2015 Gegužės 20

Didžiosios Britanijos rinkimų (ne)sėkmės

veidas.lt

Scanpix

Dviašmenis laimėjimas. Po triuškinančios konservatorių pergalės Didžiojoje Britanijoje prabilta ne tik apie migrantų laukiančias sunkias dienas, bet ir apie galiojančios rinkimų sistemos pakasynas.

Ką tik atsistatydinusio Nigelo Farage’o į rinkimus palydėta euroskeptiškų pažiūrų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) rinkimuose gavo beveik 4 mln. balsų, tačiau jų pakako tik vienam parlamentarui išrinkti. Užtat kiekvienam į parlamentą patekusiam Škotijos nacionalistų partijos (SNP) kandidatui pakako vidutiniškai 26 tūkst. balsų. Nieko keista, kad ką tik įvykęs balsavimas jau vadinamas mažiausiai daugumos rinkėjų valiai atstovaujančiais rinkimais per visą Didžiosios Britanijos istoriją ir skaičiuojama, kad net 24 proc. parlamento vietų užims politikai, kurių čia nebūtų, jei šalyje galiotų proporcinė balsavimo sistema.

Vietoj jos Didžiojoje Britanijoje galioja paprastosios daugumos rinkimų sistema, o balsų skaičius, kurį partija gauna per rinkimus, ir gaunamų vietų skaičius parlamente retai turi tiesioginį ryšį. Taip yra todėl, kad daugiausiai balsų apylinkėje gavęs kandidatas patenka į parlamentą, o štai visų kitų toje apylinkėje kandidatavusių politikų balsai niekur nebesiskaičiuoja. Dėl to paprastosios daugumos rinkimų sistemos atveju didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl vadinamojo slenksčio efekto gali gauti daugiau balsų, jei jų rėmėjai gyvena kompaktiškiau. Pavyzdžiui, 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6,06 mln. balsų, vieningieji Olsterio unionistai, surinkę tik 367 tūkst. balsų, gavo 11 vietų, o „Playd Cymru“, gavusi du kartus mažiau balsų už pastaruosius, Bendruomenių rūmuose tegavo du mandatus.

Tų metų rinkimuose konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 m. atsitiko atvirkščiai. O štai 2005 m. leiboristai per rinkimus gavo tik 37 proc. balsų, tačiau užemė 55 proc. parlamento vietų.

Tad net ir nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai – padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą.

Dėl šios priežasties dabar galiojančią rinkimų sistemą tiek analitikai, tiek politikai, tiek patys rinkėjai nuolat kritikuoja, o „The Guardian“ šių metų rinkimų rezultatus net pavadino „vinimi į Didžiosios Britanijos rinkimų sistemos karstą“ ir žada, kad tai jei ne paskutiniai, tai priešpaskutiniai tokie absurdiški rinkimai, kuriuose rinkėjų valiai atstovaujama pagal jų gyvenvietės dydį.

Vis dėlto rinkimus šiemet triuškinamai laimėjusiems konservatoriams su Davidu Cameronu priešaky tokia sistema pasitarnavo tiesiog nepriekaištingai. Ši partija per visuotinius rinkimus laimėjo 331 vietą parlamente, tai yra penkiomis vietomis daugiau negu pusė visų vietų Bendruomenių rūmuose, tad D.Cameronas galės sudaryti vyriausybę vien iš konservatorių ir nebesukti galvos dėl buvusių koalicijos partnerių liberaldemokratų.

Toks konservatorių „monopolis“ žada nemenkų permainų ne tik patiems britams ar šalyje gyvenantiems imigrantams, bet ir visai Europos Sąjungai. Mat D.Cameronas rinkėjams yra pažadėjęs galbūt surengti referendumą šalies narystės ES klausimu. Beje, anksčiau buvo kalbama, kad toks referendumas galėtų įvykti 2017 m., tačiau britų premjeras pareiškė, jog referendumą galima net paankstinti ir surengti metais anksčiau. Esą jau po kelių savaičių parlamentui ketinama pateikti įstatymą, kuris suteiktų galimybę surengti referendumą kitais metais. Tokiu atveju balsavimas galėtų įvykti jau kitų metų liepą arba po vasaros atostogų rugsėjį.

Su šiuo reikalu D.Cameronas išties skuba. Vos paskelbus rinkimų rezultatus, jis pareiškė, kad Britanija dabar yra „prie kažko ypatingo ribos“, o tai galįs būti pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Na, jei ne pasitraukimo, tai bent ES pašokdinimo. Mat D.Cameronas nedvejodamas ir liberaldemokratų nebekliudomas imsis iniciatyvos persiderėti dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų.

Didžiosios Britanijos premjeras patikino, kad pakartotinės derybos su Briuseliu dėl šalies narystės Europos Sąjungoje sąlygų bus sunkios, bet svari jo partijos pergalė praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose esą suteikia vyriausybei tokį mandatą.

Briuselis, žinoma, taip nemano.

Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas D.Camerono planus pakeisti ES sutartis vadina „neįmanoma misija“ ir teigia, jog sutarties pokyčiai šiandien sunkiai įsivaizduojami, nes kalbama ne tik apie racionalumą bei gerus argumentus, bet ir apie tai, kad bet kokiems sprendimams būtinas 28 ES narių vienbalsiškumas.

„Per menka sakyti, kad tai – Pandoros skrynia“, – priduria EVT pirmininkas pabrėždamas, kad D.Cameronui ir Didžiajai Britanijai reikia sprendimo pagal dabartinius, o ne pagal kokius nors naujus įstatymus.

