2010 Birželio 05

Edita Žiobienė

Dėl nelaimingų vaikų kaltas suaugusiųjų egoizmas

veidas.lt

Kodėl tiek daug Lietuvos vaikų skundžiasi esantys nelaimingi? Kokie mes tėvai, jeigu mokyklose nevaldomai plinta patyčios ir smurtas, o paaugliai visiškai nesivaržydami elgiasi lyg rujojantys gyvuliukai? Kieno čia krizė – šeimos, mokyklos ar valstybės?

Apie tai “Veidas” kalbasi su dar tik antrą mėnesį kietoje vaiko teisių apsaugos kontrolierės kėdėje sėdinčia Edita Žiobiene.

Tačiau keista būtų šį pokalbį pradėti kita nei Kedžių šeimos tragedijos tema. Kontrolieriaus įstaiga lyg ir neturi dabar ką veikti Garliavoje – mergaitės globos klausimus jau sprendžia teismas. Tačiau E.Žiobienė aktyviai bendrauja su visomis šios istorijos pusėmis, nuolat pataria mergaitę šiuo metu prižiūrinčiai močiutei.

E.Ž.: Matau nuolatinį ir labai šiurkštų vaiko teisių pažeidinėjimą ir negaliu nesikišti. Neįmanoma žiūrėti, kaip žiniasklaidos nuolat eksploatuojamas mažas bejėgis vaikas. Mergaitė filmuojama, kalbinama. Taip, uždengiamas jos veidelis – teisiškai lyg ir nėra prie ko prikibti: oficiali globėja guli ligoninėje, o vaiką prižiūrinti močiutė leidžia žurnalistams kalbinti mergaitę. Bet ar kas susimąsto, ką išgyvena tas sutrikęs, rankutes iš susijaudinimo trinantis vaikas, tyliu balsu į kamerą sakantis, kad nenori matyti mamos?

Aš vis tikiuosi, kad laikinoji globėja (teisėja Neringa Venckienė), pati būdama teisininkė, susiprotės. Iš tiesų turbūt ir ji, ir mergaitės močiutė myli tą vaiką, todėl privalo visų pirma paisyti jo interesų. Globėjų pareiga šiuo atveju ruošti mergaitę grįžimui pas mamą, o ne, priešingai, ją kitaip nuteikinėti.

Iš esmės dabar vyksta nuožmi suaugusių žmonių kova ir jau pamiršta, kaip joje jaučiasi vaikas. Juk jam nesaugu ir neramu kaskart prisiartinus prie lango matyti svetimų žmonių minią, kuri kažką rėkia, meldžiasi – tokia aplinka yra bauginanti. Esant tokioms aplinkybėms išmintingi globėjai turėtų paprašyti minios išsiskirstyti, o jeigu jų neklauso – kreiptis į viešąją tvarką užtikrinančias institucijas.

Juk vaikas turi teisę gyventi normalų gyvenimą – pramogauti, nuvykti kad ir į kiną, o dabar ji įkalinta ir net negali aplankyti ligoninėje gulinčios savo globėjos.

“Veidas”: Panaši padėtis susiklostė ir Prienų rajone. Čia susibūrę kaimynai neleido antstolei paimti našlaitės, priteistos kitiems globėjams.

E.Ž.: Taip, regis, ir ten susikaupę daug dramos, bet ir vėl pamirštamos vaiko teisės.

Mergaitę, žuvus jos tėvams, nuo kūdikystės augino ją savavališkai pasiėmę tolimi giminaičiai. Tačiau jos globą prisiteisė kita giminių šeima. Teismų maratonas tęsėsi beveik dvejus metus ir visų instancijų teismai globą pripažino kitai šeimai – ne tai, kuri dabar augina vaiką.

Esu bendravusi su abiem šeimomis. Mergaitę auginanti moteris argumentuoja, kad vaikas ją vadina mama. Bet juk tai irgi manipuliacija vaiku: teismai vyksta nuo pat kūdikystės, augintoja nebuvo tikra, kuo jie baigsis – tai gal nereikėjo vaiko mokyti, kas jo mama? Vėl susiduriame su suaugusiųjų egoizmu.

Dar baisiau, kad augintoja skundžiasi, esą mergaitė nenorinti bendrauti su teismo nustatytais globėjais, tos šeimos vyrą vadina blogu dėde. O kas vaiką primokė tokių dalykų? Įsivaizduokite, kokią traumą patirs mažylė, kai tas “blogas dėdė” pasiims ją namo!

Juk ta moteris vaiką augina visiškai neteisėtai. Čia tas pats, kas pasiimti gatvėje patikusį vaiką ir po to sakyti: štai koks jis panašus į mane, jau priprato prie manęs, aš jį auginsiu – ir taškas.

Abiem atvejais stinga suvokimo nepainioti vaikų į suaugusių žmonių tarpusavio nesutarimus.

“Veidas”: Kaip rodo apklausos, Lietuvoje beveik pusė mokyklinio amžiaus vaikų nesijaučia laimingi. Kodėl mūsų visuomenėje auga nelaimingi vaikai?

E.Ž.: Kaltė ir čia, be jokios abejonės, tenka suaugusiesiems. Šeima turėtų būti visada pasirengusi išklausyti vaiką, jį paguosti. Mokykloje vaikas turėtų ne tik gauti žinių, bet ir būti ugdomas kaip asmenybė. Ir bendruomenei turėtų tekti tam tikras rūpestis – jeigu šeima vaiku rūpinasi mažiau, pagalbos ranką turėtų ištiesti aplinkiniai suaugę žmonės.
Taip turėtų būti, bet Lietuvoje taip nėra.

