2010 Birželio 26

Skilimas

Belgija – ties skilimo riba

veidas.lt

"Veido" archyvas

Belgijos parlamento rinkimuose triumfavo B.De Weverio vadovaujami separatistai

Dar niekada Belgija nebuvo taip arti skilimo į dvi atskiras valstybes ribos kaip dabar, tai yra po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo separatistinė flamandų partija.

“Belgijai iškilo mirtinas pavojus”, “Per pastaruosius 180 metų Belgija niekada nebuvo taip arti skilimo ribos”, “Mūsų valstybė atsidūrė ties bedugne”, “Įvyko tikras politinis žemės drebėjimas”. Tokiais žodžiais Belgijos žiniasklaida nušviečia praėjusią savaitę šalyje įvykusius parlamento rinkimus, kuriuose pergalę iškovojo flamandiškai šalies daliai atstovaujanti separatistinė partija “Naujasis flamandų aljansas”.

Tai tikras šaltas dušas prancūziškai kalbančiai Valonijai, mat tarp flamandų ir prancūzakalbių, arba valonų, daugelį metų tvyro jei ne įtampa, tai bent priešiškumas ir nesusikalbėjimas. O dabar į valdžią ateina partija, kuri ir kalbėtis neketina.

Beje, šios partijos lyderis Bartas De Weveris yra itin iškalbingas ir nestokoja vaizdingų palyginimų: prancūziškąją Belgijos dalį jis ne sykį yra pavadinęs “veltėdžiais, gyvenančiais iš flamandų uždirbtų pinigų” ir nedviprasmiškai paraginęs “dirbti ir paversti Belgiją dirbančia, o ne tinginių šalimi”.

Iš dalies jis yra teisus – juk Valonijoje nedarbas yra dvigubai didesnis nei Flandrijoje. O noras dirbti – priešingai. Be to, Flandrijoje vienas gyventojas BVP sukuria 25 proc. daugiau nei prancūzakalbėje Valonijoje. Tad nieko keisto, kad B.De Weveris kiekviena proga siekia įgelti prancūzakalbiams.

Svarbu tai, kad panašiai manančių flamandų Belgijoje gyvena apie 6,5 milijono. Kitoje barikadų pusėje (šalies pietuose) – keturi milijonai prancūzakalbių.

Ir šios dvi Belgijos skiriasi ne tik kalba.

Jei pažvelgtume į šalies vidaus gyvenimą, pamatytume, kad skiriasi viskas – pradedant skirtingomis radijo stotimis, baigiant skirtingomis kalbomis užrašytais balsavimo biuleteniais, nelygu kur gyvena rinkėjai.

Beje, 2003-iaisiais Aukščiausiasis teismas tokią “dviraštystę” uždraudė nuspręsdamas, jog Belgijoje vienintelė oficiali kalba yra flamandų. Tačiau komunomis gyvenantys prancūzakalbiai dažnai atsisako šios kalbos mokytis patys ar mokyti jos savo vaikus.

Skiriasi net ir pažiūros. Štai flamandai pasisako už laisvosios rinkos ekonomiką, o Valonijoje jau daugelį metų propaguojamos socialistinės pažiūros, nors jos lemia didesnį skurdą ir korupcijos lygį.

Tokie skirtumai rinkimus laimėjusiam “Naujajam flamandų aljansui” pakankamas pretekstas aiškinti, jog flamandams teliko vienintelis kelias – pamažu taikiai ir tyliai atsiskirti ir tapti atskira valstybe.

Ilguoju laikotarpiu tai gali reikšti ir valstybės skilimą, o trumpuoju – vis didėjantį flamandų savarankiškumą ir nepriklausymą nuo centrinės valdžios.

Beje, priminsime, kad flamandai ir valonai jau dabar turi autonomiją tvarkydami daugelį reikalų – miestų infrastruktūrą, aplinkos apsaugą, žemės ūkį, darbo rinką, energijos naudojimą, kultūrą, sportą ir kt.

Tačiau flamandai reikalauja dar daugiau. Jie sieks, kad atskirai būtų vykdomas ir teisingumas, atskirai rūpinamasi švietimu bei sveikatos apsauga. Šie norai labiausiai ir gąsdina valonus: jie mano, jog sveikatos apsaugą ir švietimą nustojus laikyti valstybės atsakomybe, nebeliks ir pačios valstybės.

Taps dar viena Graikija?

Kartu negalima užmiršti ir ekonomikos. Šiuo metu manoma, kad rinkimus laimėjusiems flamandams rasti su kuo sudaryti koaliciją bus dar sunkiau, nei skirtingoms partijoms tai sekėsi po rinkimų 2007-aisiais. Juk tuomet žlugo trys vyriausybės iš eilės ir prireikė devynių mėnesių, kol pagaliau buvo sudaryta daugmaž stabili penkių politinių jėgų koalicija, gyvavusi iki šių metų balandžio.

Dabar tokios prabangos Belgija leisti sau nebegali. Pirmiausia todėl, kad būtina kuo greičiau sudaryti naują koaliciją, kuri imtųsi griežto taupymo, mat valstybės skola auga nebe dienomis, o valandomis ir jau dabar yra trečia pagal dydį Europoje, po Graikijos ir Italijos.

“Iš tiesų Belgija rizikuoja tapti Šiaurės jūros Graikija”, – baiminasi Belgijos darbdavių asociacijos vadovas Thomas Leysenas. O Belgijos banko “Degroof” ekonomistas Etienne’as de Callatay įsitikinęs, kad dėl užsitęsusių derybų rizikuojama atidėti taupymo priemonių įgyvendinimą, ir Belgija struktūrinių reformų atžvilgiu gali atsilikti nuo kitų eurozonos valstybių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...