2016 Sausio 17

Veido archyvas

Garbingas dainius ir pirmasis rašytojas žemaičių kalba

veidas.lt

Pirmeiviai. Taip pavadino vieną mūsų tautinio judėjimo pradininkų – žemaičių bajorą Dionizą Pošką Simanas Daukantas.

Svarbių istorinių procesų pradžia dažniausiai būna sunki ir reikšminga, bet toli gražu ne visada lengvai išaiškinama ir neginčijama. Mūsų tautinio judėjimo pradininkais galėjo tapti tik inteligentai – bajorai, nes baudžiavos laikais nekilmingiems kelias į mokslus buvo labai suvaržytas, nedaugelis juos tepasiekdavo: Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, dar vienas kitas. Žinoma, daugiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų ir caro laikais buvo susitelkę Vilniuje, istorinėje LDK sostinėje ir stambiausiame krašto mieste. Tačiau jau senokai tie inteligentai buvo sulenkėję, lietuvių tautos, jos kalbos reikalai jiems visai nerūpėjo.

Nedomino jie ir Vilniaus universiteto (VU), vieno geriausių to meto Rytų Europoje, profesorių. Maža to, jie susibūrę į 1817–1822 m. veikusią Šubravcų draugiją savo laikraštyje „Wiadomosci Brukowe“ pasityčiojo iš žymaus mūsų šviesuolio – žemaičio Dionizo Poškos darbų tyrinėjant ir puoselėjant Lietuvos istoriją, tuo jį skaudžiai įžeisdami. Žymiausiems, istorijoje įamžintiems VU studentams, veikusiems filomatų, filaretų organizacijose, lietuvybė taip pat buvo svetima. Jų tikslas buvo grįžti į senąją Lenkiją, išsaugoti lenkų tautiškumą ir charakterį, o lietuvių jie net nelaikė atskira tautybe.

Todėl universitetas, nemažai nuveikęs bendrai krašto kultūrai, švietimui kelti, nedaug tepadarė lietuvių tautos kultūrai plėtoti, mūsų tautiniam judėjimui žadinti. Jis, tiesa, parengė ne vieną būsimą jo aktyvistą, bet, antra vertus, vykdydamas jam valdžios paskirtas cenzūros, mokyklų priežiūros įstaigos pareigas, tą kultūrą net slopino. Antai universiteto profesoriai cenzoriai neleido spausdinti lietuviškų vadovėlių mokykloms, nes „mokslo veikalą rašyti žemos kultūros provincijos kalba esą nereikalinga ir net žalinga“. Jie sukliudė Antanui Strazdui išleisti antrąjį savo poezijos rinkinį, pražudė jo rankraštį. Poetas, socialinio teisingumo gynėjas, tautiškai susipratęs žmogus, nuo 1824 m. beveik penkerius metus atkakliai kovojo su cenzūra, bet, žinoma, jos įveikti nepajėgė.

Taip universitetas vykdė polonizaciją, daug nuveikė, kad Vilnius taptų ne lietuviškos, o lenkiškos kultūros židiniu.

Labai charakteringa, kad susirūpinimas lietuvių tautos ateitimi kilo tarp išsilavinusių bajorų Žemaitijoje, tolimoje periferijoje, dėl to šis mūsų tautinio judėjimo laikotarpis dar vadinamas bajoriškuoju. O kai kam net kilo abejonių, ar jį iš viso galima laikyti tautinio judėjimo dalimi. Augustino Voldemaro nuomone, „tai dar paskutiniai spinduliai senosios Lietuvos, iš kurių dargi net negalima matyti, ar bus apskritai naujoji Lietuva“. Buvo ir daugiau istorikų, tautinio judėjimo pradžią skaičiuojančių tik nuo 1883 m. – „Aušros“ pasirodymo. Tačiau dauguma jų ne tik pripažįsta žemaičių bajorus mūsų tautinio judėjimo pradininkais, bet ir pabrėžia, kad jų veikla turėjo būdingus sąjūdžio bruožus: joje dalyvavo nemažas skaičius aktyvistų, juos siejo bendri kultūriniai interesai, jie dažnai bendravo.

