2014 Spalio 13

Vitalijus Karakorskis

Beprasmiškas nerimas

veidas.lt


Rugsėjo 28 dieną, sekmadienį, nors ir turi teisę ilsėtis, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iš garbingos JT Generalinės Asamblėjos tribūnos ėmė žerti klausimus.

Vitalijus Karakorskis

„Kodėl gi nepriėmus Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, draudžiančios kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus, – apie valstybės perversmo, kaip valdžios keitimo metodo, nepripažinimą? Pats laikas tarptautinio bendrabūvio praktikoje visiškai atsisakyti neteisėto vienų valstybių spaudimo kitoms“, – agitavo ministras.
Besiklausantys Sergejaus Lavrovo laisvojo pasaulio valstybių atstovai tikriausiai stebėjosi: nejau Rusija dar kartą mėgins įvesti sankcijas prieš save pačią? Juk būtent Kremlius neleistinai kišasi į suverenios Ukrainos reikalus (Rusijos ministras kalbėjo Donbase griaudžiant rusiškiems „gradams“ ir „uraganams“), būtent Rusija surengė valstybės perversmą su ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ pagalba užimant Krymo autonominės respublikos Aukščiausiąją tarybą (su vėlesne pusiasalio aneksija) ir dabar visa savo diplomatijos jėga neteisėtai spaudžia nepriklausomą valstybę, reikalaudama federalizacijos ir nepriklausymo blokams statuso (beje, Ukraina JT priklauso nuo pat šios tarptautinės organizacijos įkūrimo 1945 m., o Rusija užėmė sugriuvusios SSRS vietą tik 1991 m. gruodį).
Besivystančių šalių, vadintų trečiuoju pasauliu (o tarp jų nemažai režimų, įsitvirtinusių valdžioje per valstybinius, dažniausiai karinius perversmus), pasiuntiniai, pasiklausę Rusijos URM vadovo kalbos, turėjo susimąstyti: kas jei, tarkime, patriotiškai nusiteikę karininkai pamatys, kad buvęs jų kolega, dabar valstybės vadovas iki gyvos galvos, tarkim, koks nors pulkininkas Puilo, įklimpo į korupcijos liūną ir jo jau nebedomina nacionalinio kapitalo interesai, o tik artimų draugų apetitai. Kodėl tokio nenuvertus – ypač kad kiekvienas karininkas patriotas visad turi pakankamai draugų… Ir kas dabar būtų? Jei JT nepripažintų tokio valdžios pasikeitimo – ar tai nebūtų „neleistinas įsikišimas į mūsų vidaus reikalus“?
O nedaugelio neutralių valstybių atstovai iš viso galėjo pasijusti sutrikę: jei būtų priimta S.Lavrovo pasiūlyta deklaracija, kiltų klausimas, nuo kurio laiko valstybės perversmai tampa neteisėti. Jei perversmas įvykdytas vakar arba net šiandien, tai jis – teisėtas? O ryt – jei tarptautinė bendruomenė pritars Rusijos siūlymams – jau neteisėtas? O prieš dešimtmetį? Prieš šimtmetį? Kaip elgtis bankams ir lengvatinių mokesčių zonų (~off shore~) kapitalo įstaigoms su teisėtų ir neteisėtų perversmininkų sąskaitomis?
Pavyzdžiui, vos prieš ketverius metus, 2010-ųjų balandį, Kirgizijoje buvo įvykdytas perversmas – nuverstas prezidentas Kurmanbekas Bakijevas. Jis buvo atėjęs į valdžią prieš penkerius metus taip pat perversmo būdu. Tas perversmas vėliau buvo pavadintas tulpių revoliucija. Ji pašalino 15 metų šalį (būtent tiek metų šiandien Vladimiras Putinas valdo Rusiją) valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą. Abu perversmus Rusija pripažino.
O reikalas paprastas: К.Bakijevas žadėjo pašalinti iš šalies JAV karinę bazę ir leisti įsikurti rusų kariams, bet buvo įgyvendintas tik antrasis pažadas. Kaip tik tuo metu įvyko antroji „revoliucija“. Kirgizijos vyriausybės vicepremjeras Omurbekas Tekebajevas tada pasakė: „Taip, mes, 14 žmonių, pasiskelbėme vyriausybe. Mes dabar ir vyriausybė, ir parlamentas, ir prezidentas.“ (Palyginimui: Ukrainoje po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies visą valdžią perėmė dar esant prezidentui valdžioje išrinkta Aukščiausioji Rada ir konstitucine dauguma suformavo naują vyriausybę).
