2015 Kovo 30

Fauna: didesnę žalą daro ne klimato kaita, o buveinių trūkumas

veidas.lt

 

Grėsmė. Gamtosaugos specialistai ir aktyvistai skambina pavojaus varpais, kad pasaulyje keičiantis klimatui gali gerokai sumenkti biologinė įvairovė. Nors Lietuvos padėtis šiuo požiūriu palyginti dėkinga, turime kitų sunkumų. Tiesa, praėjus itin neatsakingo elgesio laikotarpiui, gerų naujienų taip pat esama.

Kaip dėsto Lietuvos gamtos fondo (LGF) vykdomasis direktorius Edmundas Greimas, Lietuvos biologinė įvairovė gana didelė. Faunos ir floros rūšių iš viso galėtume suskaičiuoti apie 27 tūkst., o į Lietuvos raudonąją knygą – sąvadą, kuriame surašyta, kas šalyje saugoma, įtrauktos 767 rūšys: gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vorai, vabzdžiai, vėžiagyviai ir dėlės), taip pat augalai, kerpės ir grybai.

Vienareikšmiškai pasakyti, ar reikalai gerėja, ar ne – sudėtinga. Viena vertus, ėmus atsakingiau žiūrėti į gamtą kai kurių rūšių padėtis pagerėjo, tačiau dalis dar labiau priartėjo prie išnykimo.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, didžiausia grėsmė kyla tilvikiniams paukščiams. „Bloga padėtis dėl juodkrūčių bėgikų, stulgių, taip pat smailiauodegių ančių, paprastųjų griciukų, tulikų, užfiksuojamos perinčios tik pavienės startsakalių poros…“ – vardija specialistas ir priduria, kad tai yra šlapių pievų paukščiai, kurie beveik visi pakliūva tarp nykstančių paukščių rūšių.

Taip pat matomas ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių mažėjimas, nes vyksta santykinai dideli pokyčiai – intensyvėja žemės ūkis, didėja monokultūrų plotai.

Žvirbliniams paukščiams, vadinamiesiems Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atstovams, tokiems kaip sodinė starta, pilkoji starta, paprastoji medšarkė, reikalingas agrarinis mozaikiškas kraštovaizdis, o jam nykstant mažėja ir jų. Iš jų pagal nykimo tempus išsiskiria anksčiau dažnai matytos kurapkos – jos yra beveik ties išnykimo riba, tad kurapkas ketinama įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. ?urapkos yra labai sėslūs paukščiai – jei jau perskrenda gyventi kitur, tai nebent keliasdešimt kilometrų. Jų populiacijai lemtingą įtaką daro vietinės gyvenimo sąlygos.

Ar ne į gera keičiantis aplinkos sąlygoms žvirbliniai paukščiai taip pat gali tapti nykstančiomis rūšimis? L.Raudonikio nuomone, to veikiausiai nebus, nors ten, kur vyrauja monokultūros ir yra intensyvus žemės ūkis, karklažvirbliai sparčiai nyksta. Kadangi prieš tai ši rūšis buvo labai gausi ir plačiai paplitusi, net perpus sumažėjus populiacijai esą neverta kelti triukšmo dėl išnykimo grėsmės.

„Kai dideli plotai paverčiami dirbamais laukais ir paliekama nedaug želdinių, jie nyksta, nes karklažvirbliai – viena tų rūšių, kuriai jų reikia. Jiems būdavo idealu, kai būdavo daug nedidelių pavienių sodybų, nedidelių kaimų, vienkiemių, kur jie ir glausdavosi. Vis dėlto, nors dabartinės tendencijos nedžiugina, išnykimo grėsmės jiems nėra. Populiacija labai gausi“, – tikina ornitologas.

