2016 Balandžio 17

Veido archyvas

Pirmasis lietuviškas dienraštis

veidas.lt

 

Prieš 110 metų pasirodė „Vilniaus žinios“, lietuviškas laikraštis, išleistas legaliai – po 40 spaudos draudimo metų.

Jonas Rudokas

Pirmieji laikraščiai pas mus atsirado dar LDK laikais, jie buvo lenkiški, leidžiami Vilniuje, tai „Kurjer Litewski“ (1760 m.) ir „Gazety Wilenskie“ (1764 m.). Vėliau atsirado ir rusiškų laikraščių, bet ir vieni, ir kiti tarnavo vietos gyventojų nutautinimui, svetimos kultūros sklaidai.

XIX a. viduryje būta nesėkmingų bandymų leisti ir lietuviškus laikraščius. 1856 m. Laurynas Ivinskis buvo parengęs laikraščio „Aitvaras“ projektą, o vyskupas Motiejus Valančius 1859 m. prašė rusų valdžios leidimo laikraščiui „Pakeleivingas“, skirtam liaudžiai, leisti. Bet jo negavo, nes neatsirado mokančių lietuvių kalbą ir galinčių būti cenzoriais – mūsų tautiečiai tam, pasirodo, netiko…

Netrukus, po 1863 m. sukilimo, lietuviška spauda buvo apskritai uždrausta. O spaudos, ypač periodinės, tada ypač prireikė, nes Rytų ir Vidurio Europoje įsibėgėjo tautiniai judėjimai, moderniųjų tautų formavimasis. Tada išryškėjo dar viena, greta informacijos teikimo, labai svarbi periodikos ypatybė: burti apie leidinius bendraminčius, organizuoti juos į visuomenines bei politines struktūras. Mat, kitaip nei knygos, laikraščiai ir žurnalai visuomenę veikė sistemingai ir tikslingai, todėl aktyvino tautinius judėjimus.

Tą patvirtino kaimynų latvių, estų patirtis: turėdami tautinės krypties laikraščių jau nuo 1857–1862 m. jie sparčiai žengė tautinės sąmonės, tautinės kultūros ugdymo keliu, gerokai pralenkdami mus. Žinoma, Prūsuose leidžiami mūsų „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“ ir kiti leidiniai taip pat daug nuveikė. Bet jų, leidžiamų kukliais tiražais, nelegaliai platinamų, rizikuojant laisve ar net gyvybe, įtaka buvo, deja, menkesnė. O štai estai XX a. pradžioje jau turėjo laikraščių, leidžiamų 200 tūkst. egzempliorių tiražu, suprantama, legaliai.

Petro Vileišio iniciatyva

Tik 1904 m. pavasarį mūsų tautos kova dėl teisės naudoti lotynišką abėcėlę buvo pagaliau laimėta, jau galėjome leisti savo laikraščius Vilniuje be konspiracijos, bet vis viena tą daryti, tiksliau, pradėti iš naujo, tuščioje vietoje, buvo labai nelengva. Reikėjo suburti nemažas bendradarbių pajėgas, kurių čia nebuvo, organizuoti leidinio spausdinimą ir platinimą, o svarbiausia – reikėjo nemažai pinigų. Tuo tarpu turtingų verslininkų – mecenatų, nusiteikusių patriotiškai, neturėjome, išskyrus Petrą Vileišį, iki tol Vilniuje jau spėjusį nemažai nuveikti lietuvybės labui.

Visa laimė, kad išleisti lietuvišką laikraštį buvo jo sena svajonė: jau anksčiau jis ne kartą dėl to beldėsi į valdžios duris, bet nieko nelaimėjo. Net ir dabar Peterburgas neskubėjo duoti leidimo tokiam leidiniui – vilkino nuo 1904 m. gegužės iki spalio.

Ir ne vien šią kliūtį teko įveikti P. Vileišiui: reikėjo lietuviškos spaustuvės, o jai įkurti – vėl valdžios leidimo ir didelių pastangų, išlaidų. Labai sunkiai sekėsi rasti spaustuvės darbininkų, raidžių rinkėjų, nors kiek mokančių lietuviškai, – juk 40 metų jų nereikėjo. Ir dar reikėjo įveikti mūsų inteligentų baimes: ar pavyks leisti ir išplatinti Lietuvoje savą dienraštį, kai iki šiol tokios spaudos buvo tiek nedaug? Gal pakaks savaitraščio?

