2016 Gegužės 15

Veido archyvas

Galimybę senti stilingai turėtų išnaudoti ir Lietuvos senjorai

veidas.lt

Senatvė. Kiekvienu savo pasirinkimu artėjame prie senatvės, ir kuo didesniu progresu pasižymi visuomenės gyvenimas, tuo didesnis atotrūkis ryškėja tarp jaunimo ir vyresnės kartos atstovų.

Psichologijos mokslų daktarė Aistė Pranckevičienė laimingą senatvę apibūdina kaip prasmingo gyvenimo pasekmę. Deja, Lietuvos visuomenėje gana dažnai matome elementarios pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms stoką ir jų eliminavimą iš visuomeninio gyvenimo.

Senėjančios Lietuvos visuomenės problemos susijusios ne tik su pagarbos stoka, bet ir su daugybe sveikatos, socialinių, ekonominių iššūkių. Apmaudu, tačiau su kiekvienu dešimtmečiu vyresnio amžiaus žmonių savo šalyje matysime vis daugiau. Dėl šios priežasties būtina siekti, kad lietuviai kuo ilgiau išliktų sveiki, laimingi, ilgiau dirbtų ir gebėtų oriai pasitikti lėtąjį senatvės amžiaus tarpsnį.

Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Taigi senatvės stigmos mažinimą ir senyvo amžiaus žmonių išstūmimą iš visuomenės galima vadinti šiuo metu esminiais valstybės uždaviniais. Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę už savo gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Deja, kol kas tenka pripažinti, kad būti senam Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje, JAV ar Skandinavijoje, – nieko palaimingo, mat tenka susidurti su daugybe ekonominių ir socialinių sunkumų.

Tuo metu, kai turtingesnių kraštų senjorai mėgaujasi saulėtais paplūdimiais ir dar neaplankytais kraštais, lietuviai augina anūkus, lūkuriuoja prie medikų durų kompensuojamųjų vaistų ir „užtarnauto“ poilsio metus leidžia gana nykiai. Tačiau net ir tenkinantis skurdžiomis lietuviškomis pensijomis, tarptautinės sėkmės sulaukusio dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“ režisierės Linos Plioplytės teigimu, įmanoma į senatvę žvelgti kur kas pozityviau.

Ne taip seniai Lietuvoje pristatyta jaunos režisierė kino juosta, dažnai įvardijama kaip stiliaus biblija, skirta pagyvenusiems, pasakoja apie 62–95 metų niujorkietes, savo gyvenimo būdu griaunančias stereotipus apie senatvę ir raginančias mėgautis kiekviena išauštančia diena. Visi mačiusieji šį spalvingą režisierės kūrinį sutiks, kad kokybiškas ir įdomus gali būti ir senstančio žmogaus gyvenimas.

Lietuvės filme nusifilmavusios niujorkietės nesidairo atgal, negaili savęs, geba pasijuokti iš to, kas neišvengiama, ir išsaugo sveiką požiūrį į save, aplinkinius bei senatvę. Spręsdamos savo stiliaus problemas moterys pasitelkia pačius netikėčiausius sprendimus: madingus aksesuarus gaminasi iš sunaudoto tualetinio popieriaus rulono, savo garderobą atnaujina dėvėtų drabužių parduotuvėse ir pan. Dažnai jų pasijusti gražesnei, nugalėti slogutį dėl senstančio kūno ir patiriamo skausmo ar lėtumo padeda raudonas lūpdažis ar netikėtai nusipirktas drabužis.

Bendraudama su „Vedu“ filmo režisierė L.Plioplytė svarsto, kad jei ne pažintis su viso pasaulio dėmesį į stilingas senjoras ir jų fotografijas savo tinklaraštyje „Advanced Style“ atkreipusiu fotografu Ari Cohenu, galbūt „Amžinai stilingų“ ir nebūtų. Išvydusi pirmąsias savo bičiulio darytas nuotraukas, vienuoliktus metus JAV gyvenanti lietuvė pasijuto įkvėpta: jai norėjosi sutikti tas stilingas ir gyvenimu džiaugsmu spinduliuojančias senjoras Niujorko gatvėse. Su pora iš jų lietuvė susibičiuliavo, vis sugrįždavo jų pafilmuoti, taip po penkerių metų pasaulį išvydo kino juosta.

Apie tai, kaip pažintis su vyresnio amžiaus niujorkietėmis pakeitė jos pačios ir jos aplinkos žmonių gyvenimą, – „Veido“ pokalbis su filmo „Amžinai stilingos“ režisiere.

