2011 Gegužės 12

Civilizuotas kapitalizmas lietuviams dar svetimas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Sovietinis neigiamas požiūris į verslą per du nepriklausomybės dešimtmečius iš esmės nepakito – keturi penktadaliai lietuvių į verslininkus žiūri kaip į žmonių išnaudotojus.

Teiginys, kad lietuviai menkai linkę į verslą ir mieliau nori dirbti samdomą arba valdišką darbą, mūsų šalyje jau tapęs aksioma. Tai nestebina, nes statistika rodo, kad savarankiškai verslą Lietuvoje kuria ir darbuotojų samdo mažiau nei 1,5 proc. žmonių, dar apie pusę procento dirba savarankiškai, tad irgi priskirtini prie verslininkų. O 98 proc. Lietuvos dirbančiųjų dirba samdomą darbą privačiose ar valstybinėse įmonėse bei įstaigose.

Bent jau tokie skaičiai buvo nurodomi prieš dvejus metus. Šiemet žurnalo IQ užsakymu “Vilmorus” atliktos apklausos duomenimis, savo verslą turį nurodė “net” 3,4 proc. tautiečių.

Verslininkai – darbdaviai ir išnaudotojai

Tarsi reikėtų džiaugtis, kad krizė kone dvigubai paskatino verslumą, bet, viena vertus, tas padidėjimas balansuoja ties statistine apklausos paklaidos riba, kita vertus, gali būti, jog į apklausos skaičių pateko ir tie, kurie nuslėpė gyveną iš verslo nuo oficialios statistikos – kad išvengtų mokesčių. Mat mokesčius Lietuvoje moka, tad ir visą valstybę ant savo pečių tempia, tik 39 proc. piliečių – tai rodo pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas. Tačiau jei atsižvelgsime, kad tarp šių mokesčių mokėtojų 11,4 proc. atlyginimus gauna iš valstybės, tai yra iš privataus verslo ir jame dirbančiųjų sumokėtų mokesčių kišenės, tai paaiškės, kad iš tikrųjų Lietuvos valstybė guli mažiau nei ant trečdalio jos piliečių pečių.

Tai skaičiai, kuriuos kiekvienas politikas privalėtų atminti kaip “Tėve mūsų” ir kartoti per kiekvieną susitikimą su rinkėjais ar pasisakydamas per radiją bei televiziją. O sąžiningų valstybės vyrų ir moterų atsakymas į itin dažnai tokių susitikimų metu skambantį klausimą, kada pakelsite pensijas ir atlyginimus, turėtų būti trumpas ir aiškus: “Kai pažvelgsite į verslininkus kaip į savo, visuomenės bei valstybės gerovės kūrėjus ir pradėsite reikalauti, kad valdžia gerintų verslo sąlygas.”

Mat daug baisiau už faktą, kad vos 2–3 proc. Lietuvos gyventojų užsiima verslu, skamba kitas faktas: net 79 proc. piliečių manymu, verslininkai išnaudoja kitus žmones. Bent jau tą rodo “Vilmorus” tyrimas. O neigiamas požiūris į verslininkus yra bene pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai nenori imtis verslo. Net 59 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių nurodė, kad nuo noro pradėti verslininkauti atgraso neigiamas verslininkų įvaizdis visuomenės akyse. Tačiau tuo pat metu net 96 proc. lietuvių daugiau ar mažiau pritaria minčiai, kad būtent verslas kuria darbo vietas, o 49 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių mielai imtųsi savarankiškos veiklos.

Toks nuomonių susidvejinimas – viena vertus, verslininkai yra pagrindiniai darbdaviai ir savarankiška veikla yra geistinas dalykas, kita vertus, verslininkai yra išnaudotojai ir būti verslininku gėdinga – nelogiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Tikrovėje jis atspindi pernelyg dviprasmišką lietuvių supratimą, kas yra savarankiškas verslas ir kas yra verslininkas.