Bet P. Vileišis, kaip ir dera geram verslininkui, buvo optimistas ir atkaklus žmogus: jis įkūrė gerai techniškai įrengtą spaustuvę, daugiausia Jono Jablonskio patariamas sukvietė į Vilnių nemažą būrį aktyvių, darbščių mūsų inteligentų, buvusių nelegalios spaudos bendradarbių iš visos Lietuvos. Tai buvo Povilas Višinskis, Jonas Kriaučiūnas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, vėliau Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Stasys Matulaitis, Kazys Puida, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir kiti. P. Vileišio kviečiamas ir raginamas 1905 m. į Lietuvą sugrįžo ir ilgam įsikūrė Vilniuje Jonas Basanavičius, tapdamas laikraščio ideologu.

Pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris pasirodė 1904 m. gruodžio 23 dieną. Tai buvo didelė šventė visiems mūsų tautiečiams Vilniuje, vienas jų savo įspūdžius aprašė taip: „Kai kurie… net ašaras šluostėsi. Tai buvo politinės ekstazės momentas. Po šio įvykio visi išsiskirstėme su pakilia nuotaika.“

Iš tiesų tai buvo istorinis įvykis, suteikęs mūsų tautiniam judėjimui, kovai dėl tautos teisių naują galingą impulsą. Juk laikraštis buvo leidžiamas 5–6 tūkst. egzempliorių tiražu ir platinamas visoje Lietuvoje, daugiausia, suprantama, Kauno gubernijoje: 1905 m. – apie 3 tūkst. egz., Suvalkų – 900 egz., o Vilniaus – vos 310 egz. Maža to, jis keliavo tautiečiams Rusijoje (500 egz.), Latvijoje, Lenkijoje, JAV. O štai „Aušros“ iš viso pavykdavo išplatinti maždaug dešimtį kartų mažiau.

„Vilniaus žinios“ aktyviai skelbė tautos vienybės idėjas – žinoma, kiek tai buvo įmanoma valdžios cenzūros sąlygomis. Laikraštis, kurio politinį kursą nustatė P.Vileišis ir J.Basanavičius, tapo visuomenės nuomonės formuotoju, kultūrinės veiklos centru ir tautinės sąmonės ugdytoju. Pagaliau „Vilniaus žinios“ daug prisidėjo prie mūsų literatūrinės kalbos formavimo, ypač kol jame darbavosi J.Jablonskis, prie grožinės literatūros plėtotės.

Itin svarbu pabrėžti, kad, istorikų nuomone, be šio laikraščio 1905 m. gruodį nebūtų galėjęs įvykti Didysis Vilniaus Seimas. Juk jo redakcijoje kilo šio renginio idėja, laikraščio sukviesti žmonės iš visos Lietuvos gausiai susirinko į Vilnių, laikraštis paskelbė visus jame priimtus istorinius dokumentus – jokios kitos priemonės tam tada pas mus nebuvo.

O šis Seimas, kaip rašė tuo metu Prūsuose vis dar leidžiamas „Varpas“, „tapo ateičiai ta akmenine uola, ant kurios turės būti statomi visi vėlesni Lietuvių tautos reikalavimai ir tautos programos“. Nė vienai kitai caro engiamai tautai nepavyko surengti tokio reikšmingo visos tautos atstovų suvažiavimo, koks tada įvyko Vilniuje, – nei latviams, nei estams, nei ukrainiečiams ar net lenkams… Juo labiau to negalėjo padaryti kaimynai baltarusiai: pirmieji jų tautinės pakraipos laikraščiai „Naša niva“ ir „Naša dolia“ pasirodė tik 1906 m. Vilniuje, jau revoliucijos bangai atslūgus.

Pradžia visada sunki

Taigi „Vilniaus žinių“ nuopelnai dideli, bet jie buvo pasiekti sunkiai, nes kliūčių dienraščiui gyvuoti atsirado daugybė.

