2012 Vasario 22

Didžiausi šių laikų diktatoriai kraugeriai

veidas.lt


Kova su diktatūromis vien per pastaruosius trejus metus visame pasaulyje nusinešė iki pusės milijono gyvybių, neskaičiuojant aukų, kurių diktatoriai kraugeriai pareikalauja tariamos taikos metu.

Kai kartą Sirijos diktatoriaus paklausė, kodėl jis nusprendė studijuoti oftalmologiją, šis atsakė, kad akių korekcijos operacijos jį žavi tuo, kad atliekamos laisvu žmogaus pasirinkimu ir jų metu išliejama labai mažai kraujo. Ši frazė neblogai iliustruoja Basharui al-Assadui vadovaujant pastarąjį dešimtmetį Sirijoje vykusias režimo permainas. Jaunasis šalies vadovas diktatūros neatsisakė, bet gerokai ją sušvelnino, jei lyginsime su prieš tai tironiškai šalį stekenusiu jo tėvu.
Geru ženklu sirai laikė ir alavitų bendruomenei priklausančio diktatoriaus vedybas su sunitų iš Homso miesto palikuone, Didžiojoje Britanijoje gimusia ir užaugusia teisės magistre Asma al-Assad. Netrukus po santuokos ji net pradėta vadinti Sirijos princese Diana. Moterys jai buvo dėkingos už daugiau teisių ir laisvių, skurstantieji – už labdaringą veiklą, jaunimas – už įkvepiančius, pabusti, mąstyti, savo nuomonę reikšti drąsinančius pasisakymus.
Dar užpernai vasarą viena gražiausių pasaulio moterų laikoma Asma ragino sunitus, alavitus, krikščionis ir kitų religinių bendruomenių atstovus susikibti rankomis ir drauge siekti modernios, pažangios Sirijos. Netgi pernai kovą, kai jau prasidėjo pirmosios prieš diktatūrą nukreiptos demonstracijos, ji tebeaiškino, kad jaunimo išmintis ir viltis padės sukurti šalies ateitį. “Atsimerkite, prabilkite, leiskite prezidentui geriau susigaudyti, ko iš jo tikitės”, – ragino Asma, nenujausdama, kad jos paklausę sirai taps to paties prezidento siųstų budelių aukomis, o Homse, kuris kadaise buvo labiausiai ankstesnio diktatoriaus engiamas sunitų miestas, vėl liesis kraujo upės.
Nenujautė ji ir to, kad B.al-Assadui per mikrofoną aiškinant, jog žudomi nuožmūs Sirijos priešai (tarp jų – 225 moterys ir 479 vaikai), pati Asma stovės jo pašonėje ir pritariamai šypsosis palaikydama mylimą vyrą.