Kita labai sparčiai nykstanti paukščių rūšis – žalvarniai, nors dar gana neseniai jie buvo paplitę visoje Lietuvoje. Spėjama, kad šalies gamtos pokyčiai įtakos tam turėjo nedaug, – pagrindinės priežastys veikiau slypi Afrikoje esančiose žiemavietėse. Žalvarniai daugiausia minta vabzdžiais, o žiemavietėse naudojama nemažai chemikalų skėriams naikinti.

Tiesa, kai kurių paukščių padėtis dabar daug geresnė nei anksčiau. Tarkime, dėl vykdomų gamtotvarkos darbų vandens paukščių būklė jau nebėra tokia bloga. Miškinių paukščių padėtis pasitaisė dėl to, kad pagal dabartinę miškų valdymo praktiką ten paliekama negyvos medienos, tad geniniai paukščiai nenyksta. Kita vertus, yra trikdymui jautrių rūšių, kurių būklė nėra gera, pavyzdžiui, mažėja juodųjų gandrų, erelių rėksnių.

Pažvelgę į Lietuvos raudonąją knygą pamatysime, kad daugiausiai joje įrašyta vabzdžių rūšių – net 123. Vis dėlto E.Greimas siūlo į tai nežiūrėti primityviai.„Vabzdžiams, kaip grupei, būdinga tai, kad jie yra nepaprastai gerai prisitaikantys, deda labai daug kiaušinėlių. Iš tiesų blogomis sąlygomis jų gali smarkiai sumažėti, tačiau, vos tik atsiranda tinkamos sąlygos, jų populiacijos dydis tarsi sprogsta ir jų labai greitai padaugėja, – teigia ekspertas. – Vis dėlto vabzdžių, kuriems gresia išnykti, turime nemažai.“

Tai galėtų būti paaiškinama tuo, kad vabzdžiams, kaip ir daliai paukščių, mažėja tinkamų buveinių. Didelė jų dalis gyvena atvirose pievų buveinėse, o joms taip pat  kyla grėsmė dėl intensyvaus žemės ūkio. Viena vertus, jos sunaikinamos, o antra – dėl ūkininkavimo jose nelieka užtektinai natūralių vietinių augalų, reikalingų vabzdžiams maitintis.

Taip pat tarp pavojų patiriančių rūšių yra daug sengirių, mirusių miškų gyventojų, kurie būna įsikūrę po negyvų medžių žieve ir kurių vystymuisi, egzistavimui reikia negyvos medienos. Kadangi miškuose vykdomi vadinamieji sanitariniai kirtimai, kai negyva mediena pašalinama, nyksta ir tokių vabzdžių buveinės.

Žinoma, nėra net kalbų, kad dabartinė padėtis kur kas geresnė nei anksčiau. Kaip pabrėžia E.Greimas, biologinės įvairovės požiūriu miškininkystės standartai smarkiai pagerėję. „Einama ta kryptimi, kad miškuose, ypač saugomose teritorijose, turi būti paliekama tam tikras kiekis negyvos medienos. Prieš 20–30 metų apie tai nė kalbų nebūdavo – taisyklės buvo aiškios: visa „netvarka“ iš miško turi būti pašalinta“, – lygina ekspertas.

Nors teigiamų tendencijų esama, vis dėlto dažnai to neužtenka. Tinkamų buveinių problema neaplenkia ir žinduolių. Vieni labiausiai dėl to nukentėjusių yra šikšnosparniai, kurie dažnai įsikuria medžių drevėse, tačiau dėl miškų kirtimo šių ima trūkti. Taigi iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių vienuolika yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro žinduolių specialistas doc. dr. Alius Ulevičius pabrėžia, kad retos rūšys dar nebūtinai yra nykstančios. Pasak jo, retos rūšys būna dviejų kategorijų: tos, kurių populiacija sumažėjo iki susirūpinimą keliančios ribos, ir tos, kurios natūraliai yra retos ir kurių individų tam tikroje teritorijoje nė negali smarkiai padaugėti, kad ir kiek būtų stengiamasi paleisti jų į gamtą. Šis reiškinys paaiškintinas tuo, kad gamtoje egzistuoja ekologinė talpa. Tai iš esmės sako, kad tam tikroje vietovėje gali tilpti tik tam tikras skaičius tos rūšies atstovų. Puikus pavyzdys – gražiosios lūšys.

