2016 Balandžio 16

Šokis

Festivalio akiratyje – Kanados šiuolaikinio šokio žvaigždės

veidas.lt

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gegužės pradžioje į Vilnių atkeliauja dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Jubiliejinio festivalio programa neįprasta tuo, kad gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis tęsis iki gegužės 9 d., o paskutiniai du spektakliai bus parodyti gegužės 19 d.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas teigia, kad jubiliejaus proga norėjosi pristatyti ne tik jau įprastiniais svečiais tapusius Europos šokio kūrėjus, bet ir ką nors, ko Lietuvos publika iki šiol nebuvo patyrusi.

Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas.

„Mūsų visuomenė tebegyvena gana uždaroje posovietinės kultūros erdvėje. Todėl mūsų taikiklyje atsirado Kanada – kaip tolima, bet labai įdomi šokio šalis ir kartu gerokai liberalesnė, atviresnė bei kultūriškai pažangesnė visuomenė. Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas. Į festivalį atvyksta net keturios kanadiečių trupės, tarp jų – tokios ryškios asmenybės, kaip šokio deivė Louise Lecavalier ir šiuolaikinės choreografijos žvaigždė Marie Chouinard“, – sako A.Imbrasas.

L.Lecavalier dar vadinama Kanados šiuolaikinio šokio ikona. Nuo 1981 iki 1999 m. ji dirbo su choreografu Édouardu Locku ir žymiąja Kanados trupe „La La La Human Steps“. Šis išskirtinio aktyvumo laikotarpis pažymėtas ne tik jau mitiniais tapusiais darbais, bet ir smagiu bendradarbiavimu su legendinėmis muzikos figūromis – Davidu Bowie, Franku Zappa. Nuo 2006 m. L.Lecavalier kūrė savo pačios trupę „Fou Glorieux“ ir dirbo su pačios pasirinktais choreo­grafais.

2012 m. pabaigoje šokėja pastatė dabar į Vilnių atkeliaujantį spektaklį „So Blue“, prieš tai rodytą jau penkiolikoje šalių. Tai pirmasis jos darbas, sukurtas su partneriu F.Tavernini. „Norėjau kūnui leisti pasakyti viską, ką jis trokšta išsakyti, be jokios cenzūros, kad iš spon­taniškų judesių gausos iškiltų kas nors tikra ir nekontroliuojama“, – apibūdina savo kūrinį  L.Lecavalier.

Choreografė iš Monrealio M.Chouinard 1978 m. pristatė pirmą šokio darbą „Cris­ta­llisation“ ir taip įtvirtino savo, kaip originalios kū­rėjos, reputaciją. 1990 m. ji įkūrė savo trupę „Compagnie Marie Chouinard“. Nuo tada tru­pė rengia pasirodymus visame pasaulyje. Dau­gelis trupės kūrinių repertuare išlieka ilgą lai­ką. Pavyzdžiui, spektaklis „Pavasario ritualas“ rodomas jau daugiau kaip du dešimtmečius.

M.Chouinard kūrinių galima rasti ir baleto trupių repertuaruose. Tarkim, jos pastatymą „Fauno popietė“ prieš ketverius metus Lietuvoje rodė Maskvos Didžiojo teatro šokėjai, o „24 Chopino etiudus“ rodo Kanados nacionalinis baleto teatras, kuriame dabar šoka primabalerina Jurgita Dronina. Į Vilnių atkeliaujantis M.Choui­nard pastatymas neverčiamu pavadinimu „bODY_rEMIX/les_vARIATIONS_gOLDBERG“ taip pat yra Monte Karlo ir Geteborgo baleto trupių repertuaruose.

Šiame spektaklyje dešimt trupės šokėjų atlieka variacijas laisvės pratimų tema. Jie naudoja skirtingus įrankius: ramsčius, virves, protezus, skersinius ir saugos diržus, kurie kartais išlaisvina judesius, o kartais juos supančioja. Tai leidžia perteikti neįprastas kūno formas ir atveria erdves žaismingiems tyrinėjimams. Subtilūs ir ekstravagantiški, prabangūs ir laukiniai pasirodymo judesiai, lydimi Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, skverbiasi į neįveikiamą kiekvienos gyvos būtybės paslaptį.

Estetė už normalumo ribų M.Chouinard taip pat žinoma kaip šiuolaikinio meno kūrėja. 2011 m. jos fotoinstaliacija „Paradisi Gloria“ eksponuota Monrealio meno muziejuje, 2012 m. paroda „Drawings“ – Donaldo Browne’o galerijoje Monrealyje ir Toronto tarptautinėje meno mugėje. 2015 m. M.Chouinard sukūrė sa­vo pirmąją programėję „iPad“ ir „iPhone“ iš­maniesiems įrenginiams – „Cantique“. Ją ne­mokamai galima parsisiųsti iš „App Store“.

Atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

M.Chouinard pastatymuose yra šokęs ir iš Monrealio į Vilnių atvykstantis Manuelis Roque’as, vėliau pradėjęs kurti savo spektaklius. 2013 m. jis subūrė savo vardo trupę. Šokėjo solo kūrinyje „DATA“ pagal Gabrielio Fauré „Requiem“ muziką tyrinėjama tapatybės sąvoka ir jos kaita. Scenoje tarp metalinius totemus primenančių riedulių likęs vienišas žmogus ima atradinėti savo paties kūną: kiekvienas kaulas ar sąnarys, mažiausias odos lopinėlis rodosi esą pilni gyvybės. Tačiau atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

Ketvirtoji iš Kanados atvykstanti trupė – gatvės šokius propaguojanti „RUBBER­BANDan­ce“, vadovaujama Victoro Quijados ir Anne Plamondon. Šis duetas per pastaruosius dešimt metų ištobulino savitą braižą, kartais priartėjantį prie šiuolaikinio cirko meno. Buvęs hiphopo klubų šokėjas V.Quijada spektaklyje „Patirties koeficientas“ supina priklausomybės, atstūmimo, empatijos ir priėmimo situacijas. Jo vizija išsiskleidžia teatrinių interpretacijų, improvizacijų ir filmuotų vaizdinių pripildytoje veiksmo vietoje.

