2014 Kovo 16

Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus

veidas.lt


Knygynuose ką tik pasirodė dokumentinė rusų istoriko Nikitos Petrovo knyga „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“, atskleidžianti žiaurią tiesą apie Josifą Staliną ir jo parankinius. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, kurioje autorius kviečia iš arčiau pažinti vieną žymiausių Stalino bendrų Lavrentijų Beriją, organizavusį ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.

Nikita Petrovas
Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis

Beidėjis stalinistas Berija
Sovietų „velnio“ gyvenimas ir likimas
Ko gera, nėra kito tokio piktavalio sovietų epochos simbolio, kaip Berija. Po mirties bausmės 1953 metais jo vardas buvo išbrauktas iš istorijos. Didžiulės apimties vadovėlyje aukštosioms mokykloms „SSKP istorija“, kurį studentai vadino „plyta“ dėl jo svorio tiesiogine ir perkeltine prasme, tik labai šykščiai rašyta, kad „politinis avantiūristas“ Berija „ilgą laiką pažeidinėjo įstatymus“, stengėsi vidaus reikalų ministeriją padaryti aukščiausiuoju „organu“, esančiu „aukščiau už partiją ir vyriausybę“, ir „užgrobti valdžią partijoje bei šalyje“. Ką iš tikro reiškė ši invektyva (aštrus užsipuolimas – vert.), beliko spėlioti. Apie tai, kaip pasielgta su šiuo „avantiūristu“, vadovėlyje rašyta ypač mažai: „Berija bei jo bendrininkai buvo perduoti teismui ir pelnytai nubausti“. Tačiau kas tie bendrininkai, kiek jų buvo ir kokios nusipelnė rūsčios bausmės? Liaudyje sklandę gandai buvo vienas už kitą fantastiškesni, bet visi kaip vienas tikino, kad Berija buvo seksualinis maniakas, taip pat netgi anglų šnipas.
Senas 1953 m. kovo mėnesio laikraščių straipsnių rinkinys leidžia pasinerti į keistą laiko bedugnę. Štai keletas sovietų vadų stovi per Stalino laidotuves mauzoliejaus tribūnoje. Senamadiški sunkūs paltai, archajiškos kepurės ir buki lyg buldogų veidai. Tik viena figūra šių veidų eilėje prikausto žvilgsnį išskirtinumu ir net ekscentriškumu – apsigaubusi šaliku ir žemai ant akių užsmaukta skrybėle, tai – Berija. Panašiai atrodyti sovietų šalies vadovai neturėjo. Paprastai taip buvo vaizduojami šnipai ir kiti užsienio šalių slaptųjų profesijų atstovai iš knygų serijos „Perskaityk, drauge!“
Ir tik 1986 metais Berijos paslaptis pamažu pradėjo aiškėti. Laikraščių puslapius užliejo publikacijos apie jo sušaudymą ir apie tai, kas sušaudė, apie Stalino nurodymu padarytus nusikaltimus ir, savaime suprantama, apie daugybę jo meilužių, kurios buvo skaičiuojamos šimtais. Straipsnių, apybraižų, atsiminimų apie Lavrentijų Beriją buvo publikuota tiek, kad, atrodė, tik tinginys nerašė apie jo piktadarystes. Savaime suprantama, toje daugybėje „pertvarkos“ straipsnių buvo nemaža rimtų ir teisingų, tačiau išsamios ir patikimos žinios apie Beriją pasirodė 1991 metais prasidėjus archyvinės informacijos publikacijoms. Šio niekuo nesibodinčio Stalino bendro portretas staiga įgijo apimtį, paaiškėjo daugybė detalių, labai aiškiai nesutampančių su tiesmuku Lubiankos mėsininko įvaizdžiu. Keista, kaip buvo galima suderinti iš karto po Stalino mirties prasidėjusį gydytojų reabilitavimą, kitų skambių bylų nutraukimą, iniciatyvas švelninant baudžiamąją politiką ir šio budelio ilgametę veiklą vadovaujant NKVD?
Atsirado pirmosios baugščios publikacijos – na, ne toks jau ir baisus piktadarys buvo tas Berija, juk kartais rūpinosi ir valstybe, kalė tėvynei branduolinį skydą… O pastaruoju metu atsirado dar daugiau pateisinančių jį publikacijų. Leidžiamos knygos, kuriose Berija vadinamas „geriausiu Stalino eros vadybininku“, be kurio ne tik valstybės gynyba būtų buvusi labai silpna, bet ir iš viso neaišku, ar būtų SSRS atsilaikiusi spaudžiant iki dantų ginkluotiems Vakarams. Savaime suprantama, tokiuose rašiniuose Berijos nusikaltimai arba sumenkinami ir pateisinami, arba net iš viso neigiami. Na, taip, matyti, kad papūtė nauji vėjai. Dabar labai madinga tapo rašyti apie Stalino eros kai kurių vyrų ypatingą tarnystę to meto valstybei.
Vis dėlto pamėginkime atsakyti į klausimą, kuris iš jų tikrasis Berija – baudžiantis ar atleidžiantis. Ir keista, kaip galima žavėtis Gulago vadyba, kurios esmė – kraujo troškimas?

Mažasis Stalinas
Tai kodėl 1938 metais Ježovą pakeitė ne kas kitas, o būtent Berija? Stalinas ypač vertino Beriją ne tik kaip partietį, sekretorių, kuris, be to, aktyviai dalyvavo 1937 metų vasario–kovo plenumo darbe, pažinojo jį kaip užsigrūdinusį tvirtą čekistą. 1937–1938 metais, kai Berija dar vadovavo Gruzijos CK, jis pats dalyvavo tardant ir mušant kalinius. Jis parodė retą uolumą demaskuojant „liaudies priešus“ ir vietos lygmeniu kopijavo Stalino santykius su NKVD.
Kaip ir Stalinas, jis gaudavo ir atidžiai skaitė suimtųjų tardymo protokolus, pats nurodydavo, ne tik ką būtina suimti, bet ir tai, kurį ir kaip tardyti, kurį kankinti… Dauguma regioninių partijos sekretorių tokiu uolumu nepasižymėjo. Jie, ko gera, greičiau stengėsi nuo NKVD laikytis atokiau. Savaime suprantama, ir tie buvo represijų organizatoriai, NKVD „trejetų“ nariai, pasirašinėjo protokolus, pagal kuriuos tūkstančių tūkstančiai nekaltų žmonių buvo siunčiami mirti. Berija Gruzijoje buvo tarsi mažasis Stalinas – pats baudė ir pats pasigailėdavo, be to, ir pats dalyvaudavo mušant tardomuosius.
1953 metais per tardymą buvo pateikta daugybė dokumentų apie Berijos dalyvavimą 1937–1938 metų Didžiajame terore. Tai matyti iš jo paties tarnybinių užrašų Gruzijos NKVD apie suėmimą (pavyzdžiui, 1937 m. liepos 17 d. nurodyta bene 14 suimtų žmonių) ir tardymų protokolų rezoliucijų – „suimti visus“ arba labai tipiškų užrašų ant kitų protokolų: „Jį reikia gerai apdoroti. Gali būti šnipas“, „padirbėti – priversti prisipažinti ir sužinoti agentūrą“, o kitą – „slapta pašalinti“ (sunaikinti – vert.), „prilupti“. Taip, senoji čekistų mokykla mokėjo parodyti, ko verta.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...