2011 Gegužės 24

Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

veidas.lt

"Literatūra ir menas"

François Joseph Heim. „Karolis X įteikia apdovanojimus dailininkams Paryžiaus salone“. 1824. Luvras, Paryžius

1663 m. gruodį Academie Royale de Peinture et de Sculpture (Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos) menininkai pareikalavo, kad Prancūzijos finansų ir kultūros ministras Jeanas Baptiste’as Colbert’as (1619–1683) pristatyti jų darbus kasmetėje parodoje Akademijos salėse.

Paroda, kuri pirmą kartą surengta 1665 m. rugsėjį ir kurioje buvo leista dalyvauti tik akademijos nariams, vykdavo nereguliariai, dažnai su kelerių metų pertraukomis. Nuo tada, kai 1699 m. paroda perkelta į Luvrą, šios ekspozicijos kurį laiką buvo sutinkamos su dideliu susidomėjimu. Vis dėlto Salono įsteigimo data turėtume laikyti 1725 m., kai paroda pradėta rengti didžiajame rūmų salone. Salonas būdavo vadinamas pagal jame rengiamas laikinas parodas, pavyzdžiui, Salon du Livre (Knygos salonas), Salon de l’Agriculture (Žemdirbystės salonas) ar Salon du Tourisme (Turizmo salonas).

Nuo 1737 m. Akademijos nariai pradėjo nuolat eksponuoti savo kūrinius. Ilgainiui renginiai, kuriuose turėjo teisę dalyvauti tik patys dailininkai ir rūmų visuomenė, tapo masiniu reiškiniu. Šis atsivėrimas visuomenei leido sužibėti Prancūzijos dailės kritikams ir rašytojams, tokiems kaip Denis Diderot (1713–1784), kuris garsino eksponuojamus menininkų darbus margai Pary­žiaus publikai. Nuo 1748 m. Paryžiaus salono kūrinius ėmė vertinti žiuri, kurios vaidmuo bėgant metams vis stiprėjo.

Modernaus meno gimimas Paryžiaus salone sietinas su Prancūzijos revoliucija 1789 metais. 1791 m. rugpjūtį organizuoti parodas pradėjo ne Akademija, bet valstybė. Pirmą kartą Paryžiaus salone galėjo eksponuoti savo kūrinius kitų šalių dailininkai. Dalyvių ir eksponuojamų kūrinių skaičius išaugo dešimteriopai. Pavyzdžiui, 1791 m. savo darbus Paryžiaus salonui pateikė tik 250 menininkų, o iki paskutinės parodos, surengtos ten 1880 m., daugiau nei penki tūkstančiai kūrėjų pateikė per septynis tūkstančius paveikslų bei skulptūrų. Įvairių formatų kūriniai buvo eksponuojami itin gausiai, net keliomis eilėmis vienas šalia kito, tad organizatoriai būdavo nuolat kritikuojami dėl netinkamo kūrinių pristatymo publikai.

"Literatūra ir menas"

Edouard Joseph Dantan. “1880-ųjų Paryžiaus salono kampelyje”. 1880 m. Privati kolekcija, Niujorkas

XIX a. Paryžiaus salonas atlikdavo įvairias funkcijas: nuo kultūrinės savimonės, naujos nacionalinio tapatumo sampratos demonstravimo iki kovą dėl valdžios laimėjusių ir žaibiškai keičiančių vienas kitą politinių režimų propagandos. Paryžiaus salonas buvo miestiečių kultūrinis ir edukacinis centras ir jame dalyvaujančių dailininkų meno mugė, darė didžiulę įtaką Vakarų dailės raidai, jos teorijų plėtotei.

To meto dailininkams tai buvo bene svarbiausia kūrybos pristatymo erdvė. Jei dailininkas būdavo priimamas į Paryžiaus salono žiuri, o jo kūrinys pristatomas parodos apdovanojimui, jį pripažindavo ir pati valstybė. Publikos ir kritikų pripažinimas leido kūrėjui įsitvirtinti plačiojoje rinkoje. Todėl dailininkai varžėsi, demonstruodami įvairaus formato darbus ir išraiškos naujoves, taip siekdami pelnyti parodos lankytojų dėmesį. Atsirado vadinamieji vernisažai (parodos lankymai dar iki oficialaus jos atidarymo, skirti rinktinei publikai), per kuriuos turtingieji galėdavo nesistumdydami minioje apžiūrėti arba užsisakyti patikusius paveikslus. Kai kurie dailininkai tuo netgi naudodavosi, tikėdamiesi rasti turtingų globėjų.

Kai meno globėjų, mecenatų vaidmenį, anksčiau buvusį išskirtine karališkojo dvaro ir Bažnyčios privilegija, perėmė po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos susiformavęs veržlus miestiečių sluoksnis, itin išpopuliarėjo portreto žanras. Tačiau specifiniai Paryžiaus salono reikalavimai pradėjo daryti dailininkams komercinį spaudimą, todėl kai kurie kūrėjai ėmė ieškoti alternatyvių būdų pristatyti savo kūrinius.