Maža to, yra nemažai argumentų įrodymui, kad ta pradžia Žemaitijoje nebuvo atsitiktinė. Visų pirma pabrėžtina, kad tie bajorai buvo smulkūs, neretai neturėję baudžiauninkų ar net bežemiai, dirbę valdžios tarnautojais, ir dar visai nesulenkėję, nepamiršę lietuvių kalbos, nedaug teatitrūkę nuo savo tautos, valstiečių – baudžiauninkų. O šie taip pat čia gyveno geriau nei kitur Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte: didelė jų dalis nėjo lažo, mokėdami činšo mokestį, Telšių apskrityje – net 97 proc. Todėl Žemaitijos kaime anksčiau galėjo atsirasti kapitalizmo elementų – baudžiauninkai ėmėsi prekinio ūkio ar net prekybos. O tai savo ruožtu mažino tautinį (socialinį) slenkstį tarp kilmingųjų ir nekilmingųjų.

Antroji rimta priežastis – šio krašto gyventojai buvo raštingesni nei aukštaičiai: ir bajorai, ir net valstiečiai bažnyčiose meldėsi iš maldaknygių. Mat pastarieji, pasiturimai gyvendami, suprasdami mokslo naudą, stengėsi leisti savo vaikus į mokslus, įveikdami daugybę kliūčių: draudimą nekilmingiesiems mokytis apskričių (vidurinėse) mokyklose, bajorų pasipriešinimą, kad jų ir valstiečių vaikai mokytųsi kartu, ir t.t. Nepaisant viso to, Žemaitijoje beveik pusė besimokančiųjų mokyklose buvo valstiečių vaikai (2427 iš 4680), o kitose Lietuvos apskrityse – vos 284 iš 2484.

Žinoma, tapti raštingiems žemaičiams padėjo ir čia veikiantis tankesnis nei kitur mokyklų tinklas. Ne tik pradinių, parapinių, bet ir vidurinių – jų čia buvo net aštuonios, įkurtos prie vienuolynų: Raseiniuose, Kėdainiuose, Dotnuvoje, Padubysyje, Kalainiuose, Telšiuose, Kalvarijoje, o Kražiuose būta net gimnazijos. Visa tai lėmė, kad Žemaitijoje buvo ir nemažai valstiečių kilmės kunigų, kad gana daug žemaičių studijavo VU. Ir dar labai svarbu, kad daugelis Žemaičių vyskupų nuo seno buvo palankūs lietuvybei – o jų balsas, pozicija tada labai daug reiškė.

Taip kuriam laikui žemaičiai tada išsiveržė į priekį, tapo savotiškais tautos lyderiais. Mykolas Biržiška rašė: „Savo žemaitišku nusistatymu ir išsimokslinimu pralenkdami dar aukštaičius, jie kaip ir monopolizuoja sau visos tautos reikalus, sužemaitina Lietuvos praeitį, kuria kaip ir bendrą visiems lietuviams žemaičių raštiją, žodžiu, eina tautos vadovais, lenkia ją savo valiai.“ Antai poetas Antanas Klementas tvirtino, kad visiems lietuviams rašyti reikia „mūsiškai, tikrai žemaitiškai“, o D.Poška planavo sukurti lietuvių bendrinę (rašto) kalbą žemaičių raseiniškių šnektos pagrindu.

Istorikai suskaičiavo 25 aktyvius žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvius: tai Leonas Uvainis, filologas, poliglotas, Silvestras Valiūnas, poetas, labiausiai žinomas eilėraščiu „Birutė“, tapusiu liaudies daina, žadinusia tautinę sąmonę, Simonas Stanevičius, Vilniaus universiteto auklėtinis, pirmasis diplomuotas mūsų filologas, poetas, jau minėtas A.Klementas, teisininkas, vengrų kilmės mūsų poetas, lenkų ir lietuvių kalbomis parašęs elegijų, satyrų, epigramų, ir kiti. Bet žymiausias tarp jų buvo D.Poška.

