2012 Kovo 25

Eižėjantis paveikslų ledas

veidas.lt


Vilniuje dvi tapybos parodas surengė jubiliejų švenčianti dailininkė Silvija Drebickaitė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi paveikslas tapytas ant glamžyto audinio: atsitiktinių konfigūracijų, tarsi sueižėjusių dažų brūkšneliai ardo vaizdo monotoniją. Arčiau priėjus – faktūra lygi, o įtrūkiai tėra optinė apgaulė. Silvija aiškina, kad „apgaulė“ prasideda dar drobę gruntuojant: nuo grunto sluoksnių ir priklauso baigto paveikslo „trūkinėjantys raštai“.
Būtent mūsų pokalbio dieną Neris Vilniuje išsilaisvino: sueižėję ledai išplaukė jūrų marių link. Silvija sako mėgstanti tapyti rūką ir vandenį – kaip ir pridera horoskopo Žuviai.
Tačiau paroda, šiuo metu puošianti Vyriausybės fojė, anaiptol nespindi vien rasos lašeliais. Ją pradeda karališkas Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretas, vėliau atsiveria akvareliškai skaidrūs Vilniaus stogų ir bokštų smailių peizažai. Tada pasivaikštome po miškus, o galiausiai užsukame šeimininkės virtuvėn, kur ant stalo – pilnas dubuo po žvejybos keptuvės laukiančių žuvų.
„Lydekų, lynų ir raudžių“, – neklysdama vardija S.Drebickaitė, nors visi parodos paveikslai – iš „aukso fondo“, tapyti prieš kelerius ar keliolika metų. Tas fondas dažniausiai be didelių pretenzijų rymo kambario kampe, o štai dailininkės jubiliejaus proga vienu metu Vilniuje surengtos net dvi parodos: Vyriausybėje ir Baltupiuose veikiančiame šviestuvų salone „Gaudrė“.

Pradingusios mozaikos
S.Drebickaitė baigė monumentaliosios tapybos studijas. „Nešiau popierius į tapybą, bet pakeliui sutikau draugą, besirengiantį studijuoti monumentaliąją tapybą. Ir taip didinga mano vaizduotėje pasirodė tapyti ant sienų, kad nusekiau jam iš paskos“, – prisimena dailininkė.
Dėl studijų niekada nesigailėjo. Gaila nebent naujų šeimininkų uždažytų Silvijos tapytų sienų sostinės „Bočių“ restorane, taip pat iš mažyčių akmenukų surinktos didžiulės (100 kvadratinių metrų) mozaikos Palangoje, buvusiame „Jūratės“ sanatorijos baseine, kurio vietoje jau keleri metai riogso naujam pastatui išrausta pamatų duobė. Druskininkuose banko pastatas tebestovi, tik sienos, kurioje spindėjo Silvijos kurta mozaika – oranžinė paukštė tamsiai mėlyname fone, jau nebėr. Panašų kūrybos praradimų sąrašą Lietuvoje turi kone kiekvienas vyresnės kartos dailininkas monumentalistas.
Stovėdamos Vyriausybės hole, prisimename ir maždaug šioje vietoje, už generolo Ivano Černiachovskio nugaros, sename dviaukščiame pastate veikusią Vilniaus dailės mokyklą, kurią lankė Silvija. Dabartinė dailės mokykla S.Konarskio gatvėje iškilo vėliau, kai patogios vietos centrinėje miesto aikštėje prireikė Komunistų partijos Centro komitetui.
Ar galėjo tuomet mergaičiukė įsivaizduoti, kad buvusios dailės mokyklos vietoje pastatytuose rūmuose kabės jos paveikslų paroda? Likimas išties mėgsta pokštus.

Portretų baimės
„Gaudrėje“ smalsiai čiupinėjame įmantrų parodos kaimyną – stiklo karoliukų virvelių sruogomis blizgantį šviestuvą. „Nė vienas mano paveikslas tiek nekainuoja ir nekainuos“, – prisipažįsta Silvija.
Priešais – Vilniaus senamiesčio triptikas, kažkada tapytas sostinės pakraščio kultūros namams, kurių seniai nebeliko. Ir daugybe romano motyvų mirganti Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ vizualinė fantazija.
Gėlių mėgėjams – skaisčios vandens lelijos, o aš, priešingai, renkuosi juodai mėlyną ledų sukaustytą jūros krantą. Sunku rasti klastingesnį ir populiaresnį pozuotoją už jūrą, bet Silvijos jaunystės darbas – nebanalus. Ir netgi gulbė, plaukianti viename iš Vyriausybėje rodomų paveikslų, anaiptol ne tokia saldi kaip turgaus paveikslėliuose.
Dailininkė sulaukia ir gyvų pozuotojų – tuomet, kai užsakomi šeimos portretai. Tokia mada, pasak S.Drebickaitės, populiarėja, ir nebūtinai tarp turtuolių, turinčių erdvius namus. Neseniai klientė užsakė širdžiai mielą paveikslą, kuriam pozavo trise: ji, jos duktė ir jų katė.
Būna nemėgstančių sustingusio savo atspindžio ar netgi prietaringai portretų bijančių žmonių. „Neseniai tapiau ponią, tai jos sūnus užėjęs paklausė: ką, mama, laidotuvėms ruošiesi?“ – prisimena dailininkė.
Dar sunkiau tapyti iš senų fotografijų, kai žmogaus nebėra. „Tuomet bandai atspėti jo charakterį, rasti išskirtinį bruožą, už kurio galėtum užsikabinti. Jei yra galimybė, peržiūriu kalnus fotografijų, kol suprantu, kas būtent turėtų atsispindėti tapomo žmogaus akyse“, – pasakoja S.Drebickaitė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...