„Lūšys yra teritoriniai gyvūnai, ypač tos, kurios turi jauniklių. Tai žvėrys, gyvenantys tik stambiuose miško masyvuose, ir jeigu šiuos kirsime, jas trikdysime, natūralu, kad jų dar mažės. Vadinasi, jei joms nėra normalių veisimosi buveinių, jų populiacija neišaugs, nes tiesiog nėra kur. Norėdami didesnių pokyčių turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąją buveinių vadybą, – svarsto A.Ulevičius. – Kitas pavyzdys – didžiosios ir miškinės miegapelės. Jų natūraliai nedaug, nes palyginti nedaug joms tinkamų buveinių – senų medynų su drevėmis.“

Kita vertus, greta nykstančių rūšių yra daug atsikūrusių. Tarp jų didelė dalis tų, kurios buvo stipriai sumenkusios ar net beveik išnykusios dėl paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais vykusios intensyvios žemės ūkio chemizacijos.

„Sovietmečiu buvo taip neatsakingai barstomos trąšos, kad jas barstančiam lėktuvui skrendant virš ežero net nebūdavo pasivarginama uždaryti liuko. Tokios nesąmonės baigėsi, tad bent vanduo Lietuvoje iš tikrųjų tapo švaresnis. Šiuo metu didesnė grėsmė ta, kad ant nedidelių nesugadintų sraunių upelių norima statyti mažąsias hidroelektrines. Prie bendro atsinaujinančių išteklių kiekio jos daug neprisidės, bet upelius sugadins: dėl to pasikeičia upelio hidrologija, ne visada ir žuvitakiai tinkamai įrengiami“, – teigia E.Greimas.

Teigiamus pokyčius vidaus vandenyse iliustruoja ir tai, kad kai kuriuose upeliuose vėl esama plačiažnyplių vėžių.

Į šią sritį besigilinantis LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus antrina, kad padėtis, susijusi su rūšine įvairove, rūšių atsigavimu vidaus vandenyse, džiugina. Prie to stipriai prisidėjo ir tai, kad, panaudojus nemažas ES fondų lėšas, buvo sutvarkytos vandens nuotekų valymo sistemos.

Be to, į nykstančių rūšių atkūrimą buvo sąmoningai investuojama. „Ilgą laiką vyko lašišų ir šlakių populiacijų atkūrimas, šiuo metu vyksta eršketų, planuojama dar keleto rūšių“, – vardija R.Staponkus.

Paminėtina ir tai, kad nuo metų pradžios vidaus vandenyse uždrausta verslinė žvejyba. Kadangi žuvų ištekliai atsigauna greitai, po keleto metų mūsų ežeruose ir upėse turėtume matyti daugiau žuvų ir biomasės. Jau turime sėkmingą Kauno marių pavyzdį: nors verslinė žvejyba čia uždrausta tik 2013 m., jau esama akivaizdžių rezultatų.

Kone opiausia šiandieninė problema – tarpinių vandenų žuvys. Pavyzdžiui, silkinių šeimos žuvis perpelė, gyvenanti jūroje, bet migruojanti neršti į Kuršių marias ir jų intakus. Nors bene prieš dešimtmetį atrodė, kad šių žuvų populiacija atsikuria ir tuoj jas bus galima išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, padėtis vėl pablogėjo.

Kai kalbama apie Baltijos jūrą, gerų pokyčių taip pat matyti, nors dar maždaug prieš dvidešimt metų buvo labai blogai. R.Staponkus primena, kad dėl savo sūrumo jūra ir taip nėra dėkinga biologinei įvairovei ir čia negyvena daug žuvų rūšių. Kadangi apie 90 proc. žvejojamų žuvų sudaro menkės, strimelės ir šprotai, arba brėtlingiai, tai tada, kai apie dešimt kartų buvo sumenkusi menkių populiacija, daugybei žvejų net teko pasitraukti iš žvejybos. Na, o dabar menkių populiacija vėl atkurta.

