2012 Sausio 19

Elektra – mergina su suomišku peiliu

veidas.lt


Nedažnai būna, kad buvę Saugumo departamento vadovai ar ambasadoriai rašo romanus. Bet taip jau atsitiko, kad Mečys Laurinkus parašė romaną „Elektra“. Beje, labai neįprasta tema – apie pokarį ir apie paslaptingos azerbaidžanietės bei lietuvio partizano meilę. Siūlome ištrauką iš šios naujos knygos.

(…)
– Galiu pakartoti. Mano tėvas buvo etnografas. Domėjosi pagoniškomis religijomis, – žiūrėdama į nosinę tarsi į sutartinį ženklą, tarė Eli. – Atešgiah – zoroastristų šventovė. Ugnies namai. O vardas Elektra geriau?
– Baigiame filosofuoti, – jau nervinosi kapitonas, – savo viršininkui pasiūlysiu, kad Atešgiah įrašytų kaip tavo slapyvardį.
– Nesuprantu.
– Tuoj suprasi. – Dimitrijus matininko žingsniais perėjo per kambarį. – Aš tau suteikiu progą išsaugoti gyvybę. Prisiminus, ką esi iškrėtusi, tau tai vienintelė išeitis. Jeigu iš čia išsikelčiau kitur, tave kareiviai išprievartautų ir papjautų. Mano sargybinis būtų pirmas. Plungėje jau sutarta – perdavusi vaiką, iškart negrįši, pusmečiui apsistosi pas Elvyros tėvus. Jie gyvena kaime, šalia miškų, kur veisiasi banditai, fašistų draugeliai. Apsimeta kovotojais už buržuazinę Lietuvą. Manau, žinai – Elvyra buvo jų ryšininkė. Todėl čia ir pūva. Tau tik reikės įsiminti, kas pas senelius lankosi. Ir viskas. Kada nors ateis žmogus ir pasakys slaptažodį‚ paprastą, lengvai įsimenamą „mačiau didelę varną“, ir tu jam atsakysi, ko jis paklaus.
Dimitrijus, maigydamas nosinę, atsilošė kėdėje. Suraukta kakta ir įdėmus žvilgsnis sakyte sakė – jis nėra tik knaisiotojas barakuose po kalinių apatiniais. Jis reikšmingas žmogus. Dvi apspangusios musės ant stalo klausėsi, kas bus toliau.
– Aš nesutinku, – tyliai, bet tvirtai ištarė Eli.
Dimitrijus pasilenkė lyg šulinio svirtis – kad geriau matytų keistos frazės šaltinį. Pagaliau garsiai nusikeikė, prišokęs prie slenksčio apsižvalgė, patyliukais uždaręs duris grįžo į kambario vidurį.
– Ar tu supranti, ką pasakei? Aš apie tavo ateitį kalbu. Apie tavo likimą ir išlikimą. – Susinervinęs įsisprendė rankomis į klubus. – Dabar siūlau patylėti ir pagalvoti. Jeigu nori, pavaikščiok po kambarį. Gali prieiti prie lango ir pasižiūrėti į savo perspektyvą.
Tūptelėjęs į kėdę, ėmė raustis popieriuose.
Elektra minutėlę sėdėjo įsmeigusi akis į vieną tašką, paskui, nurijusi troškulį, giliai įkvėpė, atsistojo ir jusdama, kaip galvoje pradėjo spengti, linkstančiom kojom pasuko prie durų. Dabar jau žinojo, kas laukia už jų.
– Kur tu eini? – lyg vilties kilpa pasivijo klausimas.
Jeigu pasiryžai eiti, nesustok. Ir neatsigręžk – pasakyta tėvo knygoje. Tie, kas gąsdina, dažniausiai patys bijo.
– Elektra Pavlovna, sustokite ir pagalvokite. Dar nevėlu.
Iki durų rankenos liko du metrai. Metras. Pagaliau šaltas metalo gabalas jos rankoje.
– Eli, prašau tavęs.
Ji nesitikėjo tokio apgailėtino garso.
– Pažiūrėk, ką turiu.
Virpantis Dimitrijaus balsas suintrigavo. Nepaleisdama durų rankenos, Eli atsigręžė.
Aukštas ir pasišiaušęs kaip paukščių baidyklė, Dimitrijus laikė iškėlęs popieriaus lapą.
– Paprastai žmonės nueina pusę kambario, – atgavęs žadą ėmė aiškinti pranašo balsu. – Tu kur kas ryžtingesnė, negu maniau. Būsi gera mūsų darbuotoja. Štai tas lapas, ant kurio turėjai pasirašyti. Žiūrėk, aš jį įsikišu į kišenę.
