Daugiausiai šansų laimėti 2014 m. Europos Parlamento rinkimus turi Lietuvos socialdemokratų partija: socdemai gali tikėtis 4–5, o kitos partijos – po 1–2 mandatus.

2014 m. gegužės 25 d. Lietuva vėl rinks savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) penkerių metų kadencijai. Partijų konkurencija dėl vietų EP šiuose rinkimuose bus dar didesnė, mat Lietuvai skirtų mandatų skaičius mažėja nuo 12 iki 11 iš 751. Dar viena naujovė – pirmą kartą savo kandidatus EP rinkimuose galės kelti ne tik partijos, bet ir visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie taip pat privalės surinkti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų parašų.
Tiesa, vargu aš ši naujovė įžiebs šiuose EP rinkimuose didesnę intrigą: kol kas abejojama, ar tarp kandidatų atsiras stiprių visuomenininkų, pajėgių konkuruoti su didelę patirtį dalyvaujant rinkimuose sukaupusiomis politinėmis partijomis, o jei tokių ir atsiras, tai daugiau nei vieno mandato naujajame EP jie vis tiek negali tikėtis. Tačiau politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad ateityje ryškių visuomenės atstovų EP rinkimų kampanijose būtinai pamatysime, nes nusivylimas politinėmis partijomis Lietuvoje plinta vis labiau, o tai reiškia, jog rinkėjams reikia alternatyvų.
Pergalė šiuose EP rinkimuose prognozuojama socialdemokratams, kurie greičiausiai padidins savo mandatų Parlamente skaičių nuo dabartinę kadenciją turimų trijų iki keturių penkių. Tą leidžia prognozuoti aukšti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingai, o ir partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose gana solidus: į Briuselį trokšta dauguma socialdemokratų ministrų, didžiulis būrys Seimo narių, keli viceministrai ir merai.
Politologai prognozuoja, kad socdemai gali pelnyti dvigubai daugiau mandatų nei bet kuri kita rinkimuose dalyvausianti partija. 2009 m. EP rinkimuose daugiausiai – 26,86 proc. rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), 2009 m. gavusi keturis mandatus, šiuose rinkimuose veikiausiai turės tenkinsis perpus mažiau mandatų, o didelės sėkmės atveju iškovotų tris. Ne daugiau nei vieną du mandatus pelnys ir Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Rinkėjai dar nesupranta EP svarbos

Praeityje iš tiesų silpno ir neįtakingo EP sprendimai šiandien įgyja vis didesnę galią kasdieniame europiečių gyvenime. Ypač Parlamento įtaka sustiprėjo po 2009 m. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, nors per metų metus susiformavęs šleifas, kad ši institucija mažai ką lemia ir gali, ją tebelydi iki šiol. Todėl ir rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose toks mažas ir pastaraisiais metais vis mažėja: pirmuosiuose tiesiogiai renkamo EP rinkimuose 1979 m. balsavo 63 proc., o 2009 m. rinkimuose – jau tik 43,4 proc. balso teisę turinčių ES rinkėjų.
Rinkėjų aktyvumą stipriai didina kelios šalys, kuriose balsavimas EP yra privalomas, – tik todėl Liuksemburge bei Belgijoje rinkėjų aktyvumas siekia net 90 proc. Tai dirbtinai pakelia rinkimų aktyvumo rodiklius. O štai kitur rinkėjai demonstruoja aiškų abejingumą, todėl ES vadovai vis dažniau kelia klausimą, ar esant tokiam mažam rinkėjų aktyvumui apskritai užtikrinamas demokratinis rinkimų teisėtumas.
Regis, tikrą žiovulį EP rinkimai kelia ir lietuviams: 2009 m. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Jei ir šįkart, kaip 2009 m., EP rinkimai nesutaps su prezidento rinkimų antruoju turu, rinkėjų aktyvumas vėl bus ypač mažas.
„Gaila, kad rinkėjai dar nelabai suvokia rinkimų reikšmingumo, – ne tik todėl, kad EP įgauna vis daugiau galių ir kartu su Europos Taryba bei Europos Komisija dalyvauja beveik visų ES direktyvų ir sprendimų priėmimo procese. Šiemet rinkėjai balsuodami pirmą kartą nuspręs, kokiu kursu plauks „Europos laivas“ – socialdemokratiniu, konservatyviuoju, liberaliu, žaliuoju… Juk pirmą kartą tos europinės partijos, kuri laimės rinkimus, kandidatas taps pirmuoju pretendentu į EK pirmininko postą“, – pabrėžia antrą kadenciją EP dirbantis socialdemokratas Justas Vincas Paleckis, šįkart nusprendęs jau nebekandidatuoti.
EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis papildo, kad tai ir yra svarbiausia šių metų rinkimų naujovė: pagal Lisabonos sutartį siūlydamos EP tvirtinti naujojo EK pirmininko kandidatūrą valstybės pirmąkart privalės atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. „Jei naujojo EP daugumą sudarys kairiųjų partijų atstovai, tikėtina, kad naujasis EK pirmininkas bus kairysis, jei dešiniųjų – dešinysis. Europos politinės partijos, dalyvaujančios EP rinkimų kampanijoje, jau imasi iš anksto iškelti ir paskelbti savo kandidatus į EK pirmininkus. Tokia naujovė renkant EK pirmininką turėtų suteikti šiems rinkimams daugiau europinės intrigos“, – mano R.Pogorelis.
Taigi ES deda daug pastangų, kad EP įgytų vis didesnį svorį, nes bent jau kol kas tipiškas europietis nežino nei savo šalies atstovų EP, nei ką ši institucija apskritai veikia, dėl to ir balsuoti nemato reikalo.
Pastarąjį kartą Parlamentas ypač aiškiai pademonstravo savo sustiprėjusias galias 2013 m. lapkritį, kai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo siekiama susitarimo dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl viso ES biudžeto kartu sprendė ES Taryba ir EP, ir pirmas kartas, kai europarlamentarai Tarybos siūlytam biudžetui iš pradžių nepritarė, kol galiausiai susitarimas vis dėlto buvo pasiektas.
Ieškant pavyzdžių, kaip EP sprendimai veikia visų europiečių kasdienį gyvenimą, galima paminėti atpigusius tarptinklinio ryšio tarifus ES – už tai pirmiausia turime dėkoti EP. Be to, būtent EP sprendimai lems, kaip ES šalyse ateityje bus ženklinamos maisto prekių pakuotės ar kokias cigaretes rūkys europiečiai. Tad akivaizdu, kad EP reikšmė šiandien pernelyg nuvertinama.
„Paklausti, kur yra Europa, vieni atsako, kad „Briuselyje“, kiti – „čia“. Tad kaip toli nuo jų yra EP, pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų požiūrio ir supratimo, – teigia TS-LKD atstovaujanti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. – Anksčiau EP neturėjo tokio svorio, negalėjo blokuoti tam tikrų klausimų ir nebuvo lygiavertis partneris, o dabar jis toks yra.“