Liudvikas Jucevičius (1813–1846), dar vienas žinomas žemaičių šviesuolis, pirmasis mūsų etnografas, taip pat tautosakos rinkėjas, literatūros istorikas, tiesa, daugiau rašęs lenkiškai, bet save laikęs lietuviu, D.Pošką (Paškevičių) apibūdino taip: „Tasai vyras buvo vienas iš pirmųjų lietuvių literatūros mylėtojų, uoliausių savo tautos garbės kėlėjų. Jis visur rinko rūpestingai savo tėvų žemės senienas ir kaupė jas didžiuliame savo ąžuole Baublyje, žiliausios senovės amžininke.“

Iš tiesų šis senos, Vytauto laikus siekiančios ir plačios bajorų giminės atstovas garsėjo ne savo turtais, o erudicija, iniciatyvumu, lituanistikos žiniomis, nuveiktais darbais, kuklumu, geru būdu. Todėl iš visų sąjūdžio dalyvių turėjo didžiausią autoritetą tarp bendraminčių, bajorijos, „derėjo į jos idėjinius lyderius“. Nors Vilniaus universitete nestudijavo, jo profesoriams buvo žinomas, jų gerbiamas, nes buvo visapusiškai išsilavinęs – savarankiškai, apsiskaitęs. Tačiau žinių apie jo gyvenimą išliko nedaug, neturime net jo portreto.

Ilgą laiką buvo neaiški net D.Poškos gimimo vieta. Dabar ji nustatyta – Telšių apskrities Žemalės parapijos Lėlaičių dvaras (dabar Mažeikių rajonas), bet gimimo data lieka apytikrė – apie 1765 m. Jeigu tai tiesa, tai poetas gimė lygiai prieš 250 metų. Jis mokėsi garsioje Kražių gimnazijoje, kurią baigęs ir gavęs ten pakankamai gyvenime reikalingų žinių pasirinko teisininko profesiją. Trejetą metų pasimokęs Raseiniuose pas patyrusį advokatą 1786 m. pats tapo advokatu ir apie 30 metų dirbo teismuose Raseiniuose.

Neblogai uždirbo, iš tų pajamų 1789–1793 m. dalimis pirko Barzdžių-Bijotų dvarą: apie 90 ha žemės, 40 baudžiauninkų – vyrų „sielų“. Išgyveno jame apie 40 metų, čia nuveikė savo svarbiausius darbus. Sėkmingai tvarkė ūkį, sukaupė nemažą biblioteką – apie 300–400 knygų humanitarine, lituanistine tematika. Joje buvo antikos autorių, lenkų poetų kūrinių, istorijos veikalų – J.Lelevelio, A.Vijūko-Kojalavičiaus, M.Strijkovskio knygos, K.Sirvydo žodynas. Dvare lankėsi ne tik šviesuoliai bendraminčiai Simonas Stanevičius, S.Valiūnas, Kajetonas Nezabitauskis ir kiti, bet ir universiteto profesoriai, ir pats vyskupas Juozapas A.Giedraitis, su kuriuo dvaro šeimininką siejo bendri interesai bei abipusė pagarba.

Kaip ir kiti Žemaičių sąjūdžio dalyviai, D.Poška buvo suaugęs su lenkų kultūra, buvo ATR patriotas, be visapusiškų ryšių su Lenkija Lietuvos ateities neįsivaizdavo. Tačiau sentimentai Lenkijai jam nė kiek netrukdė laikyti savęs, būti žemaičiu, rūpintis lietuvybės gaivinimu bei puoselėjimu.