Visų pirma greitai paaiškėjo, kad nei P. Vileišis, nei jo kolegos nenumatė, kokia didžiulė dienraščio leidybos darbų apimtis, kiek daug tam prireiks visuomenės paramos, – o jos aiškiai nepakako, visų pirma prenumeratorių. Daugiausiai jų buvo 1905 m. pirmąjį pusmetį – net 5600, vėliau jų skaičius svyravo, 1907 m. buvo nukritęs iki dviejų tūkstančių. Tą daugiausia lėmė laikraščio politinio kurso pokyčiai, keičiantis redaktoriams. Jam radikalėjant, krypstant į kairę sumažėdavo dešiniųjų pažiūrų skaitytojų, ypač kunigų, ir atvirkščiai: redaguojant nuosaikiesiems, dešiniesiems atkrisdavo vadinamieji pirmeiviai – kairieji.

Joks dienraštis negali išgyventi be reklamos, o jos „Vilniaus žiniose“ buvo labai mažai: miesto ir visos Lietuvos verslininkai beveik visi buvo kitataučiai, jiems lietuviško laikraščio skaitytojai nerūpėjo. Reikalingų leidybai lėšų trūkumą teko padengti P. Vileišiui, o jo ištekliai, aišku, buvo riboti.

Laikraščiui labai trūko ir medžiagos. Tiesa, jam į talką atėjo, be jau paminėtų, nemažai žymių mūsų rašytojų ir publicistų: Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Antanas Vienuolis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tačiau ir jų pajėgų nepakako, o ypač stigo korespondentų iš miestelių ir kaimų. Maža to, šie bendradarbiai nemokėjo taisyklingai rašyti – nes niekas jų to nemokė.

Dėl kalbos buvo ir kitų bėdų: skaitytojai skundėsi, kad nesupranta, kas laikraštyje rašoma, reikalavo „rašyti taip, kaip kalba Ukmergėje ar Panevėžyje“ – bet Telšiuose ar Alytuje juk kalbėjo kitaip… Išeitis tebuvo viena: propaguoti dar tebeformuojamą zanavykų tarmės pagrindu bendrinę kalbą, valyti iš korespondentų rašinių svetimybes. J.Jablonskis tą ir stengėsi daryti, ir gana kategoriškai, bet čia susidūrė su paties P. Vileišio pasipriešinimu. Kai kartą laikraštis išėjo su žodžiu „penktadienis“ vietoj buvusios „pėtnyčios“, viršininkas pakėlė triukšmą: reikia rašyti „kaip žmonės kalba“!

Todėl greitai didysis mūsų kalbininkas iš redakcijos pasitraukė, kalbos tvarkytoju joje dirbo kuklesnis, atsargesnis Adolfas Vėgėlė. Iš viso redakcijos bendradarbiai, ypač žymieji, pavyzdžiui, P.Višinskis, tikėjosi, kad galės dirbti savarankiškai, P.Vileišis tik finansuos laikraštį. Tačiau šis, kad ir turėdamas daugybę kitų reikalų, manė kitaip ir neretai elgėsi kaip diktatorius. Ypač jam rūpėjo, kad laikraštyje būtų kuo daugiau kultūros ir kuo mažiau politikos, kad nebūtų užkabinėjami kunigai ir t.t. O tas daugeliui laikraščio bendradarbių nepatiko, todėl jie pasitraukdavo iš redakcijos.

Be to, jie nebuvo įpratę dirbti kartu, bendrą darbą, todėl neretai kivirčijosi tarpusavyje. Visa tai labai apsunkino laikraščio leidybą, jos nuostoliai didėjo. P.Vileišis bandė gelbėti padėtį keisdamas redaktorius, bet tas finansinių reikalų iš esmės nepagerino. Todėl 1909 m. kovo 17 dieną išėjo 1175-asis, paskutinis pirmojo mūsų dienraščio numeris. Jį pakeitė demokratų krypties laikraštis „Lietuvos žinios“, tautininkų „Viltis“ ir kiti – kelias mūsų periodinei spaudai jau buvo pramintas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...