2016 Gegužės 25

Cirkas

Festivalių užkulisiai: Gintarė Masteikaitė apie “Naujojo cirko savaitgalį”

Veidas.lt

Gintarė Masteikaitė / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr

Tęsiame pokalbius apie Lietuvoje vykstančius tarptautinius festivalius, jų rengimo nematomąsias puses. Šįkart – apie “Naujojo cirko savaitgalį”, kuris paprastai vyksta rudens pradžioje, bet jo programa, be abejo, dėliojama gerokai iš anksto.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

Ateinantį rugsėjį Naujojo cirko savaitgalis Menų spaustuvėje  vyks jau vienuoliktą kartą. Nepaisant to, festivalio organizatoriai iki šiol jaučia poreikį ir pareigą nuolat priminti publikai, jog šiuolaikinis arba naujasis cirkas iš principo ne itin primena tradicinį. Būtent Naujojo cirko savaitgalio dėka dalis žiūrovų ne tik tai suprato, bet ir nutarė sieti savo gyvenimą su Lietuvoje dar nepopuliaria cirko artisto profesija. Apie tai, kaip aukšto lygio šiuolaikinio cirko trupės pasiekia Lietuvą, ir kokios sąlygos mūsų šalyje sudarytos minėtam žanrui, kalbamės su Naujojo cirko savaitgalio vadove Gintare Masteikaite.

- Naujojo cirko savaitgaliui Kultūros taryba šįmet skyrė 40 tūkstančių eurų. Kaip pati vertinate šią sumą?

- Džiaugiuosi, kad suma truputį didesnė nei pernai. Tačiau vertinant tarptautiniame kontekste, tiksliau – visaverčių tarptautinių šiuolaikinių scenos menų festivalių kontekste, tai labai maža suma. Per maža net ir nedidelio formato festivaliui.

Monrealio šiuolaikinio cirko festivalio „Montreal Complement Cirque“ biudžetas yra apie 4 milijonus eurų.

Šįmet finansavimo atsakymus sužinojome vasarį ir palyginus su ankstesnių metų patirtimi, šįmet programos tvirtinimas kelia mažiau streso. Žinoma, kad darbas vyktų normaliai ir kokybiškai, atsakymus reikėtų sužinoti likus metams iki festivalio. Tokiu atveju lengviau planuoti tarptautinius didesnio mąsto projektus – būtume tikri, jog galime prisiimti atitinkamą finansinę atsakomybę.

- O kokie paprastai yra užsienio cirko festivalių biudžetai?

- Pavyzdžiui, Monrealio šiuolaikinio cirko festivalio „Montreal Complement Cirque“ biudžetas yra apie 4 milijonus eurų. Žinoma, suma surenkama ne vien iš valstybinių fondų, daug prisideda privatūs rėmėjai, verslininkai. Pastarųjų paieškoje dirba apie dešimties žmonių komanda.

Apie Europos festivalių sumas sunku kalbėti, nes patys festivaliai yra labai skirtingo pobūdžio ir įvairios trukmės. Biudžetai gali siekti nuo keliasdešimties tūkstančių iki milijono eurų. Mūsų biudžetas, turint omeny programą, kuri už jį parengiama, yra tikrai juokingas.

- Kaip keičiasi programa, priklausomai nuo gauto finansavimo?

- Visuomet sudarinėju programą dviem variantais: A variantas, kuris atitinka idealistinius tikslus, ir B variantas, kuris yra arčiau realybės. Sužinojus finansavimo atsakymus iš Kultūros tarybos, ambasadų, užsienio fondų, galutinai susitarus su trupėmis dėl finansinių sąlygų, yra dėliojama reali programa – kad turimuose finansiniuose rėmuose pasiektume maksimalius meninius uždavinius.

Jau dabar aktyviai ieškome lėšų užsienio fonduose, ir, jei sulauksime teigiamų atsakymų, jau kitąmet festivalio programa labai sustiprės.

Visuomet esu pasiruošus idealistinį variantą, tačiau suvokiu, jog per metus biudžetas netikėtai nepadidės penkiasdešimčia tūkstančių. Be abejo, koks bebūtų biudžetas, visuomet norisi surengti festivalį, kuris būtų dešimčia žingsnių geresnis, nei leidžia galimybės.

- Per metus finansavimas iš valstybinio sektoriaus, kaip minėjote, stipriai nepasikeis. Kokių alternatyvų esate numačiusi?

- Tikiu, kad pamažu ir valstybinio sektoriaus finansavimas pasieks adekvačią sumą, nes šiuolaikinis cirkas yra nepaprastai perspektyvi ir inovatyvi meno šaka, Lietuvoje jau sudominusi gausybę publikos – vertinu šį festivalį kaip labai ambicingą projektą. Jis svarbus ne tik dėl savo įvairovės, progresyvumo, socialinio aspekto, bet ir dėl svaraus indėlio į mūsų kultūros atnaujinimą.

