2014 Balandžio 16

Giselle Bosse

Europos Sąjungai trūksta geopolitinio požiūrio

veidas.lt

Europos Sąjungos užsienio politikos bei Rytų partnerystės specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja dr. Giselle Bosse mano, kad ES trūksta geopolitinio suvokimo Rytų Europos regione, kuriame susiduria dvi skirtingos integracinės erdvės.

VEIDAS: Pirmiausia kaip apibūdintumėte Baltarusijos ir ES pastarųjų metų santykius, kurie tapo itin sudėtingi po 2010 m. prezidento rinkimų, lydimų brutalaus protestų slopinimo, politinių oponentų įkalinimo ir t.t.?
G.B.: Galima įžvelgti tam tikrą ES elgsenos tęstinumą Baltarusijos atžvilgiu. Prieš 2010 m. prezidento rinkimus ES taikė “kritinio suartėjimo” politiką, kuri buvo labiau orientuota į suartėjimą, nei kritinį situacijos Baltarusijoje vertinimą. Po šių rinkimų bei juos lydėjusių įvykių ES atsitraukė, ir nors oficialiai “kritinio suartėjimo” politika buvo tęsiama, ji tapo kritiškesnė.
Atrodo, kad šiandien, artėjant kitais metais vyksiantiems prezidento rinkimams, vėl bandoma ieškoti sąlyčio taškų, pradedant nuo įvairių derybų techniniame lygmenyje. Europos Komisija, kaip ir prieš 2010-ųjų rinkimus, vėl ragina aktyviau kalbėtis su aukščiausiais Baltarusijos pareigūnais. Tačiau suvokiama, kad ES anksčiau vykdytos iniciatyvos, tokios kaip “Modernizacijos dialogas”, orientacija į pilietinę visuomenę, neveikia. Įvykių Ukrainos kontekste tokios šalys, kaip Lenkija, Lietuva ar Latvija, kuri 2015 m. pirmininkaus ES Tarybai, ragina stiprinti bendradarbiavimą su Baltarusija, siekiant neprarasti ir taip silpno kontakto.
Manau, kad Aliaksandras Lukašenka, siekdamas sušvelninti situaciją artėjant kitų metų rinkimams, gali paleisti kelis politinius kalinius. Taip pat pirmyn juda Eurazijos sąjungos projektas, ir šie veiksniai paskatins ES atkakliau siekti, kad Baltarusija nenutoltų dar labiau.
Vis dėlto neabejojama, kad ir šie prezidento rinkimai bus suklastoti, kaip įprasta, galima tikėtis įvairių represijų prieš opozicijos lyderius, tad užburtas ratas įsisuks vėl. ES buvo atsargi pritaikydama apribojimo priemones Baltarusijos pareigūnams, tačiau iš pradžių buvo kalbama, kad dalies politinių kalinių paleidimas lems apribojimų sumažinimą, o vėliau ES užėmė kategorišką poziciją “viskas arba nieko”.
VEIDAS: Paminėjote du ES taikytus elgsenos Baltarusijos atžvilgiu principus: vienas jų pabrėžia dialogą ir bandymą suartėti, o antrasis – sankcijų už nedemokratišką elgseną taikymą. Kaip įvertintumėte šių prieigų sėkmę?
G.B.: Tarptautinėje politikoje svarbu išlaikyti komunikacijos kanalus. Tas pats galioja ir Baltarusijos atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Rytų partnerystės programoje dalyvauja ir nuolatinis bendravimas vyksta su Azerbaidžianu, kuriame taip pat fiksuojami įvairūs žmogaus teisių pažeidimai. Todėl nemanau, kad dialogo nutraukimas ir atsiribojimas galėtų padėti siekti ES tikslų Baltarusijos atžvilgiu. Būtina išlaikyti bendravimą, nes tai leidžia iš arti stebėti, ką galvoja, kaip elgiasi šalies elitas. Mano nuomone, Baltarusijai taikytos apribojimo priemonės buvo simbolinės.
Kita vertus, ES ir negalėjo taikyti griežtų sankcijų Baltarusijai, nes vienoms ES narėms Baltarusijos klausimas toli gražu nėra esminis, o kitos turi svarbių ekonominių interesų šioje šalyje. Tad pritaikytos tokios priemonės, kurios parodytų, kad ES nepritaria tam, kas vyksta Baltarusijoje, tačiau kartu neturėtų neigiamų padarinių narėms. Tad galima įžvelgti tam tikrus dvejopus standartus.
VEIDAS: Po Maidano revoliucijos Ukrainoje ir Rusijos agresijos Kryme A.Lukašenka turėjo permąstyti savo pozicijas bei kylančias grėsmes. Ar manote, kad šie įvykiai gali lemti jo siekį suartėti su ES?
G.B.: Tokie protestai, kokie vyko Kijeve, Maidane, Baltarusijoje praktiškai neįmanomi, todėl A.Lukašenkos reakcija į juos neišsiskyrė. Kita vertus, Eurazijos sąjungos projektas po Krymo okupacijos praktiškai žlugo, nes jis be Ukrainos, kuri jokiu būdu prie jo nebesijungs, neturi prasmės. Tačiau manau, kad A.Lukašenka ir toliau naudos šią kortą laviruodamas bei siekdamas suartėjimo su ES tiek, kiek mano tai esant reikalinga ir kiek tai duoda naudos. Vis dėlto, turint omenyje visus Rusijos ekonominius bei karinius svertus, jo veiksmų laisvė yra smarkiai apribota. Jei jis ir norėtų rimtesnio suartėjimo, dabartinėmis sąlygomis tai sunkiai įmanoma.
VEIDAS: Paminėjote, kad Eurazijos sąjungos projektas iš principo žlugo. Tačiau ar manote, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip lengvai leis žlugti vienam svarbiausių savo geopolitinių projektų?