Tapo žmogžudžiu
Diktatorių šeimą asmeniškai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu. “Asmai labai patinka būti gėrio skleidėja. Bet jai labai patinka ir būti princese. Matyt, ir diktatorius buvo žmogiškas tol, kol nepamatė kitų šalių diktatūrų griūties ir nepabūgo dėl savo kailio”, – svarsto analitikas.
Noras išsaugoti diktatoriaus postą, regis, atėmė B.al-Assadui nuovoką. Jo nurodymu ištisas savaites apšaudomas pasipriešinimo būstine tapęs Homso miestas, kuriame, Sirijos žmogaus teisių organizacijų skaičiavimu, nuo sukilimų pradžios nužudyta per 6 tūkst. žmonių.
Kuo ši kruvina drama Sirijoje baigsis, kol kas sunku prognozuoti. Galimi keli skirtingi scenarijai, pradedant tuo, kad vis dėlto Jungtinės Tautos nuspręs, jog į pilietinį karą turi įsikišti užsienio pajėgos, baigiant tuo, kad sukilėliams gali būti tiekiama ginkluotė ir finansavimas. Kuo toliau, tuo mažiau tikėtina, kad B.al-Assadas savo noru paliks postą, tik neaišku, kiek jo nuvertimas dar pareikalaus gyvybių.
Padėtį Sirijoje dabar galima vadinti ir sunitų genocidu, ir skerdynėmis, bet blogiausia, kad žudynės gali dar labiau plėstis. Baiminamasi, kad nieko nedarant B.al-Assadas tiesiog išskers pusę tautos. Įsikišus užsienio pajėgoms, į šią kovą gali įsitraukti ir “Hezbollah” pajėgos iš kaimyninio Libano, tad aukų būtų dar daugiau.
“Tinkamas nėra nė vienas mano pasiūlymas – nei pasikliauti Rusijos derybininkais, nei apginkluoti prieš režimą kovojančius sirus. Liūdna tiesa ta, kad nebėra nė vieno gero scenarijaus, yra tik skirtingi siaubingų scenarijų šešėliai”, – apibendrina “Foreign Policy” ekspertas Danielis W.Drezneris.
Analitikas Bobas Pape’as netgi nuogąstauja, kad Sirijos pasipriešinimas diktatūrai gali kainuoti dar daugiau gyvybių nei Libijoje, nors atrodė, kad didesnio kraugerio nei dabar jau negyvas Muammaras Gaddafi būti negalėtų. 42 metus šalį stekenusio diktatoriaus sąskaitoje – per 30 tūkst. aukų, kurių pareikalavo šešis mėnesius trukęs pilietinis karas. Netrūko režimo aukų ir taikos metu. Pavyzdžiui, M.Gaddafi persekiojo net užsienyje gyvenančius disidentus. Vien 1980–1987 m. nužudyti 25 užsienyje gyvenę pabėgėliai.
“Turint omenyje tai, kad Libijos civilinio karo metu sukilėliai kontroliavo daugiau nei pusę Libijos teritorijos, o Sirijoje diktatoriaus režimas iš esmės pasiekia net tolimiausią kertelę ir tik keliuose miestuose sukilėliai yra įgiję persvarą, aukų gali būti dar daugiau”, – niūriomis prognozėmis dalijasi JAV politologas B.Pape’as.
Dar blogiau, jei kruvinos žudynės užsitęs, o pergalė bus diktatoriaus pusėje. Analitikas Danielis Serweris nuogąstauja, kad tokiu atveju Sirijos diktatūra gali tapti visiškai represinė, primenanti Šiaurės Korėją su garsiosiomis dujų kameromis kitaminčiams.