Manau, kad šiuo metu svarbiausia sutelkti jėgas į privačių investuotojų paieškas – tai padėtų stipriai padidinti biudžetą. Taip pat jau dabar aktyviai ieškome lėšų užsienio fonduose, ir, jei sulauksime teigiamų atsakymų, jau kitąmet festivalio programa labai sustiprės.

- Kodėl festivalis iki šiol neturi ilgalaikio tarptautinio scenos menų renginio statuso?

- Manau, jog viena priežasčių – šiuolaikinio cirko žanro nepažinimas ir nepripažinimas. Esu tikra, kad daugelis žmonių dar nežino, kad šiuolaikinis cirkas ir tradicinis cirkas yra du skirtingi reiškiniai. Ir tai normalu. Būtų įdomu sužinoti, kiek žmonių iš tų, kurie sprendžia, kam suteikti ilgalaikį finansavimą, yra lankęsi Naujojo cirko savaitgalyje. Nenustebčiau, jeigu nė vienas. Kaip tokiu atveju jie gali suteikti statusą, jei net nežino, koks tai festivalis? Dėl to labai gaila, nes kai kurie Naujajame cirko savaitgalyje parodyti darbai kritikų buvo įvardinti kaip geriausi metų užsienio spektakliai Lietuvoje.

Kitas dalykas – sunku pasakyti, kaip festivaliai patenka (ir kokias turi galimybes patekti) į ilgalaikio finansavimo sąrašą, kuris jau kurį laiką keičiasi nebent simboliškai.

- Kas turėtų įvykti, kad šiuolaikinis cirkas būtų pripažintas visaverčiu scenos menu?

- Čia reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas. Ankčiau ar vėliau rezultatai taps matomi, nors jau po dešimties festivalio metų šiuolaikinio cirko padėtis Lietuvoje yra kitokia, nei buvo anksčiau – turime pirmuosius atlikėjus bei profesionalus, baigusius šiuolaikinio cirko mokyklas užsienyje, keletą Lietuvoje sukurtų ir kuriamų darbų, rezidencijų ir edukacinę programą.

Šakiuose jau 10 metų veikia tradicinio cirko mokykla.

Po sėkmingos pernykštės viešinimo kampanijos atsirado dar didesnis publikos susidomėjimas, organizacijos Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose jau nori matyti cirko trupes savo renginiuose. Be to, šįmet cirką pristatysime Kultūros naktyje.

- Kalbant apie kitus miestus – kaip pernykštėje programoje atsirado spektaklis Šakiuose?

- Aš pati esu kilusi iš to krašto. Be to, Šakiuose jau 10 metų veikia tradicinio cirko mokykla. Norėjau atiduoti duoklę savo kraštui ir užmegzti ryšius su šia mokykla, kurios mokytojai puikiai išmano savo darbą ir stipriai paruošia vaikus turimomis sąlygomis. Pernai festivalyje atsirado didelė edukacinė programa, tad norisi, kad ją išnaudotų ir tie, kurie jau turi profesionalios patirties, net jei pagrindai įgauti tradiciniame cirke.

- Kuo remiatės sudarinėdama festivalio programą?

- Čia būna labai daug niuansų. Žinoma, daug važinėju po užsienio festivalius ir ieškau, ką būtų galima pakviesti į Lietuvą. Turiu savo asmeninę viziją, koks turėtų būti Naujojo cirko savaitgalis, ir bandau ja sekti. Nuolat palaikau ryšius su užsienio centrais, institucijomis, tinklais, su kuriais dėliojame spektaklių gastrolių strategijas, ir ieškome, kaip pigiau, paprasčiau ir įdomiau pristatyti geriausius projektus.

Svarbu ne tik pamatyti, kaip darbas atrodo vizualiai, bet ir suvokti, kaip jis veikia atitinkamoje aplinkoje, koks yra jo kontekstas bei energetinis, meninis, socialinis krūvis.

Deja, tikrai nebūnu mačiusi visų darbų gyvai. Būtų idealu, jei galėčiau juos visus pamatyti po keletą kartų, geriausia – skirtingose erdvėse. Tai tikrai padėtų išrinkti geriausią programą Naujojo cirko savaitgaliui. Tačiau niekuomet nevežu spektaklių, kurių nebūnu mačiusi pati arba kurių man nerekomendavo patikimi kolegos. Jei kuri trupė atsiunčia įrašą, bet nesu apie spektaklį girdėjusi jokių atsiliepimų, nekviečiu spektaklio rodytis festivalyje. Man svarbu ne tik pamatyti, kaip darbas atrodo vizualiai, bet ir suvokti, kaip jis veikia atitinkamoje aplinkoje, koks yra jo kontekstas bei energetinis, meninis, socialinis krūvis.

