2013 Gruodžio 13

Būti „Achemos“ vadovu – lyg nuolat vaikščioti skustuvo ašmenimis

veidas.lt


Didžiausia Jonavos maitintoja ir visai Lietuvos ekonomikai itin svarbi trąšų gamykla „Achema“ turi naują vadovą – 35 metų chemiką Ramūną Miliauską. Kaip jam seksis laviruoti šiuo „Achemai“ sudėtingu laikotarpiu ir ar įmonė, tapusi Rusijos diriguojamų dujų kainų įkaite, sugebės išlikti konkurencinga Europoje?

Epitetų apie „Achemos“ gamyklą, kaip sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, būtų galima prisakyti daugybę. Iš tiesų tai ir didžiausia Baltijos šalyse azoto trąšų ir chemijos produktų gamintoja, ir viena didžiausių Lietuvos eksportuotojų, mokesčių mokėtojų bei investuotojų, o per 30 tūkst. gyventojų turinčiai Jonavai „Achema“ yra tiesiog gyvybiškai svarbi – juk ši įmonė maitina beveik kiekvieną jonaviškių šeimą.
Beje, vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“ yra 3,6 tūkst. Lt – net ir Vilniuje toli gražu ne kiekviena didesnė įmonė gali tokiu pasigirti. O nuo 2014 m. sausio 1 d. atlyginimai „Achemoje“ dar padidės – kiekvienam darbuotojui tarifinis atlyginimas bus pakeltas 150 litų.
Prie viso to pridėję, kad šioje įmonėje yra senos socialinės atsakomybės tradicijos ir skiriamas didelis dėmesys darbuotojų motyvavimui, ko gero, prieitume prie išvados, jog būtent „Achemą“, o ne savo įvaizdį labiausiai puoselėjančius bankus ar telekomunikacijų bendroves turėtume matyti geidžiamiausių darbdavių sąrašų viršūnėse.
„Tai viena stipriausių ir didžiausią reikšmę mūsų valstybės biudžetui turinčių įmonių, – vertina R.Dargis. – „Achema“ nėra vien tiktai gamykla, kuri gamina trąšas. Tai ir didžiulis koncernas, turintis įvairiašakę kryptį, užsiimantis labai daug kuo: nepamirškime, kad „Achemos“ koncernas turi milžinišką krovos kompaniją „Klasco“, viešbučių tinklą, vėjo malūnų parkų, saldainių fabrikų ir kitų įmonių. Ir iš esmės tie pinigai, kurie buvo uždirbti „Achemos“ gamykloje, leido jos vadovams ir savininkams investuoti į ne vieną mūsų valstybei ir ekonomikai svarbią kryptį. Būtent „Achemos“ gamykla buvo ta vieta, kuri stabiliai generavo pajamas ir leido koncernui didėti bei investuoti.“
Taigi „Achema“ – tikras aukso grynuolis Lietuvai, nes tai yra viena tų įmonių, kurios mūsų šaliai duoda didžiausią naudą.
Vis dėlto norint matyti visapusišką „Achemos“ gamyklos paveikslą reikia pripažinti, kad jos padėtis kartu yra labai nepavydėtina, o jos vadovai jau daug metų nuolat vaikšto tarsi skustuvo ašmenimis, be paliovos laviruodami, kad „Achema“, eksportuojanti beveik 85 proc. savo produkcijos, nebūtų išmesta iš pasaulinės trąšų rinkos lyg kokia musė iš barščių. Taip visada buvo ir bus, kol Lietuva ir didžiausia šalies dujų vartotoja „Achema“ neturės alternatyvos ir dujas pirks iš vienintelio savo tiekėjo Rusijos koncerno „Gazprom“, kuris gamtines dujas jai parduoda apie 30 proc. brangiau nei kitoms Europos įmonėms, o juk dujų kaina sudaro apie 80 proc. trąšų gamybos savikainos.
Tai ir yra pats didžiausias iššūkis „Achemai“ – kaip už dujas mokant gerokai brangiau nei kitos šalys pagaminti pigesnes trąšas, kad būtų galima išlikti konkurencingiems pasaulinėje rinkoje. Kas būtų priešingu atveju, numatyti nesudėtinga: „Achema“, viena vertingiausių Lietuvos bendrovių ir vienas didžiausių mūsų ekonomikos ramsčių privačiame sektoriuje, su savo trąšomis labai greitai atsidurtų užribyje.