Mirė D.Poška 1830 m., palaidotas šeimos kape Kaltinėnų kapinėse, antkapyje iškalta gana prasminga nežinomo autoriaus eiliuota epitafija:

Žinok, ateivi, jog tie kapai yra

Žemaičio mokyto ir garbingo vyro,

Kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško,

O patsai vadinos Dionizu Poška.

Metuose 1830 smertis ištiko,

Bet uždirbta pasaulėj šlovė jo paliko.

D.Poška, kaip ir dauguma jo draugų, darbavosi bent keliose kultūros srityse, ne tik kalbotyros. Vis dėlto dažniausiai jis prisimenamas todėl, kad apie 1815–1825 m. parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Vėliau ji buvo išversta į rusų, vokiečių kalbas, o jos autorius tapo vienu pirmųjų mūsų literatūros klasikų. Tai baudžiavą smerkiantis ir sunkų valstiečio darbą išaukštinantis kūrinys, pabrėžiantis ypač svarbų kaimo žmogaus vaidmenį visuomenės gyvenime. Juk viskas, kas pasaulyje gero padaryta – nusausintos pelkės, nutiesti keliai, pastatyti rūmai, bažnyčios, – „visa tai kruvins prakaitas ir mužiko delna“.

Todėl labai neteisinga, autoriaus nuomone, kad valstietis yra beteisis, beturtis, nuolat skriaudžiamas žmogus, vergas. Maža to, jo gyvenimas darosi vis sunkesnis, o padėti jam, palengvinti jo vargų negali nei Dievas, nei ciesorius, nenori net jį užjaučiantis bajoras, nes „bajorui ant ponų pikts žodis nedoru“. Visa tai teisinga, bet ne veltui D.Poškos užuojautą vargšui baudžiauninkui Vincas Maciūnas pavadino platoniška, netikra, nes turėdamas nuosavų baudžiauninkų jis, atrodo, nebandė palengvinti jų dalios, kad ir duodamas jiems laisvę, kaip tai padarė kai kurie dvarininkai, pavyzdžiui, Ignacas Karpis. Ji tokia buvo dar ir todėl, kad poemos idėjos liko nedaug kam žinomos, nes jos rankraštis gulėjo iki 1886 m., kada ją paskelbė „Aušra“, kai dėl baudžiavos panaikinimo tos idėjos tapo visuomeniškai nebeaktualios.

Tarp savo amžininkų D.Poška labiausiai garsėjo kaip Lietuvos istorijos žinovas, senienų rinkėjas. Istoriją jis mėgo turbūt labiau už poeziją. Tačiau domėjosi ja, kaupė medžiagą iš literatūrinių šaltinių, ieškojo ir tyrinėjo istorinius dokumentus, rankraščius archyvuose, kasinėjo piliakalnius ir kitaip rinko muziejines vertybes ne vien todėl. D.Poška buvo vienas pirmųjų mūsų šviesuolių, supratusių istorijos naudą tautiečių sąmoningumui žadinti, stiprinti ir jautusių pareigą ją panaudoti tam tikslui. Faktiškai jo pėdomis ėjo ir S.Daukantas, ir Jonas Basanavičius, ir daugelis kitų vėlesnio laikotarpio mūsų tautinio judėjimo veikėjų: juk tik žinodami savo krašto istoriją lietuviai ir žemaičiai, anot pirmojo mūsų istoriko, suvoks esą ne blogesni už kitas tautas.

Maža to, D.Poška turėjo tvirtą nuomonę, kas gali ir turi parašyti teisingą Lietuvos istoriją, tinkamą šiam tikslui: tik patys lietuviai, ir būtinai pasauliečiai, nes katalikų dvasininkai buvo linkę vaizduoti pagoniškąją Lietuvą kaip barbarų šalį, skelbti netiesą, kaip ir svetimi mokslininkai. Tačiau būdamas kuklus žmogus pats šio darbo imtis nesiryžo, o savo uždaviniu laikė pagalbą, aprūpinimą savo surinkta medžiaga Vilniaus, Peterburgo profesorių: J.Lelevelio, I.Laboikos, N.Rumiancevo, P.Kiopeno ir kitų. Tiesa, lenkų pavyzdžiu bandė parašyti populiarią eiliuotą mūsų istorijos versiją, bet šio darbo nebaigė.