Pati galėčiau laiduoti už kiekvieną festivalyje pristatomą darbą, nes puikiai žinau, kodėl jis čia yra. Ir priežastis nebūtinai yra mano asmeniškos simpatijos. Kartais spektaklis man pačiai visiškai nepatinka, tačiau ilgainiui apie jį galvodama suvokiu, jog tam tikrame kontekste ir erdvėje jis gali suveikti geriau nei kai kurie stipriausi darbai. Taip atsitiko su pernykščiu prancūzų spektakliu “VU” – Kišeninėje salėje rodytas spektaklis ne vienam žiūrovui tapo geriausiu festivalio darbu.

Kartais tenka daryti pilotinius turus. Pavyzdžiui, jei norime atvežti pasaulinio lygio trupės didelį darbą, prieš tai gali tekti atvežti tos pačios trupės mažesnį kūrinį – taip abi pusės patikrina viena kitą, trupės įgyja pasitikėjimą organizatoriais, techniniu personalu ir pan.

- Kiek laiko likus iki festivalio paaiškėja jo programa?

- Šių metų programa buvo sudėliota praėjusių metų lapkritį. Dabar laukiame žinių iš vieno tarptautinio fondo, po kurio paaiškės dalis 2017-ųjų metų programos. Jau dabar turiu sudariusi 2017-ųjų metų festivalio A ir B variantus, taip pat žinau daugiau nei pusę 2018-ųjų metų programos. Kitokiais tempais dirbti negalėčiau, nes noriu atvežti didelius projektus, kurių turai numatomi keliems metams į priekį – juos iškart užsako dideli festivaliai ir kiti kultūros operatoriai turams po kelis miestus.

Kai kurie spektakliai paprastai užsakomi metams į priekį, taigi trupės paprastai žino bent vienerių ateinančių metų turų tvarkaraštį. Toks išankstinis planavimas susijęs su cirko bendruomenės siekiu mažinti vežimo kaštus. Kitais metais festivalyje planuojama pristatyti didelį projektą iš Suomijos, kurio turą ketinama pradėti Laplandijoje, o baigti Vilniuje. Jau turime dalinį finansavimą kelionių išlaidoms padengti, šiuo metu liko suderinti visas detales su turo partneriais.

Pastaruosius metus kalbamės su Katalonijos menų institutais ir fondais, nes tikimės, kad 2018-ųjų metų festivalio programos pagrindą sudarys Katalonijos cirkas. Norint surengti tokią programą, būtina pradėti tai daryti labai anksti. Jei pasirodymai vyks Lietuvoje, vadinasi, jie gali vykti ir Šiaurės šalių regione, tad atvykę iki Vilniaus trupės greičiausiai keliaus toliau į šiaurę. Kultūros finansavimas visoje Europoje mažėja, be to, cirkui skiriama kur kas mažiau lėšų, nei kitiems scenos menams, tad šios srities atstovai turi labai atidžiai ir strategiškai atsižvelgti į projektų vežimo ekonomiškumą ir naudingumą. Turėdamas partnerių aplinkinėse valstybėse, gali, pavyzdžiui, kelionės išlaidas padalinti 5-6-ioms įstaigoms. Atlikėjams taip keliauti taip pat patogiau, nes jie gali išvykti į turą tam tikram laikui, o ne rodyti spektaklius priešokiais.

Pati stipriai palaikau tokį tarptautinį bendradarbiavimą ir aktyviai į jį įsilieju. Žinau, kad dirbdami kartu galėsime pristatyti žymiai įdomesnes programas, atvežti kur kas didesnius projektus, ko vienas niekaip nesugebėtum padaryti. Dar vienas pavyzdys – pernai festivalio metu pirmąkart surengėme didelę edukacinę programą, kurią dėl vėlai atėjusio finansavimo teko suorganizuoti per pusantro mėnesio. Mums ne tik pavyko – programa pirmam kartui buvo netgi kiek per stipri. Ir visa tai tikrai būtų buvę neįmanoma be kolegų užsienyje patarimų ir kontaktų.

- Argi festivalių vadovai neslepia informacijos apie savo organizacijas?

- Nežinau, kur, kas ir ką slepia. Pati nieko neslėpiau dirbdama su šokiu, neslepiu ir dabar. Labai džiaugiuosi, turėdama kolegas užsienyje, kurie dalinasi informacija ir daugiau bendradarbiauja, nei konkuruoja. Visų festivalių organizatoriai skirtinguose regionuose turi daugybę problemų, mes jomis dalinamės ir kartu sprendžiame. Juolab, vienas žmogus negali apvažiuoti visų festivalių ir pamatyti visų darbų, tad svarbu turėti patikimų kolegų, kurie galėtų papasakoti, ką matė, ir kažką rekomenduoti ar priešingai. Ir, kaip minėjau, kai kurie projektai įvyksta tik dėl to, kad jį organizuoja ne vienas žmogus, o dešimt.

