2015 Rugsėjo 20

Epizodai iš direktoriaus gyvenimo

veidas.lt

Žymaus lietuvių solisto jubiliejui leidykla „Tyto alba“ išleido muzikologo Viktoro Gerulaičio parengtą monografiją „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“. Joje prisimenamas ir 1975–1991 m. laikotarpis, kai V.Noreika vadovavo Operos ir baleto teatrui.

 

Viktoras GERULAITIS

 

Vos pradėjus eiti direktoriaus ir meno vadovo pareigas, ateina bolševikų perversmo – spalio revoliucijos metinės, lapkričio septintoji. Išvakarėse – minėjimas teatre. Noreikos santykiai su naujuoju (nuo 1974 m.) LKP CK pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičiumi normalūs, dalykiški, palankūs naujajam direktoriui, vadinasi, ir teatrui. Solisto vokalinė forma po balso stygų ligos puiki. Šlovė sklinda toli. Noreika vėl vis dažniau koncertuoja užsieniuose.

Ir štai kaip tik to lapkričio švenčių proga Vengrijoje vyksta anuomet įprastos, SSRS komunistų primestos ne tik imperijos respublikoms, bet ir visam socializmo lageriui Sovietų Sąjungos kultūros dienos. Noreika dar prieš metus Goskoncerto pakviestas jose dalyvauti: dainuoti Debreceno F.Erkelio teatre Giuseppe Verdi operoje „Simonas Bokanegra“ tenoro partiją. Be to, Budapešte turėjo dainuoti dar ir tų dienų atidaryme. Žodžiu, rimti pasirodymai.

Žinodamas, kad lapkričio 6-ąją bus Budapešte, naujasis direktorius detaliai sustyguoja minėjimo teatre eigą. Kaip pats sako, „geležiniai“: kas už ką atsakingas, kas ką pasitinka, palydi ir t.t. Gastrolės Vengrijoje vyksta sėkmingai, dainininkas su aktoriumi Olegu Tabakovu – labai įdomiu žmogumi – ir jo žmona dažnai gerai pavakaroja…

 

Grįžusio laukia baisiausias skandalas. Petras Griškevičius man pasako trumpai ir griežtai tik tris žodžius: „Prašau padaryti tvarką.“ Kas atsitiko? Pasirodo, saugumo komitetas, tai yra KGB, matyt, dar neįgijęs reikiamos praktikos darbuotis neseniai atidarytame dideliame teatre, direktoriui-tvarkytojui neleido iš anksto statyti dekoracijų atnaujintam Juliaus Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“, kuris turėjo būti rodomas po iškilmingos dalies.

Mat iš pradžių scenos priekyje turėjo būti prezidiumo stalas, už jo kažkokia perdanga, pertrauka labai trumpa, o po jos iš karto baletas. Teatro vyriausiasis administratorius turėjo išvakarėse grįžti iš Klaipėdos, kur derino gastrolių reikalus. Jis minėjimo metu privalėjo priimt svečius, prižiūrėt tarnybų darbą ir t.t. Tačiau tas mano administratorius užbaliavojo su mergina Palangoj ir suvis neatvažiavo!

Išsikvietęs jį pasakiau, jog už tokius fokusus yra atleidžiamas iš darbo. O tas šaipydamasis išeina iš kabineto. Sukviečiu kolegiją, ir posėdžio metu pasigirsta telefono skambutis: čia toks ir toks, iš ten ir ten. Mes prašome, kad draugas administratorius nebūtų atleistas. Atsakau, kad niekuo negaliu padėti dėl tokių ir tokių priežasčių. Išdėstau, kad dėl jo kaltės spektaklis vėlavo 48 minutes, kultūros ministras išbėgo aiškintis iš vyriausybinės ložės, Petras Griškevičius išėjo išraudęs iš pykčio, subyrėjo visas jo ir jo kompanijos tolesnis šventinis tvarkaraštis: susitikimai, minėjimai ir panašiai. O juk viską buvau taip sustygavęs! Ir dabar dėl vieno balvono viskas sugriuvo. O jie, matai, „prašo“, kad jis liktų darbe. Ne, sakau, šito negali būt. „Ar jūs suprantate, su kuo kalbate? Čia pulkininkas toks ir toks.“ – „O aš esu savo armijos generolas“, – atšaunu ir padedu ragelį. Ir, žinoma, pasirašau įsakymą draugą vyriausiąjį administratorių atleisti iš darbo. Beje, kai po penkiolikos metų mane išėdė ne kokie saugumo pulkininkai, o „savi“ uokininkai, tas žmogus toliau dirbo teatre…

Kodėl tada viskas taip ir pasibaigė, saugumas paliko viską kaip buvę? Pirma, vis dėlto buvau SSRS liaudies artistas. Antra, Maskvoj labai patikau kažkam iš generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo aplinkos. Kam konkrečiai – iki šiol nežinau. Kaip dabar įprasta sakyti, turėjau „stogą“. Manau, ir dėl to išbuvau direktoriumi šešiolika su puse metų. Keitėsi generaliniai Maskvoj, pirmieji Lietuvoj, o Noreika vis likdavo.

 

Kai Noreiką, dabar jau teatro vadovą, pradėjo vis dažniau kviesti užsieniuose dainuoti, iškilo šiuolaikiškai formuluojamas klausimas: ar taip nepainiojami privatūs ir vieši interesai? Nustatyta tvarka leido vadovui už dainavimą uždirbti ne daugiau kaip 50 proc. honoraro. Tačiau Noreikos, SSRS liaudies artisto, tarifas buvo aukščiausias, toks pat kaip ir Davido Oistracho, Sviatoslavo Richterio ar Irinos Archipovos – 27,50 rublio.

Tai reiškė: koncerto honoraras – 90 rublių, plius priedas „už meistriškumą“ – 100 proc., t.y. dar 90 rublių, plius „gastrolių priedas“ – 100 proc., t.y. dar 90 rublių. Tai buvo dideli pinigai. Verti visokeriopo pavydo. Tiesa, „gastrolių priedas“ negaliojo tarybinių respublikų sostinėse, tik Maskvoje ir Leningrade. Tačiau ir be jo kvietimas dainuoti šiuose miestuose jau savaime buvo išskirtinis įvykis. Noreika ten buvo kviečiamas dažnai. Kaip ir Juozas Domarkas ar Saulius Sondeckis. Tiesą sakant, tai ir visa lietuvių muzikų trijulė, be išlygų koncertavusi abiejose Rusijos sostinėse, kurios buvo pripažinti pasauliniai muzikos centrai.

Tačiau tapus teatro vadovu, žinoma, gastrolių labai sumažėjo. Teatrui reikėjo skirti daug dėmesio ir jėgų. Būdamas direktoriumi, Noreika savo scenoje per 16 metų sukūrė 8 vaidmenis, o iki direktorystės per aštuoniolika metų – 37!

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete

http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...