2012 Rugpjūčio 22

Energetika: gerais norais grįstas kelias – į didesnes kainas

veidas.lt


Lietuvos vartotojai brangiausiai iš Baltijos šalių moka už elektrą, dują, šildymą, nes apmoka ir už A.Kubiliaus Vyriausybės lozungus.

Jei premjeras Andrius Kubilius ir jo naujai sutvertai Energetikos ministerijai vadovauti atsivestas Arvydas Sekmokas būtų gimę kinais ar bent jau prancūzais, jų politika energetikos srityje gal būtų nors kiek labiau logiška. Juk tik didelė ir labai turtinga valstybė gali imtis tokio grandiozinio projekto kaip nauja atominė elektrinė, atstumti galimybę statyti suskystintų dujų terminalą kartu su kaimynais (o tuo pačiu prarasti ir tam galėtus gauti ES pinigus) ar pleškinti brangias rusiškas dujas būstams šildyti, nors tam turime gausybę keleriopai pigesnių biokuro ar atliekų. Toks A.Kubiliaus ir A.Sekmoko apsimetimas esant gigavalstybės energetikos strategais vartotojams atsirūgo sparčiausiai iš Baltijos šalių augančiomis kainomis ir už šildymą, ir už dujas, ir už elektrą.
Nors A.Kubiliaus Vyriausybė didžiuojasi pirmoji kažką nuveikusi dėl Lietuvos energetinės priklausomybės, tačiau tai darė dažnai užmiršdama ekonominę logiką, diplomatijos privalumus ir visuomenės poreikius.

Nepriklausomybės kainą pasididinome patys
Permainų koalicijos užsibrėžtas prioritetas – siekti energetinės nepriklausomybės – atrodo garbingas. Po aštuoniolikos nepriklausomybės metų energetiškai tebebuvome priklausomi nuo tų, nuo kurių išsivadavome, ir netgi labiau nei 1990-aisiais, nes tada bent jau turėjome Ignalinos atominę elektrinę. Jei ne estų jungtis su Suomija, tebebūtume tik rusiškoje elektros grandinėje, o dujos – iš vieno ir to paties, kaip sakydavo vienas konservatorių ministras, Ivano vamzdžio.
UAB „Sweco Lietuva”, projektuojančios energetikos objektus, viceprezidentas Aidas Vaišnoras giria A.Kubiliaus Vyriausybę, pasistūmėjusią jungčių į Švediją ir Lenkiją, suskystintų dujų terminalo, naujos atominės elektrinės projektuose, apie kuriuos pastaruosius 20 metų buvo tik kalbama, bet nieko nedaroma.
Tačiau, pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, šiuolaikinėje energetikoje akcentuojama ne nepriklausomybė, o kuo daugiau diversifikavimo galimybių, o ES plečia didžiulius energetikos tinklus neatsiribodama nuo jokių šaltinių, taip pat ir Rusijos. „Vakaruose energetikos ekspertai negali suvokti, kodėl Lietuva baidosi rusiškų energetinių išteklių. Jie klausia – ar arabai mielesni? Juk vis tiek arba nuo vienų, arba nuo kitų būsite priklausomi“, – pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof.dr. Vidmantas Jankauskas.
ES projekte Ukrainoje dvejus metus dirbęs V.Jankauskas sako, kad iš šalies stebint labai jau prastai atrodė Lietuva, skelbusi „Gazpromui“ ultimatumus. Energetikos ministras A.Sekmokas žadėjo išsireikalauti mažesnių dujų kainų, kad ir per tarptautinį arbitražą. O paskui jau reikalavo derybų dėl kainų, siuntė derybininkus į Maskvą, bet ministerijų skyrių vedėjų lygmens, kurių, aišku, niekas nepriėmė. „Mačiau, kaip Kijevas derėjosi aukščiausiu lygiu“, – pasakoja V.Jankauskas.
Nors, priduria ekspertas, vargu ar ką būtų pavykę išsiderėti, nebent trumpalaikę nuolaidą, kokią gavo estai ar latviai, įsipareigodami dėl didesnio rusiško dujų kiekio. „Negalima sakyti, kad rusai užpyko ir mums padarė specialią kainą – skaičiuota pagal tą pačią kainos formulę, kaip kažkada buvo suderėta. Ukraina, Moldova, Užkaukazė moka tiek pat, kiek mes. Didelės šalys, kaip Vokietija, išsiderėjo kainos formulės pakeitimą gavę pigesnių skalūninių dujų iš JAV“, – aiškina V.Jankauskas. Bet jis pabrėžia: nusiderėsi ar ne, bet visos šalys žino, kad su partneriais reikia kalbėti geruoju, o ne skelbti ultimatumus. Juolab juokinga, kai mažutė valstybė špygomis bado vienintelį savo dujų tiekėją, neturėdama jam jokių alternatyvų.

