"Veido" archyvas

Rusijos prezidentas D.Medvedevas apsigynė teisės mokslų daktaro laispnį

Būsimieji diktatoriai studijuoja garsiausiuose užsienio universitetuose, mėgaujasi Vakarų pasaulio laisvėmis ir teisėmis, tačiau grįžę į tėvynę, tampa tokiais pat despotais kaip ir jų pirmtakai.

Kai būsimasis Sirijos vadovas Bashar al-Assadas Londone studijavo oftalmologiją, kurso draugams jis atrodė nepaprastai liberalus ir tolerantiškas. Visi stebėjosi, kaip toks išsilavinęs ir plačių pažiūrų žmogus iš viso gali būti Sirijos diktatoriaus sūnus. Visi apgailestavo, kad ne jis, o jo brolis tapo prezidento posto paveldėtoju ir aiškino tikį, jog jo vietą užėmus Bashar al-Assadui, Sirijos gyvenimas iš esmės pasikeistų.

Tačiau jų prognozės nepasitvirtino. Po 2 metų, praleistų Didžiosios Britanijos sostinėje, Bashar al-Assadas buvo iškviestas atgal į tėvynę, nes žuvus jo vyresniajam broliui, staiga tapo “sosto įpėdiniu”.

Tiesa, iš pradžių Sirijos gyventojams jis atrodė “minkštas”, tad jį rinkimuose palaikė beveik 100 proc. rinkėjų. Tautai jis patiko, nes buvo laikomas išsilavinusiu, kosmopolitišku ir plataus akiračio žmogumi, žadėjusiu daug teigiamų permainų. 2000-aisiais viename interviu jis net paminėjo žodį “demokratija”, teigdamas, kad tai tinkama priemonė siekti aukštesnės gyvenimo kokybės Sirijoje.

Tačiau sėdęs prie šalies vairo jis labai greitai persimainė: tapo tokiu pačiu konservatyviu diktatoriumi, koks buvo jo tėvas ir brolis. Jau 2002-aisiais jis pareiškė, kad nemato galimybių įvesti demokratijos, nes tai būtų “pragaištinga santvarka”.

Vienintelis realus jo nuopelnas – Sirijoje per pastarąjį dešimtmetį nustota sodinti į kalėjimą už politines pažiūras, o visi anksčiau įkalinti politiniai kaliniai buvo paleisti į laisvę.

Tačiau tai ir viskas. Neįvyko nei žadėtas ekonomikos liberalizavimas (nors atsirado privačios bankininkystės sektorius ir imta kviesti užsienio investuotojus), nei viešojo sektoriaus modernizavimas. Na o savo autoritetą Sirijos vadovas siekia užtikrinti bene pusę gyventojų įdarbindamas valstybinėje tarnyboje ir pats atvirai sako: kol esu jų darbdavys, jie nenorės jokių permainų ir per sekančius rinkimus vėl balsuos už mane.

Panašiai nutiko ir su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu – teisės mokslų daktaru – į kurio išsilavinimą ir vidinę inteligenciją buvo sudėta tiek daug rusų vilčių. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vos tapęs šalies prezidentu, jis ėmė pūsti į tą pačią dūdą, kaip ir Vladimiras Putinas, o nuo demokratiškos ir teisinės valstybės Rusija ir vėl nutolo šviesmečiais.

Beje, tokius pavyzdžius galima vardinti dešimtimis. Štai Venesuela. Juk Hugo Chavesas, regis, pavyzdingai išsilavinęs ir išprusęs žmogus. Pietų Korėjos universitete jam suteiktas politikos mokslų daktaro vardas, Dominikos respublikoje garbės daktaro vardu įvertintos jo teisinės žinios, tačiau šalyje ir toliau ribojama žodžio ir spaudos laisvė, o gyventojai nesijaučia saugūs. Be to, H.Chavesui pastaruoju metu vis dažniau klijuojama diktatoriaus etiketė, nors per praėjusius rinkimus jis kalbėjo apie būtinybę šalį paversti pavyzdine demokratija.