Dar griežtesnis šiuo klausimu yra D.Cameronui simpatijos nejaučiantis Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris. Dar iki rinkimų jis nedviprasmiškai pasisakė prieš bet kokį spaudimą Komisijai, teigdamas, kad yra ne iš tų, „kurie dreba prieš kokius nors ministrus pirmininkus“.

Nepaisant to, dreba jis ar ne, D.Cameronas vis dėlto labiau paiso Didžiosios Britanijos, o ne visos ES interesų, ir tai pademonstravo jau ne kartą. Pavyzdžiui, jis šalies vardu atsisakė mokėti 2,1 mlrd. eurų priemokos į ES biudžetą ir taip prisidėti prie greitesnio ES ekonominio pajudėjimo iš stagnacijos.

Aiškią ir nė kiek ne lanksčią poziciją D.Cameronas turi ir kitais su ES susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, griežtai pasisako prieš gilesnę integraciją ir net reikalauja daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus. Be to, palaiko ES ekonomikos sureguliavimą, bendros rinkos išsaugojimą ir ypač karštai propaguoja imigracijos politikos reformavimą. Būtent imigrantų iš kitų ES šalių darbo ir gyvenimo sąlygos Didžiojoje Britanijoje greičiausiai ir bus pagrindinis šalies diskusijų su ES partneriais objektas.

Dar prieš ankstesnius rinkimus D.Cameronas užtikrintai žadėjo, jog pergalės atveju darys viską, kad imigracija būtų sumažinta dešimtimis tūkstančių. Tačiau jam vadovaujant imigrantų antplūdis tik padidėjo. Beje, gana smarkiai – maždaug 300 tūkst. per metus. Pavyzdžiui, pernai į Didžiąją Britaniją atvyko 624 tūkst. imigrantų. Tad labai tikėtina, kad po stulbinančios pergalės šiuose rinkimuose jam teks ištaisyti po praėjusių rinkimų padarytas klaidas ir galiausiai surasti stebuklingą receptą, kaip sumažinti nuolat didėjantį imigracijos srautą.

Be to, permainos laukia ir jau šalyje įsikūrusių ir pašalpas gaunančių užsieniečių. D.Camerono koalicinė vyriausybė dar iki rinkimų ėmėsi griežtinti šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančių kitų ES piliečių galimybes pretenduoti į socialinę paramą. Kai kurių analitikų nuomone, gali būti, kad bus siekiama sugriežtinti net ir turinčių darbą žmonių atvykimą ir gyvenimo sąlygas.

Tiesa, tai, ar bus įvedamos naujos priemonės prieš imigrantus iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos ar Lietuvos, labai priklausys nuo ekonomikos tendencijų. Jei ekonomika lėtės, šansai, kad mažės socialinės garantijos užsieniečiams, išaugs.

Konservatoriai ne sykį užsiminė, kad kai kurios socialinės išmokos turės būti sumažintos arba netgi panaikintos. Užtat dirbančiųjų gyvenimas gali pagerėti. Jiems žadamas mokesčių mažinimas, minimalaus užmokesčio kėlimas iki aštuonių svarų per valandą bei dvigubai ilgesnė (30 val. per savaitę) nemokamos vaikų priežiūros paslauga.

Dar vienas konservatorių rinkimų pažadas – suvienyti yrančią šalį. Torių vadovas net prisiekė, kad konservatoriai valdys „vieną naciją“. D.Cameronas pareiškė, kad tikisi „sujungti šalį“ po Škotijos nepriklausomybės referendumo. O ši užduotis – ne ką lengvesnė už derybas su ES ar daužymą imigrantams per nagus.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Škotijoje separatistinės nuotaikos tik stiprėja, o Škotijos nacionalistų partijos (SNP) sustiprėjimas, atėmęs balsus net iš didžiausios opozicinės Leiboristų partijos, rodo kasdien stiprėjančias Jungtinės Karalystės skilimo galimybes.

Tai puikiausiai iliustruoja kad ir Peislio apygardos pavyzdys, kai dvidešimtmetė Glazgo universiteto politologijos studentė Mhairi Black be vargo sutriuškino seną leiboristų vilką, Gordono Browno kalbų rašytoją Douglasą Alexanderį.

Tokios nuotaikos – rimtas signalas, kad paplušėti tikrai reikės, o nacionalinę politiką gali tekti labiau pakoreguoti regioninės naudai. Juolab kad panašūs procesai vyko ir prieš Airijos nepriklausomybę: XIX a. pabaigoje airiai uoliai rinko regionines partijas, kurios galiausiai ir iškovojo nepriklausomybę.

Perkalbėti škotus D.Cameronas gali tik vienu būdu – keldamas šalies ekonomiką ir įrodinėdamas, kad kartu būti naudingiau.

Toriai, šiaip ar taip, yra neatsiejami nuo britus žavinčių ekonomikos reformų, tad ir toliau vykdyti tokią programą jiems turėtų būti vienas malonumas. Kai kurių analitikų nuomone, ryškią D.Camerono partijos persvarą rinkimuose lėmė būtent nuogąstavimai, kad atėjus leiboristams pradėtos reformos gali būti sustabdytos ar keičiamos, o tai galėtų sulėtinti įsivažiuojantį ekonomikos augimą.

Beje, toriai patys savaime Didžiosios Britanijos ekonomikai yra naudingi. Po to, kai pasirodė pirmieji apklausų duomenys, skelbiantys D.Camerono konservatorių partijos pergalę, Jungtinės Karalystės valiuta svaras sterlingų iš karto gerokai pabrango kitų valiutų atžvilgiu. Štai JAV dolerio atžvilgiu svaras vos per kelias valandas pabrango 1,53 proc., o euro atžvilgiu – dar daugiau, 2,06 proc.

Rima Janužytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...