2011 Birželio 30

Euras sukiršino Europą

veidas.lt

"Veido" archyvas

Eurą kamuoja ir slegia vis naujos skolų krizės, kurioms spręsti šiandien prireiktų apie trilijono eurų. Bet net ir tokios sumos gali nebepadėti. Vis daugiau ekspertų prognozuoja, kad eurui gresia žlugimas.

Prieš savaitę įtakingiausi Europos savaitraščiai it susitarę antraštėse skelbė, kad eurui – galas. Regis, šį kartą tai nebėra tik žodžių žaismas, siekiant patraukti skaitytojo akį, – euras iš tiesų atsidūrė ant prarajos slenksčio. Juk tuzinas euro zonos valstybių yra prasiskolinusios tiek, kad ši skola viršija  maksimalią leistiną Mastrichto sutartyje numatytą 60 proc. BVP ribą. Kai kurios šią ribą viršija net dvigubai. Penkios euro zonos narės jau priėjo liepto galą ir pripažįsta, kad be išorinės pagalbos nebesusidoros su skolomis, o bendra joms gelbėti reikalinga suma šiandien siekia tris trilijonus eurų.

Politikai savo ruožtu pastaruosius 14 mėnesių neveikia nieko daugiau, tik vieną po kito tvirtina naujus gelbėjimo planus ir milijardais seikėja eurus į skolas įklimpusioms varguolėms. Dėl to euro zonos šalys stumiamos į vis didesnę bėdą, nes akivaizdu, kad Graikija, Portugalija ar Ispanija joms paskolintų pinigų neturės kaip grąžinti.

Graikijos bėdos – visų bėdos

Taigi Graikija jau vadinama europietiškuoju “Lehman Brothers” – JAV banku, kurio griūtis sukėlė pasaulinę finansų krizę. “Graikijos krizės reikšmė Europos ekonomikai – analogiška. Galima neabejoti, kad bėdos persikels iš vienos silpnos euro zonos šalies į kitą ir galiausiai apims visas bendrą valiutą turinčias šalis”, – įsitikinusi JAV ekonomistė Eleanor Hall.

Kaip iš tiesų veikia ši krizės plitimo schema?

Krizei įsibėgėjus vienoje euro zonos šalyje, investuotojai skuba parduoti ir kitų šalių vyriausybinius popierius, tad jų vertė staigiai krinta, o rizikos koeficientas šoka į viršų.

Tokiu atveju šios šalys kliautis begali tik naujomis paskolomis, už kurias tenka mokėti vis didesnes palūkanas, – taip dar labiau apsunkinami skolų slegiami biudžetai.

Pavyzdžiui, “Forbes” analitikas Robertas Lenzneris skaičiuoja, kad Graikijos vertybinių popierių draudimo išlaidos pakilo iki 2,1 mln. JAV dol. už kiekvieną 10 mln. JAV dol. Ispanijoje 10 mln. vertės vertybinių popierių draudimo išlaidos per metus irgi siekia rekordinius 300 tūkst. JAV dol., Italijoje ši suma viršija 180 tūkst. dol.

Ir tai dar ne viskas. Portugalijos ir Airijos vertybiniai popieriai pardavinėjami jau su 11 proc. metinėmis palūkanomis, bet ir už tokią kainą investuotojai jų nenori pirkti. “Jei tokiomis aplinkybėmis statote už tai, kad Airija ar Portugalija nebankrutuos, o euras nežlugs, jūsų pasirinkimas – labai savotiškas. Tačiau jūsų valia – tai juk lažybos”, – ironizuoja Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” analitikai.

Jie neabejoja, kad euro zona iš monetarinės sąjungos pamažu tampa pinigų perpardavinėjimo organizacija – tuo, ko labiausiai baiminosi euro sumanytojai. Dar labiau jie nesitikėjo, kad euras, turėjęs suvienyti Europą, ją kaip tik sukiršins ir suskaldys.

Kunkuliuoja aistros

Pykčio ir nepasitikėjimo euro zonoje kasdien vis daugiau. Prasiskolinusiose šalyse minios protestuotojų piktinasi vyriausybių tvirtinamais išlaidų mažinimo projektais. Kredituojančiose valstybėse žmonės priešinasi planams skirti paramą skolininkėms. Graikai piktinasi vokiečiais, vokiečiai – graikais. Taip pat ir portugalais, ispanais, italais.

