2011 Spalio 09

Baden Badeno nebus

veidas.lt


„Orientyrai“ – tai knygų serija, leidžianti orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante. Tarp šios serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys – tai U.Radzevičiūtės “Baden Badeno nebus”. O mes siūlome intriguojančią ištrauką iš šios naujos knygos.

Valteris Šulcas

Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai.

Istorija prasidėjo tada, kai po vieno organizmo incidento Giunteris pateko į ligoninę.
Miglota diagnozė buvo nemaloni ir koregavo gyvenimo ribas. Giunteris gulėjo nusisukęs į sieną, ignoruodamas intymų seselės žvilgsnį ir laukdamas dar vienų tyrimų.
Pirmasis dvivietės palatos kaimynas labai garsiai meldėsi. Tos maldos gąsdino koridoriumi vaikščiojančius pacientus, todėl po kelių dienų jį kažkur išvežė.
Antrasis buvo tylus ir visą laiką kažką skaitė. Giunteris net pajuto jam simpatiją.
– Jūs rašote knygas? – po eilinės gydytojo vizitacijos išgirdęs Giunterio pavardę paklausė Skaitytojas.
– Taip, – atsakė Giunteris.
Klausimas jį suerzino. Klausimai apie rašymą jį visada erzindavo, ir kiekvienam klausiančiajam jis norėdavo pirmu pasitaikiusiu daiktu…
Giunterį sustabdydavo tik žinojimas, kad šiais laikais kalėjime niekas nieko gero neparašo.
– Parašėt tik tas tris ar daugiau? – paklausė Skaitytojas.
– Tik tas tris.
Giunteriui jau suėjo keturiasdešimt penkeri.
Iki tokio amžiaus kiti rašytojai spėja parašyti šešias septynias knygas, o jaunieji klasikai spėja ir numirti.
Ši mintis Giunteriui nepatiko.
Gydytojai sakė, kad išplėsti gyvenimo ribas galima tik pinigais.
Pinigų Giunteris turėjo tik gyvenimui, o gyvenimo išgelbėjimui ne.
– Ką sako gydytojai? – paklausė Skaitytojas.
– Nieko gero.
– Labai įdomu, – pasakė Skaitytojas. – Valteris Šulcas.

Kitą dieną Giunterį iš ligoninės išleido. Ko nors laukti arba susirasti pinigų.
Dar gulėdamas palatoje, savo prakaite, Giunteris jautė, kad pinigų neras.
Su skaitytoju Valteriu Šulcu juos išrašė tą pačią dieną.
Valteris Šulcas paprašė Giunterio telefono numerio. Giunteris suabejojo, bet neduoti atrodė nepatogu.
Valteris Šulcas pažadėjo paskambinti.
Iki tol skaitytojai Giunteriui neskambindavo: jį skaitė tik intelektualai.
Valteris Šulcas paskambino. Lygiai po trisdešimt šešių dienų, kai Giunteris konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais įsitikino, kad pinigų jis neturi net gyvenimui.
Skaitytojas sakė: turi finansinį pasiūlymą.

Valterio Šulco butą Giunteris rado lengvai.
Prestižiniame prostitučių kvartale. Prie stoties.
Devyniolikto amžiaus namą kažkas sugalvojo nudažyti ryškiai rožine spalva.
Pro buto langus matėsi visas gyvasis kvartalo turtas.
Skaitytojo Valterio Šulco namų interjere išsilavinęs žmogus galėjo įžiūrėti prancūziško bordelio motyvų. Ant tamsiai mėlyno aksomo sienos įrėminti kabėjo devyni senoviniai erotiniai atvirukai. Priėjęs arčiau galėjai apžiūrėti devynias putnias, visiškai nuogas damas nedrąsiai nepadoriomis pozomis.
– Prancūziški, – pasakė neaukštas, tamsus buto šeimininkas ir pasiglostė barzdelę.
Ligoninėje jis buvo be barzdelės, prisiminė Giunteris.
Damos senoviniuose paspalvintuose prancūziškuose atvirukuose neatrodė nei erotiškos, nei obsceniškos. Jos atrodė mielos ir juokingos.
– Įsivaizduokite savo senelę, – pasakė buto šeimininkas. – Nuostabus rinkinukas, pirkau Belgijoje, – sekdamas Giunterio žvilgsnį pasakė buto šeimininkas. – Komplekte turėjo būti dešimt, bet radau tik devynias. Vienos trūksta.
– Turbūt pačios geriausios, – pasakė Giunteris, pagal devynias bandydamas įsivaizduoti, kokia poza galėjo būti vaizduojama moteris dešimtoje.