G.B.: Be abejonės, dėl daugybės priežasčių V.Putinas neleis sau pasakyti, kad projektas žlugo. Nepaisant ekonominės projekto pusės, Eurazijos sąjunga yra ir geopolitinis projektas. Tačiau pasiekti geopolitinių tikslų be Ukrainos dalyvavimo projekte V.Putinas negali. Todėl šiandien politikos ekspertai bando spėlioti, kaip į tai reaguos V.Putinas ir kiek toli jis eis siekdamas įgyvendinti šį projektą pasikeitusiomis sąlygomis.
Kita vertus, Europos Sąjungos Rytų partnerystės programa po įvykių Ukrainoje ir vangios ES reakcijos taip pat atsidūrė prie bedugnės krašto. Tad Maidanas bei Krymas tapo dideliu galvos skausmu abiem pusėms, kurios ieškos, kaip išeiti iš susiklosčiusios situacijos.
VEIDAS: Rytų partnerystės programa 2009 m. buvo inicijuota siekiant sustiprinti ES įtaką Rytų Europos regione bei efektyviau skatinti jo modernizaciją, nei tai buvo galima daryti Europos kaimynystės politikos plotmėje. Ar šiandien galima teigti, kad Rytų partnerystei taip pat nepavyko įveikti šio iššūkio?
G.B.: Atvirai kalbant, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše. Vos kelios valstybės šį projektą stūmė į priekį, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Smarkiai išsiskyrė nuomonės, kokia Rytų partnerystės programos reikšmė ir tikslai. Pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.
Rytų partnerystės atžvilgiu ES bandė pasiekti du sunkiai suderinamus tikslus: viena vertus, išlaikyti gerus santykius su Rusija, kita vertus – demokratizuoti ir modernizuoti Rytų partnerystės valstybes, kurios yra Rusijos įtakos zonoje. Tad Rytų partnerystės programa nuolat kėlė tam tikrą įtampą. Negana to, smarkiai išsiskyrė Rytų partnerių ir ES lūkesčiai. ES institucijose Rytų partnerystė pirmiausia buvo techninis rinkų integravimo klausimas, daliai ES narių – emocinis ar geopolitinis uždavinys. Tad galų gale visi šie skirtingi tikslai ir lūkesčiai tapo nebesuderinami.
Europos Komisijoje iki šiol stebimasi, kodėl kai kurios valstybės nepasirašė Asociacijos sutarties ar kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi. Europos institucijose iki šiol iki galo nesuprantama geopolitinė Rytų partnerystės programos dimensija.
Iš tiesų dalis politikos analitikų teigia, kad ES trūksta geopolitinio supratimo santykiuose su Rusija bei posovietine erdve. Dažnai užmirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros. Kitaip tariant, plėtra į Rytus buvo suvokiama pirmiausia kaip saugumo bendruomenės didinimas ir stiprinimas, toli gražu neapsiribojantis ekonominės bendrijos kūrimu. Todėl noras kurti ekonominę bendriją atsiribojant nuo geopolitinio konteksto pasmerktas nesėkmei. Būtent tai ir matome iš šiandienos įvykių. ES Rytų dimensijai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys, Rytų partnerystė prasidėjo kelių valstybių iniciatyva, bet bendrai tai buvo suvokiama kaip erdvė ekonominiam bendradarbiavimui stiprinti.
Tačiau Europos institucijų pareigūnai iki galo nesuprato, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį projektą, grėsmę. Kas labiausiai tarp ES stumia Rytų partnerystės projektą į priekį? Valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje.
VEIDAS: JAV ir NATO pareigūnai nuolat pabrėžia, kad Europa turi pradėti labiau rūpinti savo saugumu. ES plotmėje veikia bendra saugumo ir gynybos politika, tačiau ar ji gali užtikrinti pakankamą Europos saugumą? Ar didesnė Europos integracija gynybos srityje nesumažins JAV ir NATO įtakos, kuri šiuo metu yra Europos saugumo garantas?
G.B.: Gynyba ir saugumas kainuoja didelius pinigus, tačiau Vakarų Europos valstybės nėra nusiteikusios skirti tam tokio dėmesio, kokio reikalauja transatlantiniai partneriai. Kaip ir nėra nusiteikusios veltis į konfliktus, ypač karinius. ES vis dar bando rasti bendrą užsienio politikos kryptį, tačiau skirtingų valstybių užsienio politikos tikslai sunkiai suderinami. Šiandien ES, kaip tokiai, nekyla didelių išorės grėsmių, tačiau kaimynystėje vykstantys konfliktai kelia jai nerimą. Vis dėlto nenorėdama veltis ES visomis išgalėmis ieško diplomatinių sprendimo būdų. Dalis ES valstybių norėtų mažiau JAV ir NATO įtakos Europoje, tačiau kitos, jaučiančios didesnę Rusijos grėsmę, – anaiptol, tad bendros pozicijos paieškos tampa komplikuotos.
VEIDAS: Kokios jūsų prognozės dėl artėjančių Baltarusijos prezidento rinkimų? Ar, jūsų nuomone, šį kartą opozicijai pavyks rasti bendrą kandidatą?
G.B. Vieno kandidato problema iškyla prieš kiekvienus svarbesnius rinkimus, tačiau opozicijai nė karto nepavyko deramai susitarti. Todėl ir šį kartą galimybes vertinu skeptiškai. Apklausos rodo, kad Baltarusijos visuomenė nepasitiki opozicinėmis partijomis ir jų lyderiais. Opozicija, neturinti paramos, negali vesti į permainas. Todėl Baltarusijos politikai reikia naujų vėjų, kurie atkurtų piliečių tikėjimą permainomis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...