2012 Rugpjūčio 17

Balti dantys

veidas.lt


Draugystė, meilė, karas, trys šeimos, trys kultūros, trys kartos ir nuolat apie save primenanti praeitis – visa tai talentinga rašytojos Zadie Smith ranka suaudžia į spalvingą, šmaikštų pasakojimą knygoje „Balti dantys“. O mes siūlome ištrauką iš šio romano.

Ankstyvas rytas šimtmečio pabaigoje, Kriklvudo Brodvėjus. 1975 m. sausio 1 d., 06:27 val. ryto Alfredas Arčibaldas Džounsas, apsitaisęs velvetu, sėdėjo išmetamųjų dūmų prirūkusiame „Cavalier Musketeer Estate“, veidu įsikniaubęs į vairą, tikėdamasis, kad bausmė laukia nepernelyg nuožmi. Jis kniūbsčias gulėjo kryžiumi, atvėpusiu žandikauliu, išskėtęs į šalis rankas lyg koks puolęs angelas; sugniaužtuose kumščiuose jis laikė medalius už karo tarnybą (kairiajame) ir santuokos liudijimą (dešiniajame), nes savo klaidas nusprendė išsinešti su savim. Jam akyse mirgėjo mažas žalias žiburėlis, rodantis posūkį į dešinę, kur jis pasiryžo niekada nepasukti. Taip jis nusiteikė. Taip pasirengė. Jis metė monetą ir griežtai laikėsi jos ištarmės. Tai buvo apgalvota savižudybė. Tai netgi buvo Naujųjų metų pasiryžimas.
Bet kai kvėpavimas apsunko ir aptemo akyse, Arčis vis dar suvokė, kad Kriklvudo Brodvėjus atrodys keistai. Keistai pirmajam žmogui, pro priekinį langą pastebėsiančiam jo sukniubusį kūną, keistai policininkams, kurie rašys ataskaitą, vietos žurnalistui, iškviestam parašyti penkiasdešimties žodžių, giminaičiams, kurie tuos žodžius skaitys. Įsispraudęs tarp visagalio betoninio kino teatro viename gale ir milžiniškos sankryžos kitame, Kriklvudas buvo visai niekam tikusi vieta. Čia žmonės neužsukdavo numirti. Jie čia užsukdavo keliaudami kur nors kitur A41 keliu. Bet Arčis Džounsas nenorėjo mirti malonioje, nuošalioje giraitėje ar ant skardžio krašto, apžėlusio švelniais viržiais. Arčio nuomone, kaimiečiai turi mirti kaime, o miestiečiai – mieste. Taip priklauso. Mirė taip, kaip gyveno ir panašiai. Tad Arčibaldui buvo logiška mirti šioje bjaurioje miesto gatvėje, kur gyvenimas jį, vienišą sulaukusį keturiasdešimt septynerių metų, nubloškė į vieno kambario butuką virš visų pamirštos bulvyčių užkandinės. Jis nebuvo linkęs kurti sudėtingų planų – rašyti atsisveikinimo laiškų ir nurodymų laidotuvėms, – jis visai neturėjo prabangių polinkių. Tik norėjo trupučio tylos, trupučio ša, kad galėtų susikaupti. Jis palaukė, kol pasidarė visiškai tylu ir ramu, lyg tuščioje klausykloje ar smegenyse akimirką tarp minties ir ištarto žodžio. Jis norėjo mirti, kol parduotuvės neatsidarė.
Virš galvos nuo kažkokios neregimos laktos pakilo vietinės skraidančios žiurkės, nusklendė ir, regis, ėmė sukti ratus aplink Arčio mašinos stogą – bet paskutinę akimirką įspūdingai apsigręžė, visos kaip viena, elegantiškai it suktai mestas kamuoliukas, ir nusileido ant „Hussein-Ishmael“, garsiosios halal skerdyklos. (…)
Šitie balandžiai uoste užuosdavo Nelaiminguosius, tad Arčį jie aplenkė. Nes nors jis to dar nežinojo, nepaisant dulkių siurblio žarnos, gulinčios ant keleivio sėdynės ir pumpuojančios išmetamąsias dujas į jo plaučius, tą rytą jį lydėjo sėkmė. Plonytis sėkmės luobelis dengė jį lyg ryto rasa. Kol jo sąmonė tai temo, tai švito, planetų padėtis, sferų muzika, perregimų drugio meškutės sparnų plevenimas Centrinėje Afrikoje ir dar visokiausi dalykai, kurie verčia Pasaulį Suktis, nusprendė, kad atėjo metas suteikti Arčiui dar vieną progą. Kažkur kažkaip kažkas nusprendė, kad jis liks gyvas. (…)
Arčis Džounsas mėgino žudytis, nes jo žmona Ofelija, italė violetinėmis akimis ir su nežymiais ūsiukais, neseniai jį paliko. Bet Naujųjų metų rytą dulkių siurblio žarną jis apžiojo ne iš meilės jai. Greičiau dėl to, kad gyveno su ja taip ilgai jos nemylėdamas. Vedęs Arčis pasijuto lyg nusipirkęs batus, parsinešęs juos namo ir tada supratęs, kad jie netinka. Dėl vaizdo jis juos pakentė. O paskui staiga, po trisdešimties metų, batai ėmė ir išėjo iš namų. Ji išėjo. Trisdešimt metų.
Kiek jis prisiminė, jie susipažino gražiai, kaip visi. Pirmąjį 1946 metų pavasarį jis iš karo tamsos įrėpliojo į Florencijos kavinę, kur jį aptarnavusi padavėja švietė lyg saulė: Ofelija Diadžilo, apsirengusi geltonai, nešdama jam kapučino kavą su putele, spinduliavo šiluma ir aistros pažadais. Jie apžlibo lyg arkliai. Ji nežinojo, kad moterys Arčio gyvenime niekada nesulaukdavo dienos šviesos; kad kažkur širdyje jis jų nemėgo, jomis nepasitikėjo ir įstengė jas mylėti tik tada, jeigu jos dėvėdavo aureoles. Arčiui niekas nesakė, kad Diadžilo giminės medyje tūno dvi isteriškos tetos, dėdulė, kuris kalbasi su baklažanais, ir pusbrolis, dėvintis drabužius priekiu į užpakalį. Tad jie susituokė ir grįžo į Angliją, kur ji greitai suprato klydusi, jis greitai išvarė ją iš proto, ir aureolė buvo nušveista į palėpę kaupti dulkių su kitais rakandais ir sulūžusiais virtuvės prietaisais, kuriuos Arčis žadėjo kada nors sutaisyti. Tarp tų rakandų buvo dulkių siurblys.