Organizacijos “Nusivylę piliečiai” nariai renkasi į gatves Madride, “Tikrieji suomiai” stiprina pozicijas Suomijos parlamente.

Apie kokį nors sutarimą ir politinę taiką Europoje galima tik pasvajoti, nes konfrontacija auga su kiekviena diena.
Per 60 proc. vokiečių nepritaria pagalbos Graikijai planui. Lygiai tiek pat Graikijos piliečių priešinasi vyriausybės ketinimams vėl mažinti išlaidas ar privatizuoti valstybės turtą.

Kai prieš savaitę Graikijos premjero George’o Papandreou limuzinas buvo apmėtytas apelsinais, o vyriausybės pastatas – akmenimis, policija panaudojo net ašarines dujas, kad tautos išrinktuosius apsaugotų nuo tos pačios tautos. “Vagys, išdavikai! Kur padėjote mūsų pinigus?” – šaukia įsiutę graikai, negalintys suprasti, kodėl vyriausybė priversta vėl skolintis maždaug 6,5 mlrd. eurų, nors ką tik gavo didžiulę ES ir TVF paramą, už kurią reikia atiduoti duoklę – mažinti darbo vietų skaičių, karpyti atlyginimus ir pensijas.

“Viskas dėl euro. Norime savo valiutos!” – skanduoja ir ispanai, ir portugalai, ir net vokiečiai, nes euroskeptikai jau būriuojasi net ir senosiose Europos šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje.

“Euras, kuris buvo sukurtas tam, kad suvienytų Europą, tapo griaunančia jėga”, – konstatuoja “Forbes” analitikas Robertas Lenzneris.

Blogiausia, pasak jo, yra tai, kad vienintelė išeitis – sugriauti euro zoną, atsisakyti bendros Europos valiutos, iškęsti dėl to kilusį chaosą ir pradėti viską iš naujo. Juk JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas dar 2000-aisiais prognozavo, kad euras neišgyvens net pirmos didesnės krizės, o vėliau nustatė net terminą – nuo 5 iki 15 metų, kol euro nebeliks.
Tačiau euro žlugimo kaip įmanydami išvengti mėgina tiek politikai, tiek verslininkai.

“Politikai desperatiškai bijo pasekmių, jei euras žlugtų, tad bet kokia kaina bando apgauti laiką ir vis tikisi, kad situacija pati susitvarkys. Piniginės sąjungos išlikimu suinteresuoti ir verslininkai, kurie kitu atveju patirtų didžiulių nuostolių”, – teigia “Der Spiegel” espertai.

Įdomu tai, kad prieš savaitę eurą palaikančią žiniasklaidos kampaniją Vokietijoje pradėjo stambių Vokietijos korporacijų “ThyssenKrupp”, “Siemens”, “Daimler” vadovai. Jie tvirtina, kad kenčiančioms euro zonos valstybėms būtina padėti finansiškai, nes puikiai supranta, jog euro žlugimas skaudžiai atsilieps jų verslui.

Euro žlugimas būtų pragaištingas ir Europos centriniam bankui. Juk nuo metų pradžios ECB išleido per 75 mlrd. eurų, už juos pirko krizių ištiktų euro zonos šalių vyriausybinius popierius, iš jų apie 40 mlrd. eurų sumokėta vien Graikijai.

Baiminasi ir privatūs Vokietijos bankai. Nuo 2010 m. pradžios jie nuosekliai bando atsikratyti Graikijos vertybinių popierių ir jų vertę jau susimažino nuo 34,8 mlrd. eurų iki 17,3 mlrd. eurų, bet ši suma, kartu ir rizika, vis tiek tebėra įspūdinga.

Beje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo sugalvojusi bankų taip lengvai nepaleisti ir su kitais euro zonos šalių vadovais mėgino susitarti dėl plano vyriausybių pinigais remti skolų kankinamas šalis tik jei prie šios paramos prisidėtų privatūs bankai. Tačiau praėjusią savaitę nusileido ir pritarė tam, kas neįmanoma – kad bankai prie paramos prisidėtų “savanoriškai”. Žinoma, taip nenutiks, tad visą finansinę naštą ir vėl vilks euro zonos šalių vyriausybės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...