Ar Kirgiziją valdė tikra chunta? Nieko panašaus: V.Putinas – tuomet Rusijos vyriausybės vadovas – sukritikavo… nuverstą valdžią, o kiek vėliau paskelbė, kad Rusija pasirengusi suteikti Kirgizijai materialinę paramą dėl „ypatingo tarpvalstybinių santykių pobūdžio“. Kitaip tariant, valstybės perversmas gali būti labai pozityvus dalykas, jei po to šios šalies teritorijoje įsikurs ne JAV, o Rusijos karinės bazės.
Ir ką gi daryti su visu tuo, jei pasaulio bendruomenė, žinoma, pritars S.Lavrovo siūlymams? Ką pripažinti, ko nepripažinti? Ypač jei valstybės perversmams bus taikoma nusikaltimų prieš žmoniškumą norma, o būtent – senaties termino nebuvimas…
O kaip vertinti 1993 m. spalio įvykius pačioje Rusijoje, kada prezidento Boriso Jelcino nurodymu, pasak rusų, buvo „sušaudytas parlamentas“? Tuo metu viso pasaulio simpatijos buvo demokratiškai išrinkto prezidento pusėje, bet Rusijos konstitucinio teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas prezidento B.Jelcino veiksmus pavadino prieštaraujančiais Konstitucijai, tai yra valstybės perversmu, už ką ir buvo nušalintas nuo pareigų (dabar V.Zorkinas vėl vadovauja Rusijos konstituciniam teismui).
Galima daryti prielaidą, kad V.Putino, kaip B.Jelcino įpėdinio, valdymas – taip pat valstybinio perversmo pasekmė. Beje, B.Jelcino pavyzdžiu 1996 m. pasekė ir Aliaksandras Lukašenka, jėga (tiesa, be tankų) išvaikęs, visiškai pritariant Rusijai, teisėtai išrinktą Baltarusijos parlamentą.
O kaip vertinti vadinamąją 1917 m. spalio revoliuciją, kuri įvyko lapkritį (oksimoronas – spalis lapkritį!), apie kurią Aleksandras Solženicynas rašė: „Spalis – planuotas greitas šiurkštus vietinis karinis perversmas, kokia jau ten revoliucija?“ Galbūt ponui S.Lavrovui ir jo viršininkams vertėtų pradėti nuo šio perversmo nepripažinimo? Bet kur tau – vos prieš savaitę V.Putinas įsaku grąžino vieno kruviniausių žmonijos istorijos budelių Felikso Dzeržinskio (gaila, bet vilniečio) vardą Rusijos vidaus kariuomenės Atskirajai divizijai.
Iš tiesų ukrainiečiai tik pasinaudojo pripažinta teise į sukilimą. Ji įteisinta 1948 m. priimtoje JTO Žmogaus teisių deklaracijos preambulėje: „… būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.
Įdomu, jog Stalinas neprieštaravo šio dokumento priėmimui – tikėdamasis, kad būtent Sovietų Sąjunga organizuos ir parems „dirbančiųjų sukilimus“ prieš „buržuazijos tironiją ir kapitalistinį išnaudojimą“. Ir juk parėmė, pavyzdžiui, Kuboje, kur tironą ir išnaudotoją Fulgencio Batistą (iš viso valdė 15 metų – kaip V.Putinas dabar Rusijoje) nuvertė brolių Castro klanas (valdo 55 metus – taigi Vladimiras Vladimirovičius atsargoje dar turi keturis dešimtmečius).
Ponas S.Lavrovas ir jo viršininkai be reikalo nerimauja: rusų tauta nepasinaudos teise į sukilimą prieš tironiją ir išnaudojimą. Tai puikiai suprato dar Stalinas. 1945 m. gegužės 25 dieną, sakydamas savo garsųjį tostą „Už didžiąją rusų tautą!“ žmonijos ir dabartinių Kremliaus vadovų „didysis vadas ir mokytojas“ pasakė: „Mūsų vyriausybė darė daug klaidų, buvo ir beviltiškų situacijų 1941–1942 metais… Kita tauta galėjo pareikšti vyriausybei: jūs nepateisinote mūsų vilčių, eikite lauk, mes pastatysim kitą vyriausybę… Bet rusų tauta to nepadarė… Ačiū jai, rusų tautai, už šį pasitikėjimą! Į rusų tautos sveikatą! (Audringi, ilgai netylantys plojimai)“.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vitalijus Karakorskis:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...