Antrosios Kalėdų dienos rytą, šešios dienos prieš tai, kai sustojo prie Mo halal skerdyklos, Arčis grįžo į jų sudurtinį namą Hendone, ieškodamas to siurblio. Jis jau ketvirtą sykį per keturias dienas brazdinosi į palėpę, nešiodamas santuokos atliekas į naująjį butą, o dulkių siurblys buvo vienas iš paskutinių atsiimtų daiktų – vienas labiausiai sulūžusių, bjauriausių, tokių, kurių reikalauji iš grynos pagiežos, nes praradai namą. Štai kas yra skyrybos: kai imi daiktus, kurių tau nebereikia, iš žmonių, kurių nebemyli.
– Ir vėl jūs, – pasakė ispanė tarnaitė, atidariusi duris, Santa-Marija ar Marija-Santa, ar kuo ji ten vardu. – Pons Džounsai, ko dar? Virtuvės kriauklės, si?
– Siurblio, – niūriai atsakė Arčis. – Dulkių siurblio.
Ji prisimerkė ir spjovė ant kilimėlio prie durų, vos keli coliai nuo jo batų.
– Užeikite, señor.
Namuose susibūrė visi, kas jo nekentė. Be tarnaitės, jam dar teko iškęsti Ofelijos giminaičius, jos psichikos sveikatos slaugę, moterį iš rūpybos ir, žinoma, pačią Ofeliją, susirangiusią šito beprotnamio branduolyje į kamuoliuką ant sofos ir bliaunančią į butelį „Bailey’s“. Kol prasibrovė pro priešo linijas, užtruko valandą ir ketvirtį – ir dėl ko? Dėl sugedusio dulkių siurblio, prieš kelis mėnesius išmesto, nes jis nusprendė siekti priešingo tikslo, negu visi dulkių siurbliai, – pūsti dulkes, o ne traukti.
– Pons Džounsai, ko jūs vis ateinat, jeigu jums čia taip blogai? Turėkit proto. Kam jums jo prireikė? – Tarnaitė sekė paskui jį palėpės laiptais, apsiginklavusi kažkokiu valikliu. – Jis sugedęs. Jums jo nereikia. Matot? Matot? – Ji įjungė siurblį į šakutės lizdą ir parodė, kad jungiklis neveikia. Arčis ištraukė laidą ir tyliai suvyniojo jį aplink siurblį. Jei jis sugedęs, tai jį ir išsiveš. Viskas, kas sugedę, priklauso jam. Jis sutaisys kiekvieną prakeiktą lūženą šituose namuose, bent jau tam, kad parodytų esąs šio to vertas.
– Jūs niekam tikęs! – Santa kaip ją ten vijosi jį laiptais žemyn. – Jūsų žmonai galvoj negerai, o jūs čia niekais užsiimat!
Arčis priglaudė siurblį prie krūtinės ir nusinešė į žmonių pilną svetainę, kur, su priekaištu stebimas kelių porų akių, išsitraukė įrankių dėžę ir ėmė jį taisyti.
– Tik pažiūrėkit, – pareiškė kažkuri italė močiutė, prabangiau apsisiausčiusi plačiomis skraistėmis ir su mažiau apgamų, – jis viską pasiima, capisce? Atėmo jai protą, atėmo plaktuvą, atėmo seną garso aparatūrą – dar gerai, kad grindų lentų neatėmo. Bloga daros…
Tuo pat metu prašneko ir slaugė:
– Kaip ji gali viena čia pasilikti… kai jis išsinešdino, vargšelė… jai reikia tikrų namų, jai reikia…