VEIDAS: Senatvė Lietuvoje gana dažnai suvokiama kaip stigma. Menką pensiją gaunantis asmuo paskutines savo dienas leidžia pamiršęs daugelį gyvenimo malonumų. Tuo metu kino juostoje „Amžinai stilingos“ matome gyvenimo pilnatve spinduliuojančias damas. Galbūt Niujorkas suteikia joms visiškai kitokių galimybių?

L.P.: Manau, kad labai svarbu išmokti pajusti pasigėrėjimą savo gyvenimu. Mano filmo herojės taip pat nekeliauja, tačiau jos netiki pensiniu amžiumi. Sutikite, ir Lietuvoje yra nemokamų ar pigių pramogų, muziejų, filmų seansų, vyksta įvairiausios parodos – veikti tikrai ką yra, jei tik norisi. Taigi tik nuo paties individo priklauso, kaip jis gyvens ir kaip pasens. Ir Lietuvoje esama labai entuziastingų senjorų, kurie ragauja gyvenimą su pasimėgavimu, net ir gaudami itin kuklią pensiją.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, mus sendina labiausiai?

L.P.: Mėginimas išvengti tikrojo savo amžiaus ir bambėjimas! Tiesa, pastarasis – ne tik senatvės yda.

VEIDAS: Psichologai senatve, kaip santykinai „auksiniu“ laiku, vadina amžių nuo 65–75 metų, tačiau vėliau gyvenimo kokybę itin blogina ligos, artimųjų netektys. Vėlyvoji senatvė – fiziškai ir psichologiškai sudėtingas laikas, bet ne jūsų kino juostos herojėms, kurių amžius nuo 62-ejų iki 95-erių metų. Kaip jos išsaugo gyvenimo džiaugsmą?

Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu.

L.P.: Nežinau, kaip joms tai pavyksta, bet neabejoju, kad tai yra raktas į palaimingą senatvę. Gal tai, kad jos nekreipia dėmesio į kritikus ir nusistovėjusias visuomenės normas, o kuria savo gyvenimo taisykles, ir yra atsakymas? Nors mano filmo herojės kartais save tiesiog priverčia išlipti iš lovos, pasigražinti lūpas ryškiu lūpdažiu ar apsivilkti dailią suknelę. Esant prastos nuotaikos tik tai ir padeda išsijudinti, pasipuošti ir nueiti bent iki parduotuvės… Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu. Juk apsirengti žaismingai labai paprasta, tereikia bent kiek linksmesnio požiūrio į save.

VEIDAS: Kiek stiliaus pojūtis susijęs su pinigų kiekiu?

L.P.: Apie tai, kad stilius visiškai nepriklauso nuo pinigų kiekio, kalbame ir kino juostoje. Norint gerai atrodyti nereikia milijonų, taigi manau, kad skurdžiau besiverčiantys lietuviai galėtų rengtis įspūdingai rinkdamiesi drabužius iš antrų rankų parduotuvių. „Viskas slypi aksesuaruose“, – sako ne viena mano filmo herojė, todėl įdomesnė segė, skara ar batai gali sukurti itin stilingą ansamblį.

VEIDAS: Gyvenant visuomenėje, kurioje senatvė stigmatizuota, gana sudėtinga jaustis gražiam, vertingam ir reikalingam. Kur kas dažniau patirtis turi užleisti vietą jaunystei. Nejau Niujorke tai nejuntama?

L.P.: Mano filmo moteriškės nekreipia dėmesio į stereotipus: tiesiog gyvena taip, kaip joms patinka, taip laužydamos jaunystės kultą ir pačios sukurdamos naują mados tendenciją. Filmo herojės kalba ir apie tai, kad moterys, vyresnės nei 40-ies, įprastai tampa nepastebimos, nes nustoja būti vyrų geidžiamais sekso objektais. Įstrigusi šiuo klausimu ir mūsų žiniasklaida, vaizduojanti vien dvidešimtmetes merginas.

Atkreipkite dėmesį: visur žiniasklaidoje senėjimas pateikiamas kaip baisus ir nenorimas reiškinys. Kaip grožio etalonas mums brukamos lygiaodžių mergaičių nuotraukos… Bet yra ir personų, su tuo kovojančių ryškiais šalikais, sveika arogancija ir savo amžiaus kultu.