Skaitytojo Valterio Šulco kelių tūkstančių knygų šešiomis kalbomis biblioteka atrodė įspūdingai.
– Tvarkau Warburgo metodu, – pasakė Valteris Šulcas. – Jūs susipažinęs su jo metodais?
– Taip, žinoma, – atsakė Giunteris, apžiūrinėdamas knygas.
Apie Aby Warburgą jis kažkur skaitė. Savo bibliotekoje Aby naudojo specialų klaidos motyvą: atskirų temų lentynose galėjai staiga rasti visiškai netinkančių tai temai knygų. Ta šiurkšti intervencija sukeldavo skaitytojui nelauktų asociacijų. Warburgas tol tobulino savo sistemą, kol pateko į beprotnamį. O jo biblioteka ir bibliotekos principas liko, kuisdamas ir keisdamas kitų žmonių protus.
– Viskio? – paklausė Šulcas.
– Ne, ačiū.
Už sienos abejingai ūkė fagotas.
– Kultūringi kaimynai? – paklausė Giunteris.
– Nesisveikina, – atsakė Valteris Šulcas. – Esat girdėjęs apie antropoderminę bibliopegiją?
– Knygos apie odos ligas?
– Ne, – atsakė Šulcas, nuo knygų lentynos paimdamas mažą knygutę. – Žinote, kas čia?
– Knyga.
– Ir ji aptraukta…
– Oda.
– Žmogaus oda.
– Žmogaus oda?
– Ir tai ne pats geriausias andropoderminės bibliopegijos pavyzdys. Nors brangus.
– O koks pats geriausias?
– Kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė.
– Vokiška?
– Vokiška. Bet brangesni pavyzdžiai būna prancūziški… Revoliucijos laikų… Iš giljotinuotų aristokračių odos. Aštuoniasdešimt tūkstančių.
– …
– Siūlau aštuoniasdešimt tūkstančių.
– Už ką?
– Už jūsų odą.
– Jūs norit man nunerti odą?
– Po to.
– Po ko?
– Po to. Tik kriminalinė ekshumacija man visai nereikalinga, – pasakė Šulcas. – Norit viskio?
– Konjako, – Giunteris dvejojo, ar jam neišeiti, bet pasiliko.
– Čia aš surašiau sutartį dviem knygoms. Galit neskubėti. Pagalvokit savaitę. Jei apsispręsite, aplink kiekvieną krūtinės spenelį išsitatuiruokite savo vardą ir knygos pavadinimą.
– Kurios?
– Antros ir trečios. Nebent jau parašėt ketvirtą.
– Ne.
– Tada antros ir trečios. Čia jūsų konjakas.
Giunteris norėjo išeiti kuo greičiau. Šulcas jo nelaikė. Durys pačios atsirakino.
Tuo metu į laiptinę išėjo žmogus su fagoto tūta, ir Giunteris nubėgo laiptais žemyn.
Iš kitos gatvės pusės į jį prisimerkusios žiūrėjo įsitempusios prostitutės.
Joms irgi kartais reikia akinių, pagalvojo Giunteris, nors tai ir ne profesinė liga.
Tuo metu jis dar galėjo mąstyti, o kai problema nukrito kažkur į pilvą, galvoje pasidarė tuščia.
Nors namus pasiekė neužmuštas, dvi dienas nesikėlė iš lovos.

Gulėdamas lovoje Giunteris pardavinėjo daiktus.
Mintyse.
Suma vos siekė dešimt tūkstančių.
Po to prisiminė visus literatūroje žinomus sandėrius.
Dažniausiai mainais į meilę, šlovę ar pinigus žmogus paaukodavo kokius nors efemeriškus dalykus: sielą, sapnus, juoką, balsą.
Valterio Šulco pasiūlymas buvo konkretus ir neturėjo nė šešėlio vimdančios mistikos.

Praėjo dar dvi dienos, ir Giunteris nusprendė paskambinti.
Ir tas nepažįstamas Skaitytojas taip apsidžiaugė jo skambučiu.
– Gerai, – pasakė Giunteris.
– Išsitatuiravot?
– Išsitatuiruosiu.
Giunteris tatuiruotėms jautė įgimtą pasibjaurėjimą.

***

– Pas jus draugas, – pasakė seselė.
– Aš neturiu draugų, – pasakė Giunteris.
Kaip ir daugelis rašytojų, jis laikėsi tos nuomonės, kad draugai rašytojui nereikalingi.
Jie tik trukdo rašyti.
Nors Goethe’i net moterys netrukdė.
Tarpduryje stovėjo gyvenimu patenkintas Valteris Šulcas su vynuogėmis.
– Kaip jaučiamės?
– Geriau.
– Vynuoges galima?
– Užnuodytos?
– Taip. Ir plautos.
Šulco atėjimas Giunterį pradžiugino. Jie sėdėjo, tylėjo ir valgė vynuoges.
– Ispaniškos? – paklausė Giunteris.
− Ispaniškos, – atsakė Valteris Šulcas, persėsdamas nuo Giunterio lovos ant seselės atneštos kėdės, – iš Izraelio.

***

Po to jie beveik nesimatydavo, tik kasmet Kalėdų proga Giunteris gaudavo Šulco sveikinimus.
Sveikinimus Valteris Šulcas rašydavo ant paspalvintų prancūziškų pornografinių atvirukų su putniomis damomis. Vieną kartą Šulcas net sveikino parašius naują knygą ir linkėjo sveikatos.
Atvirukai Giunterį džiugindavo.
Kai jis surinko jų šešis, septinto nebegavo.
Aštunto irgi.
Giunteris paskambino Valteriui Šulcui per Tris karalius, bet niekas nepriėjo prie telefono. Paskambino dar kartą.
Po savaitės nuėjo į rožinį namą prie stoties. Net pasiekė Šulco buto duris ir paskambino, bet durų niekas neatidarė.
Išgirdęs triukšmą, o gal su reikalais iš gretimo buto išėjo vyras su fagotu be fagoto.
Jam jau buvo penkiasdešimt ir jis atrodė nekultūringas.
– Atsiprašau, čia anksčiau gyveno Šulcas…
– Nebegyvena.
– Persikėlė?
– Galima ir taip pavadinti.
– Mirė?
Fagotistas linktelėjo galvą.
– Seniai?
– Prieš porą metų…

Apie autorę ir knygą

“Baden Badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…
Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas U.Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“, – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.
U.Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...