Aš čia, norėjo pasakyti Arčis, žinokit, aš čia, po galais, tiesiai jums po nosim. Ir tas plaktuvas buvo mano.
Bet toks jau tas Arčis, nelinkęs veltis į peštynes. Klausėsi jų visų dar penkiolika minučių, tylėdamas tikrino, kaip dulkių siurblys siurbia laikraščio skiautes, kol jį apėmė jausmas, kad Gyvenimas – milžiniška, nepakeliamai sunki kuprinė, kurią, nors tai reikštų viską prarasti, būtų daug lengviau nusimesti čia, šalikelėje, ir išeiti į tamsą. Kam tau tas plaktuvas, Arči, kam tau tas siurblys. Tai – viena našta. Nusimesk kuprinę, Arči, ir keliauk pas laiminguosius danguje. Negerai? Arčiui, kuriam į vieną ausį zyzė buvusi žmona ir buvusios žmonos giminaičiai, o į kitą – kosėjo siurblys, tiesiog atrodė, kad neišvengiamai prisiartino Galas. Nieko asmeniško prieš Dievą ar ką. Tiesiog atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir kad pasiteisintų pradėjęs gyventi dar vienus metus, jam nepakaks pigaus viskio, išradingų pliauškynių ir niekam tikusios „Quality Street“ dėžutės, iš kurios visi braškiniai saldainiai jau išrankioti.
Jis kantriai sutaisė siurblį ir keistai, metodiškai ir lemtingai išsiurbė svetainę, įsprausdamas antgalį į pačius nepatogiausius kampelius. Jis iškilmingai metė monetą (skaičius – gyvenimas, herbas – mirtis) ir, išvydęs šokantį liūtą, nepajuto nieko ypatinga. Ramiai nuėmė siurblio žarną, įsidėjo ją į lagaminą ir paskutinįsyk išėjo iš namų.
Bet mirti ne taip paprasta…

Zadie Smith
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė

Dominique Nabokov nuotr.

Apie knygą ir autorę

Zadie Smith (gim. 1975 m.) – garsi britų rašytoja, gimusi jamaikietės ir brito šeimoje, neretai vadinama naujuoju Salmanu Rushdie. „Balti dantys“ – ją visame pasaulyje išgarsinęs debiutinis romanas, už kurį autorė buvo apdovanota daugybe premijų, tarp jų „Guardian First Book Award“, nominuota „Orange Prize for Fiction“. Romanas buvo įtrauktas į žurnalo „Time“ sudarytą 1923–2005 m. geriausių anglų kalba parašytų knygų šimtuką, pagal jį sukurtas televizijos filmas.
8-ojo dešimtmečio Londone du geriausi draugai – taip ir negavę progos pakovoti Antrojo pasaulinio karo veteranai britas Arčis Džounsas ir musulmonas bengalas Samadas Ikbalis – bando įšokti į nuvažiuojantį gyvenimo traukinį. Antrąjį šansą Arčiui suteikia vedybos su stulbinamai gražia, perpus jaunesne jamaikiete Klara. Tik štai jųdviejų duktė Airė visiškai nepateisina savo vardo (jamaikietiškai – „jokių problemų“).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...