Nors ir į kitą vietą, lydima pergalingų širdies dūžių sau tarstelėjo Eli.
– Ten, aukščiau, pranešiu, kad sutikai. Pasirašysiu už tave. Ką sakiau – tebegalioja.
– Nesutinku. – Elektra nuspaudė durų rankeną. – Aš nėščia.
Dimitrijus tarsi supintom kojom nuvingiavo iki stalo, klestelėjo kėdėn, drebančiais pirštais pavartė kelis popierius, pagaliau nurimo ir net nepažvelgęs į Eli pasirėmė ranka galvą.
– Pakalbėsim apie tai, kai grįši, po pusmečio.
Eli atidarė duris. Sargybinio už jų nebuvo. Ji atsisuko dar kartą. Dimitrijus tebesėdėjo mąstytojo poza, alkoholizmas raudonom dėmėm lipo jo veidu aukštyn.
Gatvėje jos nepasitiko pergalės orkestras, užtat pajuto vėsią peilio geležtę prie nugaros. Tikriausiai prairo audeklas, bet Eli bemat sau paaiškino, jog tai tėvo pritarimo ženklas.
Vos tik ji ištrūks iš šito pragaro, ištrins net menkiausią prisiminimą apie šią juodą geografinę vietą, kurioje praleido dvidešimt metų. Kad ir kur patektų, žengdama gatve galės be skausmo širdyje dairytis į šonus, nevarstys iškankinti kalinių žvilgsniai. Eli pasuko į baraką, vadinamą vaikų namais. Neabejojo – Dimitrijus nekeis sprendimo. Jis džiaugsis, galėdamas atsikratyti pastojusia sugulove. O gal tikisi, kad ji kokiame nors kaimo vienkiemyje užaugins jo vaiką. Neišdegs. Eli paspartino žingsnį. Šunys įtariai šnairavo į grėsmingai ryžtingą pažįstamą praeivę.
Mažyčiame purviname kieme vaikų nebuvo. Budinti moteris, apsisiautusi vatinuku ir apsigobusi pilka skara, sėdėjo ant suolą atstojančios pajuodusios lentos. Pastebėjusi Eli, pašoko. Delnu užsidengusi burną, kita ranka parodė į atskirą namelį šalia barako, laukiamąjį, kur motinos kartą per savaitę susitikdavo su savo vaikais.
– Ji jau ten, abu ten, – pratarė paskubomis braukdama ašarą.
Elvyra Stauskaitė, dvidešimt penkerių metų mergina, plona kaip skiedra, įsinėrusi į pačios pasiūtą brezentinį paltelį, sėdėjo prie metalinio stalo, apglėbusi savo sūnų, ketverių su puse Mantuką. Vaikas šnirpščiojo. Elvyra kartkartėmis sukukčiodavo, bet ašarų jau nebebuvo. Vis dar vešlūs, nors žvarbiuose lauko darbuose papilkėję plaukai dengė ne dėl metų plonais raukšlelių siūlais išraizgytą aukštą kaktą. Pasukusi galvą į sugirgždėjusias duris, iš lėto atsistojo, pasodino Mantuką ant suolo, ranka nubraukusi ant akių užkritusią sruogą žengė kelis žingsnius, atsiklaupė ir apkabino viešnios kojas. Eli sustingo ir net neįstengė išlementi pasisveikinimo.
– Eli, mieloji, išgelbėk jį, – atsklido duslus tramdomas balsas.
Elektra taip pat atsiklaupė ir, įsikniaubusi į Elvyros petį, sušnibždėjo:
– Pažadu.
Neprisiminė net trečdalio to, ką, paskendusi prisiminimuose, pasakojo Elvyra. Įstrigo tik peizažo dalis – nuo kalvos matosi miškas, upės vingis ir labai senas, šakotas ąžuolas. Į šokius, gegužines reikdavo eiti ir grįžti per daubą, ryždavosi tik partizanų, miško brolių, paprašyta. Rinko iš draugių informaciją ir gandus apie rusų kareivius Plungėje.
– Bet patekai čia, – staiga tarė Eli.
Elvyra, nurijusi graužatį, pažvelgė į vaiką. Mantukas sėdėjo nuknarinęs šašuotą galvą. Pamatęs šalia stalo kojos pliauską, bandė ja burgzdamas pavažinėti grindimis, tačiau greitai pamiršo ir vėl atsisėdo greta mamos.
– Dieną naktį kremtuosi, kad nepasistengiau jo palikti Lietuvoje.