Neįtikėtina, tačiau panašiai yra kalbėjęs net Irano diktatorius Mahmoudas Ahmadinejadas. Kadaise ypač gabus technologinių mokslų studentas, įgijęs transporto inžinerijos mokslų daktaro laipsnį, žadėjo daugybę laisvių ir teisių šalies piliečiams. Tačiau dabar jis yra įvedęs interneto ir telefoninių pokalbių cenzūrą, šalyje neleidžia platinti užsienio spaudos, o kitaminčius persekioja jo vadovaujami smogikų būriai.

Be to, kadaise jis žadėjo nekeisti savo gyvenimo būdo net tapęs šalies vadovu ir buvo išreiškęs norą su šeima gyventi kukliuose tėvų namuose. Tačiau dabar jis skraido asmeniniais lėktuvais ir laikomas turtingiausiu Irano žmogumi.

Pokyčių nebus ir ateityje

Paminėti vadovai – tik keli pavyzdžiai, vaizdžiai iliustruojantys, jog tarp dabartinių pasaulio diktatorių – ne tik siaurapročiai, uždarose mokyklose griežtai auklėti sostų paveldėtojai, bet ir išsilavinę, apsiskaitę, apsišvietę, daug keliaujantys vadovai, kuriuos jaunystėje sutikęs Harvardo ar Oksfordo universitetų koridoriuose, niekaip nepamanytum, kad grįžę į tėvynę jie taps despotais ir ciniškais sadistais, jėga užgniaužiančiais bet kokį kitaminčių balsą.

Tačiau remiantis šiais pavyzdžiais, galima numanyti, jog pokyčių negalima tikėtis ir iš būsimų ateities diktatorių. Tarkime, Kinijoje dabar visos viltys dedamos į tikriausiai būsimą šalies vadovą, kuriuo 2012-aisiais greičiausiai taps dabartinis viceprezidentas Xi Jinpingas. Mat spalio 18-ąją šalies vadovas Hu Jintao jį paskyrė šalies karo komisijos valdybos viceprezidentu. Komisijos, kuriai vadovauja pats 68-erių sulaukęs Hu Jintao.

Tai reiškia, jog Xi Jinpingo šansai – labai dideli. Kaip ir kinų viltys. Mat vicepremjeras laikomas didžiai išsilavinusiu, išmintingu, toliaregišku ir kosmopolitišku žmogumi. Juolab kad jis ne kartą yra prasitaręs, jog palaiko kai kurias kapitalistines idėjas ir mano, jog Kinijai siekiant glaudesnio prekybinio bendradarbiavimo su Vakarais, reikia prie šių taikytis ir su jais supanašėti.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. “The Economist” analitikai abejoja, kad tokiomis pačiomis nuostatomis Xi Jinpingas vadovautųsi ir tapęs šalies vadovu, esą tai gali būti tik viešųjų ryšių kampanija, siekiant sukelti šalies gyventojų ir užsienio investuotojų simpatijas. Esą neįtikėtina, kad toks liberalus ir laisvas Xi Jinpingas būtų už rankos į sostą atvesdintas griežtojo Hu Jintao, jei šis nesitikėtų, kad Xi Jinpingas pasikeis vos užėmęs Kinijos vadovo postą.
“Be to, apie demokratiją Kinijoje kalbama jau 30 metų, ir tai daro patys vadovai, tačiau matome, kad pokyčiai vos įžiūrimi”, – pesimistiškai nusiteikę “The Economist” analitikai.

Dar mažiau vilčių galima dėti į būsimą Šiaurės Korėjos vadovą – dabartinio vadovo Kim Jong-ilo jauniausią sūnų, apie kurio egzistavimą šalis išgirdo tik prieš savaitę, o dabar jau pratinasi prie minties, kad tėvo bendravardis netrukus juos visus suims į savo jauną kumštį. Apie šį 20-metį jaunuolį žinoma labai nedaug: tik tai, kad jis greičiausiai yra trečiasis vadovo sūnus ir kurį laiką slapta, prisidengęs kitu vardu, studijavo Šveicarijoje.

Tačiau viešnagė Europoje, matyt, nedaug tebus pasitarnavusi jo pažiūroms. Prieš savaitę jis buvo pristatytas visuomenei ir tą pačią dieną paskirtas vyriausiuoju karinių pajėgų vadu, ir, regis, pareigų ėmėsi su deramu uolumu: apie jaunuolį jau kalbama, kad tai itin griežtas, šaltas ir despotiškas vadovas, kuris šalį valdytų dar nuožmiau nei jo diktatorius tėvas.