Baltijos jūroje daugėja ir ruonių.

Kadangi vyksta daug pokyčių (kad ir ES bendrojoje žuvininkystės politikoje), jūros būklė ateityje dar turėtų gerėti.

E.Greimas įsitikinęs, kad apskritai prie atsakingesnio lietuvių požiūrio į ekologiją prisidės pragmatiški interesai. Kadangi nemažai projektų finansuojami arba iš dalies finansuojami ES ar kitų tarptautinių institucijų, vis svarbiau tampa sugebėti įrodyti, kad konkrečiu projektu atsižvelgiama į visus veiksnius, aktualius gamtai ir žmonių sveikatai.

„Dėmesys tam pastaraisiais metais iš tiesų sustiprėjęs. Skolintojai akylai žiūri į projektų ekologinę dalį. Pats nemažai dalyvavau įvairių ES direktyvų įgyvendinimo procesuose Lietuvoje ir man vilčių teikia tai, kad bus labiau subalansuotai žiūrima į bendrą ekonominį vystymąsi. Bus ne tik atsižvelgiama į ekonominį interesą, bet ir bandoma lygia greta investuoti į priemones, mažinančias neigiamą poveikį gamtai“, – priduria LGF vykdomasis direktorius.

Yra atkurta ir žinduolių rūšių. A.Ulevičius mini miškinius arklius – tarpanus. Nors paskutiniai jų Lietuvoje išnyko dar XIX a., kryžminant mūsų žemaitukus, turinčius daug miškinių arklių kraujo, ir Lenkijos arkliukus, pavyko atkurti gana gryną tarpanų genetinę liniją. Na, o dabar juos bandoma ir toliau gryninti, nes jie vis dar per daug skiriasi nuo anksčiau paplitusių tikrųjų tarpanų.

Rūšių atkūrimas gali trukti net šimtmečius. Viskas priklauso nuo to, kiek trunka jos atstovų gyvybinis ciklas – kartos ilgis. Vadinasi, su tarpanais ar kitais žinduoliais tai padaryti daug sudėtingiau nei su varliagyviais ar vabzdžiais.

Žymiausia iš atkurtų žinduolių rūšių – stumbrai. Tai didžiausi žvėrys, šiuo metu gyvenantys Lietuvos teritorijoje. Nors tai saugotina rūšis, vis dėlto stumbrų gausėjimas vertinamas prieštaringai. Taip nutiko kažkada į laisvę iš stumbryno pabėgus stumbrams, kurie ėmė laisvai klajoti ir veistis Panevėžio ir Kėdainių miškuose. Taigi dabar aptvaruose jų yra per trisdešimt, laisvėje – apie šimtą. Būtent dėl pastarųjų ir kyla didelis nepasitenkinimas, nes šie stambūs žvėrys nusiaubia ūkininkų derlių (jiems tai tarsi šėrykla) ir valstybei tenka mokėti kompensacijas už padarytą žalą. Buvo priimtas sprendimas, kad stumbrų laisvėje neturi likti. Atkūrus populiaciją paaiškėjo, kad dabartinis Lietuvos kraštovaizdis ne visai tinkamas stumbrams gyventi laisvėje. Juk stumbrai laisvai Lietuvoje gyveno, kai tris ketvirtadalius ar net daugiau jos užėmė miškai.

Netrūksta problemų ir dėl svetimžemių invazinių rūšių, kurių atėjimas susiformavusioms vietinėms sistemoms sukelia stresą ir gali padaryti neatitaisomą žalą. Pasak A.Ulevičiaus, invazija – tai staigus svetimos populiacijos pagausėjimas su neigiamomis pasekmėmis vietinei ekosistemai. Aišku, prie to dažniausiai nagus prikiša žmogus.