Dera priminti ir vieną iš Paryžiaus salone dalyvavusių menininkų – garsųjį neoklasicistinės krypties prancūzų tapytoją Jeaną Augustą Dominique’ą Ing­res’ą (1780–1867), kuris 1806 m. Salone pristatė Marijos Françoise Rivière jos vyro Philippe’o Rivière’o portretus, Napoleono Bonaparte’o, sėdinčio soste it senovės romėnų Jupiteris, atvaizdą ir autoportretą su molbertu. Jie sulaukė prieštaringų vertinimų ne tik dėl vaizdavimo stilistikos, bet ir dėl dailininko sumanymo panaudoti VIII a.–X a. frankų valdovų Karolingų meninius įvaizdžius, kurie ypač ryškūs Napoleono portrete. Jo mokytojas Jeanas Louis Davidas (1748–1825) išsakė gana nepalankią nuomonę, kiti meno vertintojai taip pat buvo kritiškai nusiteikę. Jie apkaltino dailininką keistu spalvų disonansu, skulptūrinio reljefo naudojimu, šaltu spalvų preciziškumu ir „archajine“ maniera. Vienas iš kritikų, J. P. B. Chaussard’as laikraštyje „Le Pausanias Français“ 1806 m. pasmerkė J. A. D. Ingres’o stilių kaip gotikinį: „…kaip toks talentingas, tobulai valdantis liniją, atidus detalėms ponas Ingres’as galėjo nutapyti tokius prastus paveikslus? Akivaizdu: autorius norėjo padaryti ką nors nepaprasta, ką nors ypatinga… Tačiau pono Ingres’o ketinimai yra tik būdas atsigręžti į meną prieš keturis šimtmečius, sugrąžinti jį į kūdikystę, atgaivinant Jeano de Brugo manierą.“ Prisiminkime, kad olandų tapytojas J. de Brugas (1390–1441) pirmasis pasiūlė tapyboje naudoti aliejinius dažus…

"Literatūra ir menas"

„Napoleonas soste kaip Jupiteris“. 1806 m. J. A. D. Ingres’o Paryžiaus salonui pristatytas paveikslas

Įdomu, kad J. A. D. Ingres’as, nors ir įsižeidęs dėl tokių įvertinimų, mokėjo smagiai pajuokauti. Keršydamas kritikams, jis sukūrė keletą eskizų, turėjusių virsti paveikslu „Heraklis tarp pigmėjų“: jį reikėtų suvokti kaip autorių, apsuptą kritikų… Taip dailininkas išaukštino save, tikėdamas, kad jo triūsas nėra beviltiškas, o arši kritika nepelnyta. Galiausiai 1824 m. jis Paryžiaus salone buvo apdovanotas Garbės legiono kryžiumi.

Po 1834 m. dailininkas J. A. D. Ing­res’as nebedalyvavo Paryžiaus salone ir rodydavo atrinktus darbus pusiau viešose studijos parodose.

Taigi neretai kritikai nebūdavo nei labai jautrūs, nei įžvalgūs. Daugelis jų atstumtų menininkų šiais laikais vertinami kaip žinomiausi, talentingiausi kūrėjai. Iš visų pasiūlytų paveikslų Paryžiaus salonas atmesdavo pusę, tad daugelis jaunų to meto dailininkų daugiau į jį nebesu­grįždavo.

"Literatūra ir menas"

„Marijos Françoise Rivière portretas“. 1806 m. J. A. D. Ingres’o Paryžiaus salonui pristatytas paveikslas

Nors po 1848 m. revoliucijos Pary­žiaus salonas tapo liberalesnis, bet menininkai vis tiek nebuvo patenkinti. Dailininkai Gustavas Courbet (1819–1877) ir Edouardas Manet (1832–1883) organizuodabo netgi varžybas su oficialiuoju Paryžiaus salonu. Kai jo žiuri atmetė dailininkų pateiktus darbus, jie susibūrė į vadinamąjį Atmestųjų saloną (Salon des Refusés). Deja, bet ir ten E. Manet paveikslai „Pusryčiai ant žolės“ ir „Olimpija“ buvo negailestingai sukritikuoti.

Visą XIX a. Paryžiaus salonas buvo laikomas svarbiausiu socialiniu ir kultūriniu įvykiu, jį lankė labai įvairi, skirtingų visuomenės sluoksnių auditorija. 1840 m. ir 1850 m. kiekvieną parodą, veikusią po du mėnesius, aplankė daugiau nei milijonas žmonių. Lankytojai pirkdavo Paryžiaus salono katalogus, kuriuose būdavo komentuojami kūriniai, skaitydavo įvairias esė specialiose brošiūrose ar stambesniuose Paryžiaus laikraščiuose. Daliai miestiečių, norėjusių užimti esmines pozicijas XIX a. kultūriniame gyvenime, reikėjo ir atitinkamų informavimo priemonių, tad buvo plėtojama kultūrinė žiniasklaida, steigiami meno žurnalai. Meno kūrinius galėjo vertinti jau ne tik patys dailininkai ar rašytojai, norėję papildomai užsidirbti. Ėmė formuotis profesionali dailės kritika.

Salonas ilgainiui įgijo europinę reikšmę. Panašias parodas ėmė rengti ne tik prancūzai, bet ir anglai, vokiečiai, kitų šalių dailininkai. Nors dabar dailės reiškinių ir juos pristatančių parodų yra be galo daug ir įvairių, neabejotina, kad XVII a. susikūręs Paryžiaus salonas davė pradžią parodoms, stebinančioms mus XXI amžiuje.

Marius Vyšniauskas

“Literatūra ir menas”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...