VEIDAS: Kaip manote, ar sulauksime dienos, kai Lietuvos senjorai paliks anūkus ir ims keliauti tiek pat, kiek skandinavai ar vokiečiai?

L.P.: Mūsų senoliams dar nepriimta keliauti pamatyti pasaulio, mokytis naujų dalykų – juos stabdo įsisenėjusios baimės, taigi išėjus į pensiją telieka virti bulves ir laukti mirties. Bet neabejoju, kad ateis laikas, kai ir lietuviai bus judrūs, žvalūs, per pasaulį traukiantys pensininkai. Kita vertus, tai lemia žmogaus požiūris. Vienas vyno taurę mato kaip pustuštę, o kitas – kaip puspilnę. Aš tikiu, kad optimizmą, kaip raumenį, galima auginti!

VEIDAS: Kodėl vieni žmonės „suauga“ ir tampa nuobodūs ne tik aplinkiniams, bet ir patys sau, o kiti geba save išreikšti būdami ir aštuoniasdešimties?

L.P.: Klausiu to savęs nuo pat filmo kūrimo pradžios ir niekaip į šį klausimą neatsakau. Svarsčiau, kad gal vaikų neturėjimas tam turi įtakos, bet, pasirodo, ne: trys iš septynių filmo herojų – močiutės. O gal tiesiog pakanka gyventi kūrybingai ir žiūrėti į kasdieną smalsiai ir žaismingai? Bent pati senatvėje taip mėginsiu: važinėsiu motociklu, rūkysiu cigarus ir keliausiu po pasaulį kurdama filmus bei pasakodama istorijas. Neabejoju, kad senatvė suteikia daug laisvės ir žinių, taigi senti – privilegija.

VEIDAS: Bet ji visiems mums neišvengiamai primena apie laikinumą, mirtį, prastėjantį socialinį gyvenimą, tam tikrų vertybių (tokių kaip grožis, seksualumas, įtaka) trapumą. Senatvė neatsiejama nuo prastėjančios sveikatos, vienatvės, artimųjų praradimo. O jūs teigiate, kad atsikratyti baimės senti vis tiek galime?

Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

L.P.: Aš nuoširdžiai tuo tikiu. Jei įmanoma nugalėti skrydžio baimę, matyt, ir pasenti nebijant galima, tereikia daugiau bendrauti su pozityviai nusiteikusiais žmonėmis, neužsidaryti savo kiaute, ir pasaulis pasirodys visai kitomis spalvomis. Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

VEIDAS: Kaip kino „odę“ senatvei priėmė artimiausia jūsų aplinka?

L.P.: Mano šeima labai džiaugiasi šiuo filmu. Prisimenu, kai mamai per skaipą parodžiau filmo anonsą (viso filmo dar neturėjau), įvyko tai, ko visai nesitikėjau. Panašiai po savaitės prisijungusi elektroninio pokalbio su mama išvydau ją su dirbtinėmis blakstienomis. Kai pasiteiravau, ar tik ne dirbtinės blakstienos puošia jos akis, ji visai nesutriko: „Žinai, jei tavo moteriškės gali jomis dabintis, tai ir aš galiu!“ Buvau labai patenkinta tokiu 62 metų savo mamos požiūriu į save ir gyvenimą.

VEIDAS: Jūsų mama puikiai iliustruoja tai, kad kartais siekiant didesnių pokyčių visai pakanka pakeisti detales. Tikriausiai ne ją vienintelę po filmo premjeros apniko mintys įvertinti save kritišku žvilgsniu – pradedant išvaizdos ir baigiant vidiniais pokyčiais?

L.P.: „Amžinai stilingos“ žiūrovams sukelia netikėtų ir smagių reakcijų. Vieni po filmo seanso verkia, kiti juokiasi, treti dėkoja už įkvėpimą ar priminimą, kad galime puoštis ir gyventi visavertį gyvenimą, nepaisydami metų skaičiaus. O filmo herojėms metai apskritai nesvarbu. Jos nesirengia „jaunai“ ar „senai“ – jos tiesiog tai daro dėl savęs.

VEIDAS: Kokią esminę žinutę stengėtės perduoti kino juosta „Amžinai stilingos“?

L.P.: Kadangi filmą kūriau beveik penketą metų, norėjau perteikti tai, ką jaučiau būdama su šiomis moterimis. Jos mane įkvėpė gyventi visavertį gyvenimą, ir tikiuosi, kad visi peržiūrėję šią juosta tai pajus ir išmėgins patys!

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...