Nepasitiki nei kitomis šalimis, nei privačiu verslu
Lietuvos energetikos strategai nepasitiki ne tik Rusija. V.Jankauskas primena, kad nors statyti suskystintų dujų terminalą vienai Lietuvai – didelis nuostolis, bet nenorėjome to daryti kartu su latviais, mat jie per daug draugauja su rusais. O juk ES pernai buvo skyrusi pinigų išanalizuoti, kurioje vietoje Baltijos šalims būtų geriausia statyti regioninį terminalą, kuriam būtų skyrusi lėšų. „Iš Briuselio keistai atrodo, kai nedidelės šalelytės statosi terminalus kiekviena sau, juolab skelbdamos kitokius prioritetus – kad centriniame šildyme dujų visai atsisakys. Tai kam tada du dujų terminalai?“, – stebisi V.Jankauskas. O kad tokio sprendimo autoriai puikiai supranta prasilenkę su ekonomine logika – akivaizdu: priešingu atveju, ar būtų prievolė vartotojams privalomai pirkti 25 proc. dujų iš terminalo?
Terminalo projektas nebūtų buvęs toks brangus, jei Vyriausybė ir labiau pasitikėtų privačiu verslu. Štai „Achema“ buvo pasiryžusi į jį investuoti, tam jau net buvo įsteigta įmonė, bet atėję į valdžią konservatoriai nutarė ją naikinti ir pradėti viską iš naujo.
Tad, V.Jankausko vertinimu, vartotojas mokės už dujas brangiau nei galėjo mokėti ir net pigesnės dujos nekompensuos terminalo statybos kaštų, nes visos investicijos – tik Lietuvos vartotojo sąskaita. Šalys, kurios vadovaujasi ne lozungais, daro kitaip: pavyzdžiui, estai jungčiai su Suomija pakvietė prisidėti visas baltijietes ir taip sumažino kaštus, o mes visus brangiausius objektus arba norime statytis vieni, arba bent jau prisiimame didžiąją dalį išlaidų.
Kai patys niekuo nepasitikime, visai nestebina, kad taip sunku rasti partnerių naujos atominės elektrinės projektui – praradome lenkus, iš Latvijos ir Estijos taip pat pasigirsta skepticizmo, o strateginis investuotojas – japonų „Hitachi“ neatsistebi, kad koncesijos dėl Visagino AE sutartis jau palaiminus parlamente, tas pats parlamentas netrukus nutarė skelbti referendumą, ar apskritai reikia tos atominės. Kuo baigsis referendumas, nežinia, nes valdantieji užpykdė visuomenę, nuo jos arogantiškai atsiriboję tylos siena. Vyriausybės esminiu ketverių metų darbu – naujos AE projektu – abejoja ir nemažai ekspertų.

