2014 Vasario 11

Du emigracijos mažinimo scenarijai: teikti informaciją ar keisti mokesčius

veidas.lt

 


 

Kodėl Vyriausybės patvirtintos Migracijos politikos gairės neišgelbės nuo protų nutekėjimo, vadinasi, neprisidės prie valstybės pažangos ir biudžeto pajamų didinimo.

Informuoti, palaikyti ryšį, analizuoti ir tam skirti papildomų biudžeto pinigų. Taip kiek sušaržuojant galima apibūdinti naują, tiksliau dar vieną migracijos politikos viziją – dešimt mėnesių dirbusios premjero sudarytos tarpžinybinės darbo grupės parengtas ir sausio pabaigoje Vyriausybės patvirtintas Migracijos politikos gaires.

Patys esami ar potencialūs emigrantai pabrėžia visai kitus dalykus, kas juos grąžintų į tėvynę ar sulaikytų nors dalį besikraunančių lagaminus.

Pasverkime, kieno vizijos atrodo efektyvesnės.

Vizijos keičia vizijas, bet ne situaciją

Darbo grupių, kaip ir jų siūlymu priimtų gairių, koncepcijų ar programų per pastarąjį dešimtmetį buvo daug. Kodėl vienos gairės keičiamos analogiškomis, atsakyti nesunku – nes nepavyko pasiekti numatytų rodiklių, tad tiesiog patvirtinamas naujas siekių rinkinys.

2006 m. premjero įsteigta darbo grupė metus rengė ekonominės migracijos valdymo strategiją, kurios vykdymui koordinuoti 2007 m. sukurta Ekonominės migracijos reikalų komisija, bet pasikeitus valdžiai ji numirė. . 2008 m. Vyriausybė patvirtino dabar netekusias galios Imigracijos politikos gaires

2011 m. kita, jau Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė, parengė „Globalios Lietuvos“ 2011–2019 m. programą, kurioje pripažįstama, kad tapome valstybe, kurios didelė tautos dalis gyvena ne geografinėje Lietuvos teritorijoje, tad iliuzijas, kad jie grįš į tėvynę, reikia keisti bandymais juos įtraukti į Lietuvos gyvenimą. Švietimo ir mokslo ministerija koordinavo mokslo žmonėms skirtą vadinamąją protų grąžinimo programą. Programų ir veikiančių institucijų būta ir daugiau:

Tačiau statistika rodo visų tų gairių, programų ar centrų fiasko. 2006 m. sudarytoji darbo grupė kėlė tokį strategijos tikslą: 2012 m. emigracijos ir imigracijos srautai vieni kitus turi kompensuoti. Realybė kitokia: 2012 m. emigravo 41,1 tūkst. gyventojų, imigravo – dukart mažiau – 19,8 tūkst. ( iš jų 87 proc. reemigravo)

Tik dešimtadalis reemigrantų pastebi valdžios pastangas

Įvairiose apklausose emigrantai konstatuoja: Vyriausybės programos efekto neduoda. “Kaip rodo tyrimai, grįžusių migrantų apklausos, valstybės politika neturi labai didelės įtakos – jos prisidėjo tik prie maždaug dešimtadalio apsisprendimo grįžti. Pagrindinė priežastis – šeimos, artimųjų, draugų, kalbinės aplinkos, kultūros ilgesys, noras ką svarbaus nuveikti tėvynėje, pritaikyti įgytas žinias ir patyrimą”, – Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) 2008, 2011 ir 2013 m. vykdytų emigracijos tyrimų išvadas komentuoja šio instituto tyrimų vadovė Dovilė Žvalionytė. Atvirkščiai, valdžia – vienas iš grįžimo stabdžių: net maždaug trys ketvirtadaliai emigrantų tyrėjams sakė, kad svarbiausias sulaikantis nuo sugrįžimo veiksnys – aukštas korupcijos lygis ir didelis biurokratizmas.

Nors apie trečdalis išvykusiųjų tikina ketinantys grįžti į Lietuvą, bet dažniausiai sakosi tai darysią kiek vėliau. Tačiau kuo ilgiau gyvenama užsienyje, tuo mažiau linkstama grįžti. Be to, apie pusė grįžusiųjų rengiasi ir vėl išvykti. Pagrindiniai motyvai – nusivylimas Lietuvos perspektyvomis, be to, grįžus patiriami finansiniai sunkumai ir nepasitenkinimas darbo sąlygomis.

Tiesa, ir negrįžtantys atgal emigrantai informacinių technologijų ir palyginti greito susisiekimo dėka su Lietuva išlaikomi gana glaudūs ryšiai – VPVI tyrimo metu apie 60–70 proc. emigraciją patyrusių asmenų nurodė, kad net ir gyvendami užsienyje jaučiasi Lietuvos dalimi. Tačiau jaustis Lietuvos dalimi ir prisidėti prie jos gerovės – ne tas pat.