„Kas atsitiko su vietine europine audine įvežus kanadinę audinę? Tai buvo paskutinis postūmis pirmajai išnykti, Lietuvoje jos jau nebėra, – aiškina specialistas. – Vis dėlto ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės. Tarkime, kartais svetima rūšis vegetuoja ir nėra jokios invazijos, nes gaunamas atkirtis arba jos ekologinė niša jau būna užimta ir ji negali prasimušti.“

Neigiami procesai vyksta ir su kol kas didėjančia minėtų plačiažnyplių vėžių populiacija, kuriai grėsmę ima kelti neplanuotas amerikinių vėžių, išstumiančių juos iš vandens telkinių, atvykimas į Lietuvą. Kitas pavyzdys – žuvų skersnukių populiacija dėl naujų invazinių rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Būtent dėl to invaziniai nuodėguliniai grundalai ir juodažiočiai grundalai yra naikintini.

E.Greimo teigimu, turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, bandydamas pataisyti padėtį ir pasitelkęs invazines rūšis sureguliuoti gamtoje vykstančius procesus, tik privirė košės. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Australijos triušiai, kurie nenustoja kelti problemų dar nuo XIX a., kai buvo įvežti. Ėmę sparčiai daugintis ir paplitę po visą žemyną, vietiniams jie pridarė daugybę žalos siaubdami pasėlius. Problemos neišsprendė nei tūkstančiai kilometrų naujų tvorų, medžioklė be apribojimų, nei daugybė pinigų, išleistų nuodams.

„Tokių bandymų pasekmės per daug sunkiai nuspėjamos, įvykių eigos praktiškai neįmanoma sumodeliuoti. Juk gamtoje yra milijardai tarpusavio ryšių, tad jei įterpiame detalę, nederančią su per daugybę laiko nusistovėjusia aplinka, atsiras išderinimas. Kai supratimas apie ekologiją dar buvo menkas, žmonės nė nesuvokdavo, kad gali nutikti kažkas blogo atvežus ir paleidus į pieveles kokių nors triušių. Be to, kartu gali atvykti ir ligos, kurioms vietiniai nebus atsparūs“, – dėsto E.Greimas.

Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tarkime, sovietmečiu tikslingai atvežtos tokios invazinės rūšys, kaip usūriniai šunys ar Sosnovskio barščiai. Usūriniai šunys buvo įvežti, kad pagerintų medžiojamosios faunos sudėtį, tačiau išėjo taip, kad jie nekontroliuojamai plinta ir užima vietinių rūšių vietą, suardydami natūralius ekologinius ryšius. Su Sosnovskio barščiais viskas baigėsi ne ką geriau: pasirodo, šių Kaukazo piktžolių, turėjusių būti puikiu pašaru gyvuliams, išskiriamos sultys pavojingos ir sukelia odos nudegimus, ypač žalingus saulei apšvietus odą. Tada galima laukti ne tik paraudimo ir skausmo, bet ir pūslių.

Tiesa, invazinės rūšys gali patekti ir atsitiktinai. „Tarkime, sėklą atnešus paukščiui. Kai kurios jūrinės rūšys paplinta, kai į laivus, esančius, pavyzdžiui, prie Šiaurės Amerikos krantų, įpilama balastinio vandens, kuris išpilamas atplaukus į Europą. Su tuo vandeniu gali pakliūti kokių nors vėžiagyvių kiaušinėlių, kurie čia gali prigyti ir išplisti“, – pavyzdžių pateikia E.Greimas.

Kita vertus, yra natūraliai ateinančių, vadinamųjų adventyvinių rūšių, kurios plinta pamažu, pavyzdžiui, dėl besikeičiančio klimato ar šiaip plečiantis rūšies paplitimo arealui, ir dėl jų atėjimo spėjama prisitaikyti.