Brangi futurologija
Energetikos konsultantų asociacijos prezidento V.Lukoševičiaus vertinimu, didžiausia šios Vyriausybės klaida – kad imtasi brangiausių infrastruktūrinių projektų, orientuotų į tolimą ateitį, nepanaudojant esamų galimybių. Štai imamasi mažiausiai 17,3 mlrd. Lt vertės naujos AE projekto, nors elektros gamybos pajėgumų turime dukart daugiau nei mums reiktų, tačiau jie nemodernizuojami ir neišnaudojami. „Kiek mokėsime už elektrą? Žinome, kiek kainuoja pastatyti AE, tad ar jos gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga rinkoje? Ar nebus uždėtas koks papildomą pagalvės mokestis? Svarbiausia turėti ne atominę elektrinę, o elektros linijas, kurias po poros metų turėsime ir į Lenkiją, ir į Švediją, per Estiją jau turime ir į Suomiją“, – mano V.Jankauskas.
O kur dar prasta šlovė apie gebėjimus uždaryti senąją AE. Nors konservatorių paskirti nauji Ignalinos AE vadovai sensacingai šaukė apie pavogtą milijardą ir žadėjo proveržį AE uždarymo darbuose, šiandien nei tų vadovų, nei proveržio, nei bent vieno kalto, nei milijardo, nei atliktų darbų – tik stringančios derybos su ES dėl lėšų jiems tęsti nauju 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiu.
Lietuva viena stvėrėsi brangaus dujų terminalo projekto, tačiau praktiškai nieko nepadarė šildymo sektoriuje pereinant prie biokuro ir atliekų deginimo, visišką fiasko patyrė ir daugiabučių renovavimo programa. „To pasekmė – tarp ES šalių skiriame didžiausią išlaidų dalį šildymui ir nesimato jokių kitokių perspektyvų. Siūlymas šilumos ūkyje atskirti gamybą ir tiekimą dar padidins kaštus. Kai neturi idėjų, kaip pagerinti situaciją, kuriamos kažkokios pertvarkų iliuzijos“, – kritikuoja V.Lukoševičius. “Vyriausybė teturi idėjųkaip Ivano Krylovo pasakėčioje – sukeisti muzikantus vietomis”, – pritaria ir V.Jankauskas.
Vyriausybė teisinasi, kad šildymas – ne centrinės valdžios, o savivaldybių kompetencija, bet A.Vaišnoras mano, kad Vyriausybė čia galėjo suformuluoti tikslus, veikti kaip moderatorius. Specialistas atkreipia dėmesį dar į vieną artėjantį terminą: „Stodami į ES esame įsipareigoję iki 2015 m. modernizuoti šilumos gamybos įrenginius, nuo 2016 m. įsigalioja nauji reikalavimai mažinti taršą. Tačiau, nors parengti projektai pertvarkyti šilumos ūkį, šilumai gaminti panaudoti atliekas, biokurą, tačiau šia kryptimi padaryta minimaliai“. O sąskaitos už šildymą gyventojams tampa nebepakeliamos.

„Point of no return“ – nauda ar žala?
Konservatoriai nuolat giriasi, kad, paveldėję energetinę priklausomybę, pagaliau ėmėsi svarbių infrastruktūrinių darbų. Tiesa, jie iš anksto užsiprogramavo, kad valdys ne ilgiau nei vieną kadenciją, mat vis kartojo: tikslas – pasiekti „point of no return“ – projektų fazę, iš kurios nebegrįžtama. Ekspertai sako, kad kai kurių „taškų“ geriau nepasiekti.
„A.Sekmokas įsitikinęs, kad viską daro labai teisingai, nesuprasdamas, kad klampina Lietuvą į didžiausią balą”, – Energetikos ministerijos darbus apibendrina V.Jankauskas. – “Šūkiai teisingi – šaltinių diversifikacija, kad nebūtume priklausomi tik nuo vieno tiekėjo. Bet ar reikia imtis tik pačių brangiausių projektų? Vyriausybė mato tik du objektus – naują atominę ir suskystintų dujų terminalą. O šių investicijų brangumas įkalkuliuojamas į gyventojų sąskaitas“, – kritikuoja V.Lukoševičius. Pamiršti atsinaujinantys šaltiniai, biokuras, esami elektros gamybos pajėgumai, atmesta galimybė terminalo statyboje bendradarbiauti su kaimynais ir taip gauti dar ir ES pagalbą, teikiamą regioniniams projektams, iš energetikos stumiamas privatus verslas.
O už konservatorių, valdžiusių energetiką ketverius metus, napoleono kompleksus, vartotojai ir toliau mokės didžiausią kainą Baltijos šalyse.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...