2012 m. „Gazpromas“ iš „Achemos“ gavo 500 mln. eurų
Štai ir dabar „Achema“, kaip ir Lietuva savo ruožtu, veda derybas su „Gazpromu“ dėl dujų kainos sumažinimo, o jų rezultatų tikimasi iki gruodžio pabaigos. Nuo jų ir nuo būsimų trąšų kainų pasaulinėje rinkoje (ar jos nedidės) priklausys, ar „Achemai“ neteks toliau mažinti gamybos apimčių, o gal net imti atleidinėti darbuotojus.
„Šiemet situacija ypač sudėtinga, nes pavasaris buvo vėlyvas ir dėl to rinkoje atsirado trąšų perprodukcija. Šiuo metu trąšų kainos, palyginti su 2013 m. pirmuoju ketvirčiu ar 2012 m., yra nukritusios 20–25 proc., o dujų kaina liko ta pati“, – sako koncerno „Achemos“ grupė generalinis direktorius ir AB „Achema“ valdybos pirmininkas Valdemaras Vareika.
Šios priežastys lėmė, kad šiemet jau antrą ketvirtį iš eilės „Achemos“ gamykla dirba tik puse pajėgumų, o tai reiškia, kad jos darbuotojai dirba ne visu krūviu, tad ir uždirba mažiau, ir kad įmonė galiausiai sumokės mažiau mokesčių valstybei. Pasak V.Vareikos, esant tokioms aplinkybėms „Achemai“ konkuruoti pasaulinėje rinkoje darosi beveik neįmanoma.
„Derybose mes taip ir argumentuojame, kad jei dujų kaina bus didelė, mes sustosime ir nebegalėsime eksportuoti savo trąšų, o „Gazpromas“ dėl to praras pajamas. Mes šiame regione esame didžiausi dujų vartotojai – 2012 m. „Achema“ suvartojo 1,3 mlrd. kub. m gamtinių dujų ir „Gazpromui“ už jas sumokėjo apie pusę milijardo eurų. Tai didžiuliai pinigai, ir mes tikimės, kad į tai bus atsižvelgta“, – viliasi V.Vareika.
Jei nuolaidų išsiderėti vis dėlto pavyktų, jau nuo kitų metų „Achema“ vėl pradėtų dirbti visu pajėgumu.
Tad „Achemos“ ateitis, kad ir kokia vertinga mūsų ekonomikai ji būtų, pasak R.Dargio, šiandien labai stipriai priklauso nuo dujų kainos, taip pat ir nuo įvairių politinių mūsų valdžios sprendimų. Jam kelia abejonių, ar „Achema“ pajėgs atlaikyti jai, kaip stambiai dujų vartotojai, norimą užkrauti dabar Lietuvoje kuriamos naujos dujų infrastruktūros naštą. Tai „Achemai“ visų pirma reiškia didesnius mokesčius, todėl kyla tas pats klausimas – kaip tai atsilieps įmonės konkurencingumui. Kaip tik dėl to „Achema“ šiemet atsisakė mokėti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybos mokestį ir dabar ginčija jį teisme, nes šis mokestis dar labiau brangina ir taip ties konkurencingumo riba balansuojančią įmonės produkciją.
„Iššūkių laukia labai daug, nes ypač energetikos pasaulyje per pastaruosius metus įvyko tiek pokyčių, kad niekas net nebedrįsta prognozuoti, kas bus, tarkime, po penkerių metų. O „Achemos“ ateitis su tuo yra tiesiogiai susijusi, ir šios įmonės paveikslas dėl to gali labai stipriai pasikeisti, – priduria R.Dargis. – Todėl norėtųsi palinkėti, kad tokių rimtų įmonių problemos politikų diskusijose sulauktų supratimo, o jų priimami sprendimai ne apsunkintų, bet palengvintų įmonei gyvenimą, nes galiausiai iš to naudos turės ir visi valstybės piliečiai. Jūs puikiai prisimenate istoriją, kai amžiną atilsį Bronislovas Lubys išėjo su iniciatyva pastatyti dujų terminalą. Deja, tada projektas buvo atidėtas, nors dėl šio projekto mes, visi be išimties Lietuvos žmonės, galėjome labai daug sutaupyti ir esu tikras, kad dabar tas terminalas jau tikrai veiktų.“
Dabar SGD terminalas jau statomas, ir „Achemos“ vadovams tai suteikia vilties, kad jį pastačius pagerės ir įmonės reikalai. Tiesa, paleidus terminalą dujos Lietuvai nebūtinai atpigs, bet derybos su „Gazpromu“ tuomet turėtų iš esmės pasikeisti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...