2011 Rugpjūčio 18

Audrius Bačiulis

“Beliackio precedentas” – atsitiktinumas ar tyčia?

veidas.lt

Baltarusijos opozicijos veikėjus Lietuva globoja jau antrą dešimtmetį. Pradžia, matyt, reikėtų laikyti 1999-ųjų vasarą suteiktą prieglobstį Baltarusijos parlamento pirmininkui Semionui Šareckiui.

Vėliau Lietuvos institucijų globa ir darbas su opoziciniais Aleksandrui Lukašenkai veikėjais plėtėsi, atsirado netgi Lauro Bielinio vadovaujamas Baltarusijos institutas. Jis, tiesa, veikė gana keistai – ne nuolat, o tik kai iš kur nors atsirasdavo pinigų projektams. Jau tuomet tai kėlė tam tikrą nuostabą, vėliau peraugusią į rimtus įtarimus, kad pagalbos Baltarusijos opozicijai teikimas kai kam tapo nemenku verslu. Ypač po 2004-ųjų, kai į demokratijos kūrimo Baltarusijoje procesą plačiai įsitraukė Jungtinės Valstijos, o jų Kongresas tam reikalui pradėjo seikėti dešimtis milijonų dolerių.
Lietuvos paramos Baltarusijai kulminacija tikriausiai reikėtų laikyti 2006-uosius, kai Vilniuje įsikūrė iš Minsko pabėgęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), prie kurio įteisinimo Lietuvoje itin daug prisidėjo tuometė Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovybė. Darbą su baltarusiais koordinuojančių diplomatų žmonos tapo ir EHU darbuotojomis.
Tais pat metais Breste iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis žuvo konsulato Gardine ministras patarėjas, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Vytautas Pociūnas, kurio tyrimai smarkiai trukdė tuo metu valdžią Lietuvoje užgrobusiai “valstybininkų” grupuotei. Manoma, kad vienas tyrimų, kuriuos V.Pociūnas savo iniciatyva atliko dirbdamas Baltarusijoje, galėjo būti susijęs su opozicijai skiriamos finansinės paramos “nusodinimu” įvairių Lietuvos pareigūnų kišenėse. Toks procesas, jei vyko, negalėjo apsieiti be kai kurių opozicionierių ir, galimas dalykas, Baltarusijos valstybinių struktūrų, bendrininkavimo. Bet kuriuo atveju kai kurie vėliau iš VSD vadovybės ištrenkti pareigūnai gyveno akivaizdžiai ne pagal kišenę.
Visa tai būtina žinoti, norint suvokti gilumines ištakas prieš savaitę kilusio skandalo dėl opozicijos veikėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų numerių perdavimo Baltarusijos teisėsaugai. Visų baltarusių opozicionierių veiklą Lietuvoje, finansinės paramos jiems teikimą, sąskaitas bankuose globojo ir prižiūrėjo trys institucijos: Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), URM ir VSD. Tai Seimo URK suteikdavo galimybę viešai pasisakyti baltarusių opozicionieriams. Tai URM turėjo ištisą padalinį demokratijai Baltarusijoje remti, kartu su VSD prižiūrėjo pinigų tranzitą į Baltarusiją ir gelbėdavo Lietuvos pasienyje įkliuvusius kurjerius. Tai VSD priedermė teikti kontržvalgybinę priedangą Lietuvos valstybės globojamiems ir remiamiems kaimyninės šalies opozicionieriams.
Tačiau nei Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo URK, nei Audroniaus Ažubalio vadovaujama URM, nei Gedimino Grinos vadovaujamas VSD iki pat šių metų birželio 21-osios (kai teisinė pagalba A.Beliacko byloje jau du mėnesiai, kai buvo suteikta) nė piršto nepajudino, kad apgintų savo globotinius. Nors nuo pernai gruodžio žinoma, kad Minsko valdžia ėmė daug griežčiau persekioti visus opozicijos veikėjus. Žinant, kad nemažai jų glaudžiasi ar laiko pinigus Lietuvoje, logiškai būtų atrodęs VSD perspėjimas Vyriausybei ir ministerijoms, koks pavojus gali kilti opozicionieriams dėl esamos Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties, kurios pagrindu dar 2007-aisiais Minskas bandė išgauti iš Vilniaus opozicijos narį Aleksandrą Jankovskį.
URM galėjo inicijuoti Vyriausybės nutarimą: “Atsižvelgiant, kad Minsko režimas gali naudoti kriminalines bylas politiniam opozicijos persekiojimui, visi teisinės pagalbos prašymai iš Baltarusijos privaloma tvarka siunčiami URM ir VSD įvertinti – ar nėra juose persekiojamų asmenų pavardžių.”
Seimo URK galėjo inicijuoti įstatymo projektą dėl laikino teisinės pagalbos Baltarusijai sustabdymo ar ribojimo.
Bet niekas nieko nepadarė. Toks įspūdis, jog tyčia sėdėjo ir laukė, kol kas nors nutiks, kad būtų galima sukelti triukšmingą skandalą ir aiškinti, esą tais laikais, kai ministerijas valdė sekretoriai, tokių dalykų nebūdavo. Arba dėstyti apie kadaise veikusias neformalias taisykles, pagal kurias visi viską turi derinti telefonu su URM. Visai kaip “valstybininkų” ir visagalio ministerijos sekretoriaus Albino Januškos laikais, kada Albinukas skambindavo Dariukui, šis – Gintarėliui, ir viskas būdavo tyliai, nepaliekant popierinių pėdsakų, sutvarkoma telefoninės teisės būdu.
Atrodo, kad pasiremdami “Beliackio precedentu” senąją “januškinę” tvarką kai kas norėtų susigrąžinti. Žinant, kad realiai URM ir VSD tebesitvarko “valstybininkų” laikais parinkti kadrai, kurie į dabartinius savo vadovus žiūri tik kaip į laikinus uzurpatorius, tokia galimybė atrodo įtikinamai.

Toks įspūdis, jog tyčia sėdėta ir laukta, kol kas nors su baltarusiais nutiks, kad pasiremiant “Beliackio precedentu” būtų galima susigrąžinti senąją, “valstybininkų” ir A.Januškos laikais sukurtą telefoninės teisės praktiką.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. next+ next+ rašo:

    ir man jau nuo šio skandalo pradžios kyla dYdelis klausimas – kodėl visi tie besiputojantys lopatologai nekabina esminio klausimo – kaip ir iš kur tų Baltarusijos opozicionierių sąskaitose Lietuvos bankuose atsiranda lėšos, kaip jos panaudojamos , ar (kiek) iš tų lėšų atitenka “kuratoriams ” Lietuvoje? Kažkaip visiems tiem laučiams ir kitiems ale demokratijos nešėjams šie klausimai labai nemalonūs.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...