Diktatoriai – nemalonūs, bet patogūs?
Svarbus tampa klausimas, kodėl visas pasaulis tik stebi, kaip be jokio gailesčio Sirijoje žudomi vyrai, moterys ir vaikai. Kodėl vedama kraupi žuvusiųjų statistika, bet nė piršto nepajudinama, kad visai nedidelis diktatoriškas alavitų ir šiitų tandemas, sudarantis mažiau nei 10 proc. Sirijos gyventojų, nustotų brutaliai žudyti 70 proc. daugumą sudarančius sunitus. JAV analitikas Stephenas Zunesas negaili kaltinimų ir Jungtinėms Tautoms, ir atskiroms valstybėms.
“Kaip Sirija aklai žudo civilius, taip Jungtinės Tautos aklai sudarinėja savo geopolitikos darbotvarkę, užsimerkdamos prieš humanitarinę savo misiją. Prancūzija lygiai taip pat apsimeta nematanti, kaip Marokas vykdo represijas okupuotoje Vakarų Sacharoje, JAV palaiko Izraelio veiksmus, net jei šie kertasi su tarptautine teise, Rusija ir Kinija naudojasi savo veto Jungtinėse Tautose, kad apgintų Sirijos režimą nuo atsakomybės už žudynes. Už viso to slypi ekonominiai interesai, verčiantys stovėti nuleidus rankas ir stebėti, kaip diktatoriai žudo žmones”, – konstatuoja S.Zunesas.
Beje, Rusija, kurios diplomatai bando apeiti Jungtines Tautas ir patys derėtis su Sirijos diktatoriumi, neslėpdami jam simpatijų, turi labai aiškų ir paprastą išskaičiavimą – ji siekia bet kokia kaina išsaugoti strategiškai labai svarbų Rusijos laivyną Tartuso uoste (tai paskutinis Rusijos laivynas visame Viduržemio regione ir Artimuosiuose Rytuose). Be to, Rusija susirūpinusi atgauti Sirijai paskolintus milijardus, mat ši šalis – ilgametė režimo kreditorė. Rusijos valdžia baiminasi, kad nuvertus diktatorių šių pinigų ji nebeatgautų, o juk ir taip prieš šešerius metus Rusijai teko nurašyti 10 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolų.
Lygiai toks pat patogus JAV (taip pat – Rusijai, Italijai ir kitoms šalims) buvo nuverstasis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas. Kovodami su jo režimu iš viso per kelis mėnesius žuvo apie tūkstantį žmonių, bet užsienio šalys laikėsi atsargios pozicijos – tokios pačios kaip ir per visą H.Mubarako valdymo laikotarpį, nusinešusį keliasdešimt tūkstančių gyvybių. Pavyzdžiui, manoma, kad H.Mubarako nurodymu buvo atakuojamos revoliucinės grupuotės, o šie išpuoliai iki 1999 m. pareikalavo per 20 tūkst. žmonių aukų.
Bet tai neatrodė taip reikšminga kaip tai, jog Egipto diktatorius nė akimirkos nesudvejojęs stojo į amerikiečių pusę, kai JAV užsimojo apginti Kuveitą nuo Irako. Beje, po šio karo JAV, kai kurios arabų šalys ir Europa nurašė 14 mlrd. JAV dolerių Egipto skolų.
Vėliau H.Mubarakas tapo bene svarbiausiu tarpininku ir derybininku tarp Izraelio ir palestiniečių, be kurio JAV ilgą laiką apskritai negalėjo įsivaizduoti šių derybų baigties. Na, o šių metų sausį per H.Mubarako teismą Rusija ir Prancūzija išreiškė griežtą nepritarimą siūlymui nuteisti buvusį diktatorių mirties bausme, nors, pavyzdžiui, Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo tiesiogine prasme medžiojamas.
Vakarai linkę užsimerkti ir prieš kitų “patogių” kraugerių vykdomas represijas. Tarkim, būtų sunku įsivaizduoti, kad Vakarai ryžtųsi kištis į galimą Saudo Arabijos pilietinį karą, nors šios šalies diktatoriaus pajėgos dabar iš peties darbuojasi žudydamos sukilėlius kaimyniniame Bahreine.
Iš šalies pernai sprukęs Tuniso diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali daugelį metų (iš viso šaliai jis vadovavo 23 metus) buvo netgi vadinamas “minkštu” diktatoriumi, nes kam skaičiuoti jo režimo aukas, kurių per tuos du dešimtmečius buvo keli tūkstančiai, įskaitant du šimtus žmonių, nužudytų per pernai prasidėjusį sukilimą, jei Ben Ali – vienas puikiausių sargybinių, ginančių arabų šalis nuo Vakarams siaubą keliančių islamistų. Netgi prasidėjus sukilėlių žudynėms, Ben Ali dar kurį laiką buvo ginamas Vakarų, ypač Prancūzijos, spaudoje, ir analitikai tai vadina ne trumparegiškumu, o kaip tik toliaregiškumu ir cinišku išskaičiavimu, kuris iš tiesų susijęs su ekonominiais interesais.
“Ben Ali Tunise, visai kaip ir Hosni Mubarakas Egipte, Vakarams buvo stabilių ekonominių santykių garantas, be to, jiems reiškiama parama užtikrino ir tam tikrą prieigą prie politikos”, – pragmatiškų Vakarų toleranciją kraugeriams diktatoriams aiškina “Le Monde” apžvalgininkas Gilles’is Parisas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. :) :) rašo:

    Juokingas straipsnis, 10 proc teisybės, tik tiek kad pavardės teisingai parašytos.

  2. Ramūnas Alaunis Ramūnas Alaunis rašo:

    Žurnalas “Veidas” tapo globalistinės žiniasklaidos dalimi.tarnaujančiu JAV – Vakarų fašistinei politikai. Šis žurnalas jau morališkai bankrutavęs, nes jame nėra tiesos nei 10 proc., išskyrus teisingai parašytus vardus ir pavardes.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...