Lietuviška verslo samprata

Lietuviška verslo samprata savo šaknimis siekia vėlyvojo brežnevmečio “cechovikus” – dažniausiai miestelių ar priemiesčių gyventojus, kurie savame garaže ar rūsyje imdavosi nelegaliai “dirbti žmogui”. Štampuodavo plastmasinę bižuteriją (Panevėžio specializacija), mezgė megztinius ir šalikus (dabartinė Marijampolė), augino kailinius žvėrelius (Kaunas) arba agurkus (Kėdainiai). Greta šių pagrindinių verslų visur klestėjo automobilių remontas, stalių darbai ir apdailos medžiagų gamyba (gipso papuošalai), siuvimas.

Visus šiuos gana skirtingus verslus siejo keli bendri ypatumai: dirbama namie, dirba šeimos nariai, nemokami mokesčiai (išskyrus duokles banditams ir vietos milicijai), neuždavinėjami kvaili klausimai tiekėjams apie žaliavų kilmę, o pirkėjams – apie pinigų, kuriais atsiskaitoma už darbą, kilmę. Tokiam verslui sukti nereikėjo nei sudėtingų technologijų, nei rinkodaros – sovietinio deficito laikais bet kokia vartojimo prekė būdavo perkama urmu, nes Sovietų Sąjungos rinka buvo nepasotinama. Tereikėjo netingėti ir nelaidyti liežuvio, o šias savybes vakarykščiai sodiečiai įsiurbė su motinos pienu.

Toks, iš esmės ne verslininko, o amatininko, darbas sovietmečiu garantavo daug didesnį nei vidutinis gyvenimo lygį, matuojant šiandienos mastais, prilygstantį gan solidžiam verslininkui. Netgi negausiai tokio verslo samdomi darbuotojai “iš šono” gaudavo atlygį, kelis kartus viršijantį diplomuoto specialisto atlyginimą. Tačiau tikro šiuolaikinio verslininko gabumų – įžvalgumo, greitos reakcijos, lankstumo, rinkos tyrimo, technologijų ir finansų išmanymo – toks amatininkavimas nereikalavo. Savo esme tai buvo ne kapitalistinis, o socialistinis “verslas”, maksimaliai pritaikytas prie to meto sovietinių realijų. Todėl po Sovietų Sąjungos žlugimo palengva nusistovėjus normaliai ekonominei sanklodai, šie garažiniai verslai vienas po kito ėmė žlugti.

Seno nebėr, naujas tik gimsta

Garažinį verslą nušlavė didysis – sugebėję perprasti rinkos taisykles buvusių didžiųjų sovietinių gamyklų direktoriai ar naujai į verslą atėję ir savas žaidimo taisykles pradėję diktuoti pirminio kapitalo kaupimo periodo plėšrūnai. Sovietinio modelio “verslininkai”, susidūrę su tikruoju verslu, arba tapo samdomais darbuotojais, arba pasitraukė iš rinkos ir šiandien sudaro didelę emigracijos bangos dalį. Toks socialinio ir turtinio statuso pokytis, kartu su suvokimu, kad mažytėje Lietuvos rinkoje smulkiesiems verslams nėra vietos, o gaminti eksportui nėra nei sugebėjimų, nei pradinio kapitalo, ir suformavo daugumos lietuvių požiūrį į šiandieninį verslą. Be abejonės, prie to prisidėjo ir naujųjų kapitalistų, ypač prekybos verslo, atsainus požiūris į darbuotojus.

Tai, kad per du dešimtmečius vadinamieji socialdemokratai taip ir nesugebėjo sukurti nė vienos rimtos privataus verslo darbuotojus vienijančios profsąjungos, kuri atstovautų samdomų darbuotojų interesams ir priverstų verslininkus rūpintis savo įvaizdžiu, ne tik perkant pašlovinimus “glamūrinių” žurnalų puslapiuose, irgi prie to prisidėjo. Stambusis verslas neturi jokio paskato rūpintis savo įvaizdžiu ir būti socialiai atsakingas, nes jam ir taip gerai; senojo pavyzdžio smulkiajam amatininkavimui, kuris Lietuvoje ir suprantamas, kaip “doras verslas”, nebėra vietos rinkoje; naujieji amatai, paremti internetu ir kompiuterinėmis technologijomis, kol kas dar tik užgimsta, be to, reikalauja aukštojo išsilavinimo, kurio didelė visuomenės dalis neturi.

Savotiškas užburtas ratas, kurį perplėšti gali tik laikas ir kitoks požiūris į lavinimą mokyklose bei aukštąjį mokslą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...