Šeimose dažnai pernelyg akcentuojami materialiniai dalykai, užsiėmę tėvai skiria nepakankamai laiko pokalbiams, paguodai, dvasiniam ugdymui. Be to, pas mus tikrai daug socialinės rizikos šeimų, kuriose tėvai savo atžaloms auginti neturi įgūdžių. Ir tai pasakytina ne tik apie girtaujančius ar narkotikus vartojančius tėvus.

Mokykla šiandien užsiima tik švietimo funkcija, moko dalykų, bet nepadeda suvokti visuomeninių problemų. Be to, vaikams mokykloje nebeliko jokių pareigų, išskyrus mokslą. Nematau čia nieko bloga, kad anksčiau, pasibaigus mokslo metams, vaikai dar išplaudavo savo mokyklą, per vasarą rinkdavo vaistažoles, sukasdavo gėlių darželį šalia mokyklos. Dabar kažkodėl tai laikoma vaikų išnaudojimu.

Štai pavyzdys: ateinu pasiimti savo pradinukės dukters, klasėje ką tik vyko dailės pamoka, visos grindys nuklotos popieriaus karpiniais. Bet vaikai išeina lyg niekur nieko, nes klasę sutvarkys valytoja – tokia tvarka. Bet juk nuo mažų dalykų ir prasideda auklėjimas.

Na, o bendruomeninis jausmas labai silpnas, miestuose jis praktiškai iš viso neegzistuoja. Juk bendruomenei, kaimynams labai lengva pastebėti skriaudžiamus vaikus, jų tarpusavio santykių ydas.

“Veidas”: Vaikų smurtavimas, patyčios, paauglių hiperseksualumas. Kas dėl to kaltas? Šeima, mokykla, visuomenė, televizija?

E.Ž.: Vaikai – tik atspindys to, ką mato savo aplinkoje. Tėvai, prileisdami vaiką prie vienokios ar kitokios informacijos, turėtų jaustis už tai atsakingi, įvertinti savo vaiko brandumą, gebėjimą naudotis informacija, įvertinti, ar ji nepadarys žalos psichikai, neiškreips pasaulio suvokimo.

Nesitikiu, kad žiniasklaida prisitaikys prie vaikų – juos turi apsaugoti tėvai.

O mūsų švietimo sistema ignoruoja realijas. Gražu, kad ugdymo pamokose, kalbant apie šeimą, pabrėžiami dvasiniai dalykai. Tačiau pažvelkime tiesai į akis – turime galvoti ir apie seksualinį vyresnių vaikų švietimą. 14–15 metų mergaitės fiziškai jau pasirengusios lytiniams santykiams, bet jeigu su jomis apie tai nekalbama, jos visiškai nesuvokia šių santykių prasmės ir reikšmės. Šeimose apie tai nekalbama, mokyklose ši tema – irgi tabu. Tai kas paaiškins vaikams, kad pernelyg ankstyvi seksualiniai santykiai kenkia ir fizinei, ir psichinei sveikatai?

“Veidas”: Jūs pati turite mažamečių vaikų. Kuo skiriasi tėvų ir mažų vaikų santykis dabar ir tada, kai augote Jūs pati? Rodos, anksčiau buvo daug paprasčiau – vaikai besąlygiškai gerbė tėvus, puikiai veikė didaktinės pedagoginės sistemos – ir namie, ir mokykloje.

E.Ž.: Ana ir dabartinė sistema skiriasi iš esmės. Anksčiau pakakdavo griežtesnio tėvų ar mokytojų žodžio. Santykiai su šiuolaikiniais vaikais – tai ištisas derybų kelias, pokalbiai, vertybių aiškinimas, o ne primetimas. Todėl rezultatai labai priklauso nuo tėvų kantrybės, gebėjimo susikalbėti. Tėvai dar prisimena, kaip augino juos, gal kartais jie irgi norėtų tiesiog liepti, bet dabartiniai vaikai nurodymų tiesiog neklauso. Daug kalbėtis, aiškinti yra kur kas sunkiau, negu tiesiog paliepti.

Į švietimo įstaigą vaiką atiduodantys tėvai irgi turi aiškiai suvokti, kad jie privalo pasitikėti pedagogais, juos gerbti, negriauti jų autoriteto vaikų akyse – nuo to visiems tik blogiau. Jeigu kritikuosime mokytojus vaiko akivaizdoje, jis jų tikrai negerbs. Tėvai ir mokytojai turėtų bendradarbiauti, negirdint vaikui aptarti kylančius auklėjimo sunkumus. Deja, dabar dažnesnė situacija, kai dėl blogo vaiko elgesio – patyčių, smurtavimo – tėvai garsiai apkaltina “kvailus mokytojus”.

Veidas”: Kokių profesinių ambicijų išsikėlėte, ateidama į šį postą? Ar tikite, kad galite iš esmės ką nors nuveikti vaikų labui?
E.Ž.:
Šios pareigos labai sunkios ir morališkai, ir emociškai. Tikrai į šį postą nesiveržiau, o gavusi pasiūlymą ilgai ir atsakingai analizavau savo galimybes.

Norėčiau čia dirbdama iš esmės peržiūrėti sisteminius vaiko teisių užtikrinimo dalykus, o ne tik tirti skundus. Noriu išnagrinėti visas sistemos grandis – kaip dirba globos namai, kaip valstybė geba pasirūpinti neįgaliais vaikais. Ketinu tartis su visomis suinteresuotomis pusėmis, analizuoti jų patarimus.

Bet turiu nepamiršti, kad reikia ginti ne tik atskirų vaikų grupių – našlaičių ar neįgaliųjų teises. Su didelėmis bėdomis, sielos skausmais šiandien susiduria labai daug Lietuvos vaikų. Ir, deja, dėl to dažnai kaltas mūsų, suaugusiųjų, egoizmas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...