Mažiau protų = mažiau pažangos ir pinigų valstybės biudžete

Mobilumas – normalus, net naudingas ir asmeniui, ir gimtai valstybei reiškinys, nes taip “importuojamos” žinios, patirtis, ryšiai, o pinigine parama artimiesiems bent kiek prisideda prie vidaus vartojimo augimo, bendro gyvenimo kilimo šalyje.

Tačiau kokios perspektyvos šaliai, kai mobilumas masinis ir praktiškai tik vienos krypties? Lietuvoje ne tik mažėja gyventojų skaičius, bet ir keičiasi jų struktūra, didėja ekonominė ir socialinė našta darbingo amžiaus gyventojams. Didžiojoje Britanijoje dirbantis finansų ekspertas Žilvinas Mecelis atkreipia dėmesį, kokie iššūkiai laukia Lietuvos biudžeto: dėl emigracijos ir šešėlinės ekonomikos mažėja mokesčių mokėtojų dalis, o valstybės socialiai išlaikomų asmenų skaičius didėja. Vien ekonomikos augimu šios duobės neužlyginsi, juolab augimas ne toks spartus kaip prieš krizę.

Nekvalifikuotos darbo jėgos “importo” rezervų yra. Tačiau Konkurencingumo indekse pagal gebėjimą išlaikyti talentingus specialistus tėra vos127-a tarp 148-ių valstybių, o tokius pritraukti – vos 135-a. Už Lietuvos mokesčių mokėtojus išmokslinti žmonės kuria gerovę kitoms valstybėms, o Lietuvoje, nepaisant didžiulio nedarbo, stinga aukštos kvalifikacijos specialistų.

Nekokios ir protų cirkuliacijos tendencijos: nors deklaruojame, kad vadovaujamės ES migracijos direktyvomis dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių, 2012 m. gavo darbo leidimus 3265 įsidarbinę tarptautinio krovinių vežimo transporto įmonėse, dar 728 – laivų korpusų suvirintojai ir surinkėjai, 122 – virėjai. Tačiau per pernai pirmą pusmetį išduoti vos 32 leidimai aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Darbdaviai galvoja apie pigesnę darbo jėgą, o ne specialistus. Bet ir specialistai čion nesiveržia, nes konkurencingų tarptautiniame kontekste darbo vietų vienetai.

Neretai svetur “užsikabina” lietuviai studentai, bet ir šio rezervo Lietuvoje nėra. Lietuva beveik dvigubai lenkia užsienio studentų ES šalyse vidurkį (jis – 3,3 proc.): tarp visų lietuvių studentų užsienyje studijuoja 6,4 proc., o tarp Lietuvoje studijuojančiųjų užsieniečiai sudaro 2,4 proc. ir nemažai jų iš valstybių, iš kurių Lietuvai kyla nelegalios migracijos grėsmė.

Toks protų drenažas nepasipildant naujiems – keliagubas nuostolis valstybės ateičiai: tokie žmonės galėtų vesti valstybę į priekį, o valstybės biudžetas gautų daugiau pajamų valstybei svarbioms sritims, nes aukštos kvalifikacijos darbas ir aukščiau apmokamas, vadinasi, tokie žmonės sumoka ir didesnius mokesčius. Juolab, kaip pastebėjo vienas “nutekėjęs” protas, atsakingo darbo užsienyje patirties ypač reikia, nes mūsų mūsų valstybė turi konkuruoti globaliame pasaulyje, o valdžioje nėra nė vieno sėkmingai dirbusio užsienyje ar sukūrusio sėkmingą tarptautiniu mastu ar tarptautiškai konkurencingą verslą.

Nemažai “nutekėjusių” protų mielai “partekėtų” atgal, kaip rodo keliasdešimt mokslininkų sugrįžimo pavyzdžiai – jei tik sudaromos sąlygos profesinei savirealizacijai ir net netapačios turėtoms užsienyje, bet bent jau leidžiančios oriai išgyventi materialinės sąlygos, jie grįžta. Na, galima sakyti, kad tokių vienetai, bet, kaip suskaičiavo Ž.Mecelis, vienas europinį atlyginimą gaunantis aukštos kvalifikacijos darbuotojas „moka“ pensiją keliskart didesniam skaičiui pensininkų, nei gaunantis lietuvišką standartinį vidurkį.

Vertėtų turėti omeny, kad ir tarp grįžtančiųjų į Lietuvą daug nekvalifikuotų darbuotojų. Be to, kaip atskleidė VPVI tyrimai, maždaug du trečdaliai grįžusiųjų užsienyje dirbo savo kvalifikacijos ar išsilavinimo neatitinkančius darbus, nenaudodami Lietuvoje įgytų žinių, vadinasi, grįžo praradę ir turėtą kvalifikaciją.

Taigi jei ir toliau protų nutekėjimo mastai nemažės, o grįš tik mažiau kvalifikuoti darbuotojai, , t.y. mažiau uždirbantieji ir mažesnius mokesčius mokantieji, valstybės intelektualinio ir finansinio pajėgumo perspektyvos nekokios. Tačiau valstybės migracijos politika orientuota ne į protus.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...