Lietuviški spektakliai

Dar vienas jubiliejinio festivalio išskirtinumas – į jį grįžta du ankstesniais metais sėkmingai rodyti darbai. Pirmasis jų – žymiojo norvegų choreografo Jo Stromgreno įspūdžiais iš viešnagių Lietuvoje grįstas spektaklis „Ten“, kurio premjera „Naujajame Baltijos šokyje“ įvyko 2001 m. Antrasis kartojamas darbas – paties populiariausio pastarųjų metų lietuviško šokio projekto „Contemporary?“ speciali festivalinė versija.

Iš užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šiemet festivalyje viešės sparčiai su performansais per žymiausias pasaulio dailės galerijas keliaujanti Ieva Misevičiūtė iš Niujorko. Ji ilgai dirbo cirke, yra įvaldžiusi įvairias judesio ir im­provizacijos technikas. Šiandien I.Mise­vi­čiūtės pasirodymų geografija itin plati. Savo spektaklyje „Jautienos valdovas“ šokėja pristato įsikūnijimų seriją, atspindinčią objektus, žmones, reiškinius ir filosofines idėjas. Paskutinis I.Misevičiūtės spektaklio įsikūnijimas paremtas buto liežuvio šokio technika, kai atlikėjo kūnas po truputį pasiduoda judesiui, teatrinį aktą priartindamas prie ritualo.

Prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai.

Kita viešnia – Kauno šokio teatrui „Aura“ pirmąjį savo spektaklį sukūrusi Liza Baliasnaja iš Briuselio. Ji nuo šešerių metų mokėsi Kauno choreografijos mokykloje, porą metų šoko „Auros“ trupėje. Vėliau išvyko studijuoti „Ar­tez“ menų akademijoje Nyderlanduose ir po metų buvo pakviesta mokytis „P.A.R.T.S“ akademijoje Briuselyje. Jos darbas „(Be)kulmi­na­cijų“ – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje kultūriniai simboliai yra iškelti iš konteksto ir tam­pa nauja raiškos forma. Tai kvietimas pa­žvelgti į gerai žinomus elementus kitaip ir sukurti judesio struktūrą, skatinančią abejoti tuo, ką žinome.

Dar vieną lietuvišką naujieną „Dior in Mos­cow“ pristatys klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“. Jį sukūrė dvi žymios šo­kios pedagogės – choreografė Agnija Šeiko ir šo­kio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė. Jos teigia, kad prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai. Ryš­kiausiai tai atskleidžia mūsų moterys, pasikly­dusios darbininkės-karjeristės-mamos-na­mų šei­mininkės-mylimosios ir kitų primetamų įvaizdžių gausoje.

Europos susitikimai

Pernai „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo pristatyti keturi flamandiškosios Belgijos dalies kūrėjai. Šįmet flamandams atstovauja kylanti choreografijos žvaigždė Ann Van den Broek su 2015 m. geriausiu šokio spektakliu Olandijoje pripažintu „The Black Piece“. Jame kviečiama atrasti kitokį juodumą – traukiantį, reikalaujantį dėmesio, intriguojantį. Šokėjai ir jiems talkinantis operatorius nukelia žiūrovus į tamsumą: kamera čia atskleidžia tai, kas liktų nepamatyta ir neišgirsta. Antra vertus, spektaklis klausia, ar tai, kas matoma scenoje, yra tikra. Bernie van Velzeno kinematografija, Arne Van Dongeno garsiniai vaizdiniai, dainininko Gregory Frateur (Dez Mona) balsas – visa tai pažadina auditorijos pojūčius. Šiam kūriniui choreografę įkvėpė Michaelio Pastoureau knyga „Juoda: spalvos istorija“.

Prancūziškajai Belgijos daliai festivalyje atstovauja smagi ir originali trupė „Wooshing Machine“ su spektakliu „Happy Hour“. Tai šokis, kuris knaisiojasi po dviejų buvusių paauglių prisiminimus apie 1970-ųjų televiziją ir tų laikų politikus. „Happy Hour“ – keliaujantis projektas, pritaikomas skirtingoms kūrybinėms erdvėms.

Iš Prancūzijos atvyks trupė „Propagande C“ su spektakliu „Gerro, Minos ir Jis“. Tai spektaklis apie tris vyrus, įmestus į tuščią kambarį, kuriame jie turi kartu praleisti laiką. Jų žaidimai – ir žaismingi, ir pavojingi, ir absurdiški. Jie įtraukiami tai į šauksmų verpetą, tai į kabuki teatro meilės scenas ar gentinius dainavimus.

Bendradarbiaujant su Europos šokio tinklu „Aerowaves“ šiemet į festivalį atvyksta ispanas Pere Faura, kipriečių trupė „ZebraLine“ ir estas Henri Hüttas. Savo naujausius darbus į festivalį atveš SKVO’s šokio trupė iš Bal­tarusijos ir latvių choreografė Elina Lutcė. O festivalio uždarymo spektakliu šįmet taps netikėtas islandės, dabartinės Islandijos nacionalinės šokio trupės vadovės Ernos Omars­dottir ir jos gyvenimo draugo, dainininko ir gitaristo Valdimaro Jóhannssono pristatoma elektroninio metalo opera „Lazyblood“.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...