Kad buvo tikras romantikas, keistuolis, D.Poška neabejotinai įrodė įkūręs muziejų, pirmąjį Lietuvoje, – dviejuose nameliuose, padarytuose iš tūkstantmečio tuščiavidurio ąžuolo kamieno dalių. Juos pavadino Baubliais, juose saugojo ir demonstravo draugams sukauptas muziejines vertybes, knygas, mėgo dirbti kūrybinį darbą. Baubliai plačiai išgarsėjo: juos poemoje „Ponas Tadas“ paminėjo Adomas Mickevičius, Baublius ir jų šeimininką pašlovino S.Daukantas: „Ąžuolo tebėr dar stuobrys, po kuriuo kitą kartą žemaičiai meldės, Baubliu šiandien vadinamas, kuriame gyvena garbingas dainius ir pirmasis rašytojas žemaičių kalba jo mylista Poška.“ Apie D.Poškos surinktas eksponatus 1823 m. laikotarpiu „Dziennik Wilenski“ papasakojo K.Nezabitauskis.

Deja, šeimininkui mirus jo dvaras sunyko, o sukauptos kultūros vertybės buvo išblaškytos, pražuvo – per karus ir kitas nelaimes. Tačiau patys Baubliai – gamtos ir istorijos paminklas – išliko iki mūsų dienų ir tapo populiariu turistiniu objektu, kaip ir visas Barzdžių-Bijotų dvaras, neseniai gražiai restauruotas, sutvarkytas. Taigi jie ir šiandien, kaip anais laikais, tebeatlieka savo šviečiamąją misiją, o kiti D.Poškos – istoriko darbai, žinoma, jau seniai mažai kam įdomūs.

Vertingesnis jo palikimas kalbotyros srityje, nes šių darbų ėmėsi jau sendamas. Kaip ir daugelis jo draugų, bendraminčių, jautriai išgyveno bajorijos panieką gimtajai kalbai, suprato, kad pasipriešinti tam, sugrąžinti ją į viešąjį gyvenimą bus galima tik sunorminus, išpuoselėjus žmonių šnekamąją kalbą, sukūrus jos pagrindu raštų kalbą, bendrą visai Lietuvai. O tam visų pirma reikėjo mūsų kalbos žodynų ir gramatikų. Tą daryti, kaip jau minėta, bandė daugelis, istorikai suskaičiavo apie 20 tokių entuziastų savamokslių, D.Poškos pirmtakų.

1825 m. jis, atidėjęs į šalį kitus darbus, ryžosi rašyti lenkų–lietuvių–lotynų kalbų „žodininką“ ar „žodinį“ – terminas „žodynas“ tada dar nebuvo vartojamas. Tokiam darbui buvo neblogai pasirengęs – studijavęs atitinkamą literatūrą, padėjęs savo patarimais kalbos klausimais ne vienam kolegai, tarp jų ir pačiam vyskupui J.A.Giedraičiui. Žodžius rinko iš senųjų lietuviškų raštų, tautosakos, savosios, žemaitiškos aplinkos gyvosios kalbos. Žodžių prasmę ir vartojimą iliustravo poetiniais pavyzdžiais, pateikė ir gramatikos žinių. Dirbo labai rūpestingai, tačiau žodynui užbaigti jam pritrūko dvejų ar trejų gyvenimo metų: spėjo surinkti, paaiškinti apie 25 tūkst. žodžių, iki žodžio „sėjimas“.

Vis dėlto šis didžiulis darbas nenuėjo veltui: jis buvo žinomas, naudingas to meto literatams, jo rankraštis nepražuvo, pasiekė mūsų laikus ir tapo vienu iš daugelio „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno“ šaltinių.

Jonas Rudokas

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...