„Tarkime, pilkieji kiškiai. Jų Lietuvoje atsirado palyginti neseniai – maždaug prieš 600 metų, ir juos jau laikome sava rūšimi. Šie atėjūnai plito iš Centrinės Europos, nes ten stipriai iškirto miškus ir kiškiams geresnės sąlygos gyventi tapo čia“, – atkreipia dėmesį A.Ulevičius.

O kaip vertintina medžioklė gyvūnų populiacijai reguliuoti?

E.Greimo nuomone, nors medžiotojai visada pabrėžia savo reikalingumą šiuo požiūriu, vis dėlto gamta ir iki žmogaus kažkaip susitvarkydavo, tad veikiausiai ir be medžioklės nieko ypatingo nenutiktų.

„Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, šernų apskritai tiek nebūtų, jei jų nebūtų buvę tyčia priveista. Juk žiemą tūkstančiais tonų į miškus buvo vežama labai didelio kaloringumo pašaro (tiesa, tai jau uždrausta), kai šiaip dalis jų sunkesnėmis žiemomis būtų išgaišę ir taip būtų įvykusi savireguliacija. Patys medžiotojai užsiėmė „šernininkyste“. Dėl to šernų išgyvenimas tapo kone šimtaprocentinis ir populiacija labai išaugo. Taip pasiekėme „šernininkystės“ piką, o čia ir sprogo kiaulių maro protrūkis“, – aiškina E.Greimas.

Kiek Lietuvos biologinei įvairovei pavojaus kelia klimato kaita, dėl kurios taip nerimaujama pasaulyje? Specialistai pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu gyvename labai dėkingoje vietoje – vidutinio klimato zonoje.

L.Raudonikio manymu, klimato atšilimas Lietuvoje yra gana teorinė grėsmė. Poveikis gali būti nebent toms paukščių rūšims, kurios turi specifines buveines – pelkes. Pasak ornitologo, klimato pokyčiai aktualesni kalnuotose, kalvotose vietovėse, kur juostos slenkasi labiau (pavyzdžiui, viršūnėse nyksta alpinės pievos, kyla miškingos zonos ir kt.).

Aišku, klimatui šiltėjant, ypač žiemoms, ir Lietuvoje galima matyti tam tikrą arealų persistūmimą. Sakykime, pas mus vis dažniau aptinkama pietinių rūšių, o štai kai kurios mūsų rūšys po truputį traukiasi šiauryn. Kaip pabrėžia A.Ulevičius, tokiems pokyčiams jautriausi ne žinduoliai ar paukščiai, o, pavyzdžiui, varliagyviai, ropliai. Kadangi žinduoliai ir paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, palaikantys savo kūno temperatūrą ir galintys gyventi gana skirtingoje aplinkoje (turi labai platų prisitaikymo prie temperatūros diapazoną), jų padėtis kur kas geresnė nei tų padarų, kurie to negali, kitaip tariant, šaltakraujų. Būtent pastarieji greičiau keis savo gyvenamąją teritoriją dėl su klimatu susijusių veiksnių.

Beje, A.Ulevičius pastebi, kad klimato pokyčiams jautresnė flora negu fauna. „Pavyzdžiui, kai kurios medžių rūšys, atšilus klimatui ir dirvožemio paviršiui tapus sausesniam, sunkiau sudygsta, įsitvirtina. Kai tokie seni medžiai numiršta ir negali sudygti kiti, teritorijos, kur jie auga, traukiasi“, – apibendrina Ekologijos ir aplinkotyros centro specialistas.

Vaiva Sapetkaitė

 

Lietuvos raudonoji knyga

Iš viso įtraukta saugomų rūšių  767

Iš jų gyvūnų                    253

Žinduolių             23

Paukščių              80

Roplių                2

Varliagyvių                     5

Žuvų                            8

Moliuskų              5

Vorų                            2

Vabzdžių              123

Vėžiagyvių            4

Dėlių                           1

Augalų                339

Grybų                 175

Šaltinis: Lietuvos raudonoji knyga (2007 m.)

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...