- Tarp cirko festivalių neegzistuoja konkurencija?

- Be abejo, tam tikra konkurencija egzistuoja. Ne kartą yra atsitikę taip, kad preliminariai susitariam dėl trupės atvykimo, tačiau staiga jie gauna pasiūlymą vykti į ilgą turą po kurią nors šalį ar žemyną. Juk tokiu atveju negaliu liepti jiems atsisakyti turo dėl vieno spektaklio Vilniuje. Šia prasme mums labai sunku konkuruoti.

Šįmet norėjau atvežti puikų kanadiečių trupės solo spektaklį-instaliaciją, dėl kurio derėjomės metus, tačiau teko visko atsisakyti, nes mūsų festivalio dienomis trupė gavo pasiūlymą dešimčiai spektaklių Azijos valstybėse. Taigi spektaklis antrąkart nukeliamas į ateitį.

- Kodėl dauguma kveičiamų spektaklių yra gana mažo formato?

- Dėl erdvės ir finansų. Beveik visi projektai, kuriuos labiausiai norėčiau atvežti, netilptų Menų spaustuvėje. Kitas dalykas – kai kurių projektų kaina yra didesnė nei visas festivalio biudžetas.

- Kodėl festivalis iki šiol neišeina iš Menų spaustuvės ribų?

- Šitą idėją aš paveldėjau iš anksčiau programą formavusių žmonių. Naujojo cirko savaitgalisbuvo ir yra viena iš Menų spaustuvės reprezentacinių veiklų, tad norisi jį čia ir palikti. Žinoma, tai turi ir pliusų, ir minusų. Pliusas – galima sau leisti festivalio biudžetą maksimaliai orientuoti į programą. Be to, kas kelerius metu į festivalį atvežami spektakliai, kurie rodomi cirko palapinėse, tad festivalis iškeliauja į miesto erdves ir kasmet keliaus vis plačiau.

- Ar yra tokių darbų, kurių nevežtumėte į Lietuvą dėl temos ar formos, kuri galbūt būtų nepriimtina Lietuvos žmonėms?

- Labai noriu atvežti tokius darbus, nes tai plėstų žmonių suvokimą. Kuo daugiau matai galbūt tau nepriimtinų dalykų, tuo daugiau klausimų pradedi kelti. Festivalis ir yra vieta, kurioje reikia pristatyti nepatogią, aštrią produkciją. Čia žmonės eina tam, kad pamatytų tai, ko jie nemato kasdienybėje.

Visada galima organizuoti festivalį dviem būdais – labai saugiai arba truputį rizikuojant. Manau, kad festivalis turi būti truputį nepatogus tiek organizatoriams, tiek publikai, nes toks renginys yra būdas kalbėti apie svarbius, aktualius dalykus, išmušti žiūrovą iš komforto zonos.

Tik gaila, kad kol kas tokių spektaklių cirko srityje dar nėra tiek daug. Vis dėlto tai dar visai jauna scenos meno šaka, ieškanti savo raiškos kelio.

- Kokia yra lietuvių cirko trupių situacija?

- Lietuvių cirko trupių vis dar nėra. Yra paskiri projektai, kurie buvo pristatyti ir festivalio programoje. Gali būti, kad šįmet Naujojo cirko savaitgalyje nebus nė vieno lietuvių pasirodymo arba bus keletas work-in-progress darbų pristatymų. Tačiau tai yra viena priežasčių, dėl kurių aktyviai dirbame edukacinėje srityje. Menų spaustuvė stipriai palaiko žmones, norinčius užsiimti šiuolaikiniu cirku, mes kalbame su jais, sudarinėdami edukacinę programą – norime žinoti jų poreikius ir duoti jiems reikiamus įrankius. Iš tiesų jei nebūtų Naujojo cirko savaitgalio, neturėtume net tų keleto šiuo menu užsiimančių žmonių.

Taip pat svarbu paminėti didžiulį Baltijos-Šiaurės cirko tinklo indėlį. Jo dėka nemažas būrys atlikėjų, būsimųjų prodiuserių bei vadybininkų, jaunųjų kritikų, technikų turėjo ir dar turės galimybę gilinti savo žinias šiuolaikinio cirko srityje. Per metus šis tinklas, kurio nariu yra Menų spaustuvė, surengė dešimtį edukacinių seminarų bei workshopų skirtingose Šiaurės ir Baltijos šalyse.

Dėkoju už pokalbį.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 24 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...