Bet ir ši mintis nebuvo nauja. Prieš karą socialistinis lenktyniavimas buvo taikomas Sovietų Sąjungoje siekiant spręsti panašias problemas – padidinti darbininkų motyvaciją, darbo našumą, smarkiai pagreitinti ekonomikos augimą. Kaip ir jų bendražygiai Rytų Europoje penktojo dešimtmečio pabaigoje, Sovietų Sąjungos vadovai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje taip pat siekė įrodyti savo ekonominio modelio pranašumą, vis dar tikėdamiesi, kad jis netrukus padės pralenkti kapitalistinius Vakarus.
Norėdami įkvėpti savo vangius darbininkus, sovietų propagandininkai sutelkė dėmesį į rinktinę grupę labai našiai (arba tariamai labai našiai) dirbančių darbininkų. Jie buvo „spartuoliai“, Darbo didvyriai. Jie iškasdavo daugiau anglių, pagamindavo daugiau geležies strypų ir nutiesdavo daugiau kilometrų kelio negu visi kiti darbininkai. Jų pavyzdys buvo Aleksejus Stachanovas, Donbaso angliakasys, kuris 1935 m. rugpjūčio 31-ąją, kaip buvo teigiama, iškasė 102 tonas anglių per penkias valandas ir keturiasdešimt penkias minutes, keturiolika kartų viršydamas jam nustatytą gavybos kvotą. Apie Stachanovo pasiekimą buvo raportuota Stalinui, ir paskui buvo sukurtas miniatiūrinis šio darbininko asmenybės kultas. Apie Stachanovą buvo rašomi straipsniai, knygos, spausdinami plakatai su jo atvaizdais, jo vardu buvo vadinamos gatvės ir aikštės. Vienas Ukrainos miestas jo garbei buvo pervadintas Stachanovu. Darbo didvyrius taip pat buvo imta vadinti stachanoviečiais, ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo rengiami stachanoviečių lenktyniavimai.
Rytų Europos komunistai puikiai žinojo Stachanovo kultą, ir kai kurie iš jų labai tiksliai pamėgdžiojo jo modelį. Rytų Vokietijos „stachanovietis“ buvo Adolfas Hennecke, angliakasys, kuris 1948 m. nustebino savo draugus, kai įvykdė gamybos kvotą 287 procentų. Tai buvo daug mažiau negu Stachanovo rekordas – kaipgi vokietis galėtų pralenkti rusą – bet Hennecke vardas vis tiek netrukus pasirodė ant plakatų ir bukletų. Spalio 13-oji, jo didžiojo žygdarbio sukaktis, kelerius metus buvo švenčiama kaip valstybinė šventė.
Lenkija taip pat turėjo angliakasį spartuolį, vardu Wincenty Pstrowskis. 1947 m. jis įvykdė normą 273 procentais, o paskui įsiteikė valdžiai, paskelbdamas iššūkį: „Kas gali išgauti daugiau negu aš?“ (…)
Kurį laiką kai kurie Rytų Europos darbininkai iš tikrųjų rungtyniavo vienas su kitu, kad pakartotų Hennecke ir Pstrowskio žygdarbius, ir ne tik gamyklose. Vokietijoje, kaip rašo vienas istorikas:
… viena septyniolikmetė išrūšiavo 20 000 cigarečių per vieną dieną, viršydama ankstesnį 14 000 rekordą. Vienas šešiolikmetis per valandą sumontavo 20 radijo lempų. Vienas Leipcigo traukinio konduktorius inicijavo „500 judėjimą“, kurio tikslas buvo su kiekvienu garvežiu nuvažiuoti 500 kilometrų per dieną. Sunkvežimių prižiūrėtojas jį nurungė: jis pradėjo „100 000 judėjimą“ – užsibrėžė tikslą, kad jo prižiūrimų sunkvežimių vairuotojai nuvažiuotų 100 000 kilometrų be gedimų. Nevalia pamiršti ir „4000 litrų judėjimo“, pradėto darbo didvyrės, kuri įsipareigojo kasmet primelžti 4000 litrų pieno.
Kadangi planai ir kvotos buvo nustatytos visoms įmonėms ir įstaigoms, galiausiai spartuolių atsirado – arba buvo sukurta – pačiose įvairiausiose srityse. Rytų Vokietijoje buvo rengiamas Hennecke akademinis lenktyniavimas moksleiviams ir Hennecke varžybos universiteto studentams, kurie rungėsi vienas su kitu, kas užbaigs mokslus per rekordiškai trumpą laiką. Taip pat buvo „brigadų didvyrių“, tokių kaip Vengrijos „jaunimo brigada“ Stalinvarošo plieno gamykloje, kuri dirbo taip greitai, kad išnaudojo visas plytas. Matydami, kad brigadai reikia dar 14 000 plytų, į pagalbą atėjo prie jos prijungti jaunimo aktyvistai: „Jie pamatė problemą ir mobilizavo jaunimą iš kitų statybų aikštelės dalių… nuo 10.30 val. ryto iki 2.30 val. nakties brigada per gilų, iki kelių siekiantį purvą ir smarkų lietų gabeno plytas ten, kur jų reikėjo. Taip jie padėjo brigadai įvykdyti savo pažadą ir pabaigti darbą vienu mėnesiu anksčiau.“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...