– O buvo tokia galimybė?
Elvyra liesais pirštais paglostė Mantuko galvą.
– Sąrėmiams prasidėjus, iš kalėjimo mane saugumas nuvežė į Klaipėdos, miesto prie jūros, ligoninę. Pagyvenusi seselė ir sako, jei nori, sukeisim su negyvu. Tokį, deja, kaip tik turim. Pasakyk adresą, kai saugumiečiai išsinešdins, tavo vaiką vėliau ten ir nugabensim. Aš nesutikau.
– Kodėl?
Elvyra pliaukštelėjo sau ranka per kaktą.
– Kvaila, kvaila buvau, ir dar svaičiotoja. Visos mes tokios. Pirma jausmai, paskui protas. Septynis mėnesius tupėjau saugumo rūsyje, bet naivumas už baimę didesnis. Maniau – paleis, dar pakamantinės ir paleis. Vienas tardytojas taip vis žadėjo. Aš ir vyliausi. Galvojau, gimus vaikui, susigraudins ir šitie. Kitą priežastį gėda ir pasakyti.
Elvyra vogčiomis dirstelėjo į Eli, žiūrinčią į vieną tašką.
– Gėda, bet pasakysiu. Ta medicinos seselė buvo žydė. Vaikystėje daug baisių dalykų apie žydus buvau prisiklausiusi. Apie vaikų kraują, macus ir visokias kitokias nesąmones. Dabar suprantu, kokie tai paistalai. Su dviem žydėm į darbus einam. Bet tada galvelėje susipainiojo, ir baigta.
Sausos raudonos Elvyros akys įsmigo į Eli.
– Aš tikiu tavimi, – aprimusi kalbėjo toliau Elvyra. – Jaučiu – viskas baigsis gerai. Tavo amžinatilsį tėvelis buvo sąžiningiausias ir išmintingiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikusi. (…)
Abi nutilo. Eli gerai įsiminė tėvo žodžius apie tylą. Tyloje bręsta mintis ir žmogui patartina į ją įsiklausyti. Mantukas išsliuogė iš motinos pažasties, vėl stvėrėsi pliauskos. Elvyrai suspaudus kumštukus, išvirto didelės melsvos gyslos.
– Aš supratau, – tarė Elvyra, palinkusi į Eli. – Nieko daugiau nesakyk. Čia ir medžiai turi ausis. Tie velniai išnaudoja viską, viską, ką gali. (…)
Priėjusi medpunktą, Eli sulėtino žingsnį. Kojos vėl pradėjo virpėti. Bet greitai nustojo. Nesidairydama į šalis, perėjo chloroformu trenkiantį priimamąjį. Ryžtingai atidarė gydytojo Andrejaus kabineto duris. Tai buvo jos tėvo draugas ir, be Ninos, tik vienu juo pasitikėjo.
– Kas atsitiko?– paklausė pakėlęs juodus vešlius antakius. – Girdėjau gandus, kad tave išsiunčia į tolimą svarbią kelionę.
– Dėde Andrejau, – Eli abiem rankom įsirėmė į gydytojo krūtinę, – maldauju, padaryk man abortą…

Mečys Laurinkus

Apie autorių ir knygą
M.Laurinkus gimė 1951 m. Klaipėdoje. Iki 1954 m. kaip tremtinys gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. Senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą. Vėliau parvyko ir motina. Nuo 1965 m. M.Laurinkus studijavo techninius ir humanitarinius mokslus Vilniuje. 1978 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys, signataras, Seimo narys, VSD vadovas, diplomatas.
Ką tik pasirodžiusi jo knyga „Elektra“ – tai kūrinys apie žmogaus pasipriešinimą gyvenimo aplinkybėms, kurias dažnai vadiname likimu. Tai netikėtas, stereotipus griaunantis požiūris į Lietuvos praeitį. Šis romanas sulauks prieštaringų vertinimų ne tik dėl autoriaus pavardės, bet ir dėl nevienalypio požiūrio į pokario Lietuvos transformacijų triuškinamas asmenybes. „Pokaris Lietuvoje kol kas išnagrinėtas labai paviršutiniškai. O tai pats svarbiausias mūsų istorijos laikotarpis“, – pabrėžia knygos autorius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...