2010 Balandžio 07

JAV prezidento politika

B. Obama ir Europa

veidas.lt

Kaip ir kiti europiečiai, daugelis lietuvių išreiškė nusivylimą tuo, kad Baracko Obamos administracija nusigręžė nuo Europos. Atrodo, jis turi svarbesnių reikalų Azijoje, todėl ir atmetė kvietimą gegužę atvykti į susitikimą su ES vadovais.

Obamos sprendimas po Gruzijos ir Rusijos karo atsisakyti George’o W.Busho plano Čekijoje ir Lenkijoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą sukėlė daugelio rytinio Baltijos jūros regiono gyventojų susirūpinimą dėl Vašingtono įsipareigojimo ginti jų valstybes. Tačiau jie nerimauja be reikalo, neatsižvelgdami į tai, kad Obama iš savo pirmtako paveldėjo devynias galybes vidaus ir tarptautinių problemų.

Irakas nekėlė grėsmės

Norint iš tiesų suprasti Obamos administracijos požiūrį į užsienio reikalus, būtina pripažinti, kad pradėjęs eiti pareigas Obama rado didžiulį užnuodytą paveldą. Tai paaiškina jo susitelkimą į daugybę nelengvų problemų, su kuriomis jis susiduria savo šalyje, ir rodo, kad iš tiesų jis nėra taip susirūpinęs tuo, kas vyksta už Europos ribų. Be to, turint omenyje du užsitęsusius karus Didžiuosiuose Vidurio Rytuose ir perspektyvą, kad Pakistane, branduolinį ginklą turinčioje valstybėje, gali įsivyrauti suirutė, Europa gyvena taikos sąlygomis.

Pradėti reikėtų nuo to, kad Bushas priėmė pražūtingą sprendimą įsiveržti į Iraką ir jį okupuoti, taip pradėdamas “neteisingą karą” Irake, dar neužbaigęs “teisingo karo” Afganistane. Nepaisant Busho viceprezidento Dicko Cheney ir svarbiausio politinio operatyvinio darbuotojo Karlo Rove’o dabartinių pastangų pateisinti šią neįtikėtiną klaidą, stulbinanti tiesa yra ta, kad Saddamas Husseinas neturėjo karinių gebėjimų pakenkti JAV, nebuvo jis ir “Al Qaedos” sąjungininkas.

Tiksliau sakant, jis neturėjo branduolinių ginklų, o jo cheminių ir biologinių ginklų pajėgumai buvo minimalūs ir vargu ar galėjo kelti grėsmę galingiausioms pasaulyje ginkluotosioms pajėgoms. Be to, Saddamas ir Osama bin Ladenas nebuvo sąjungininkai, ir Irako diktatorius neturėjo nieko bendra su “Al Qaedos” surengtu rugsėjo 11-osios išpuoliu prieš Jungtines Valstijas. Tiesą sakant, bin Ladenas jį laikė savo priešu. Kai kurie demokratai buvo suklaidinti ir patikėjo neteisingais Busho administracijos tvirtinimais, jog buvo priešingai, tuo tarpu kiti baikščiai palaikė invaziją, kad neatrodytų nuolaidūs ir neprarastų karingų rinkėjų paramos. Obamos tarp jų nebuvo.

Dalykas tas, jog tokie svarbūs George’o Busho vyresniojo administracijos nariai, kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Scowcroftas ir valstybės sekretorius Jamesas Bakeris, nepritarė invazijai į Iraką dėl tos paprastos priežasties, kad Saddamas buvo suvaržytas ir nekėlė grėsmės Jungtinėms Valstijoms. Jie teisingai numatė, kad jeigu Bushas jaunesnysis nepaisytų jų patarimų, pasekmės būtų pražūtingos Amerikos nacionaliniam saugumui.

Oponentų fronto atakos

Taigi įžengęs į Baltuosius rūmus Obama paveldėjo du karus, kurie gerokai nuvargino Amerikos ginkluotąsias pajėgas; neapgalvotos vienašališkos politikos, kuri destabilizavo Didžiuosius Vidurio Rytus ir kuri, be kita ko, leido Iranui pridaryti daugiau nemalonumų regione suteikdama Teheranui pasiteisinimą įsigyti branduolinį ginklą, tarptautinį pasmerkimą; mažėjantį tikėjimą Jungtinių Valstijų moraliniu teisingumu kaltinimų karo nusikaltimais akivaizdoje; ir galiausiai globalų viešosios nuomonės pokytį, kai buvo laikoma, kad Amerika kelia didesnę grėsmę taikai pasaulyje negu komunistinė Kinija. Svarbiausia, kad taip manė ne tik musulmonai, bet ir tokie seni Amerikos sąjungininkai, kaip britai.

Be jau minėtų bėdų, jaunajam prezidentui teko spręsti ekonominio nuosmukio, prasidėjusio Jungtinėse Valstijose ir sukėlusio didžiausią pasaulinę finansų krizę nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Didžiosios ekonominės krizės laikų, sunkumus. Negana to, kai tik Obama ėmė eiti pareigas, jo oponentai respublikonai pareiškė, kad trukdys jam spręsti Amerikai nerimą keliančias problemas, viešai skelbdami tikslą “jį nuversti”. Ir iš tiesų jo oponentai respublikonai nesiliauja sabotuoti politikos, kuri kaip tik ir reikalinga sprendžiant svarbiausias Amerikos problemas.

Ryškiausias to pavyzdys yra respublikonų mėginimai neleisti, kad amerikiečiai turėtų galimybę naudotis nacionaline sveikatos draudimo programa. Sunku patikėti, kad dar prieš dvi savaites Jungtinės Valstijos buvo vienintelė išsivysčiusi visuomenė, nepripažįstanti, kad sveikatos priežiūra yra pagrindinė žmogaus teisė.

Sveikatos priežiūros programos oponentai vilkino jos priėmimą griebdamiesi dezinformavimo kampanijos, paremtos iškraipymais, visišku melu ir baimės kėlimu. Neperlenksiu padarydamas išvadą, kad jeigu Obama būtų pralaimėjęs kovą dėl sveikatos priežiūros, tai būtų buvęs mirtinas politinis smūgis jo administracijai. Be kita ko, tai būtų susilpninę jo gebėjimą spręsti neatidėliotinas tarptautines problemas. Būtent dėl šių aplinkybių jis turėjo mažai laiko užsienio politikos klausimams spręsti ir sprendžia tik pačius būtiniausius.

"Veido" archyvas

Baltuosiuose rūmuose apsilankęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy sulaukė išskirtinio B. Obamos dėmesio

Gruzijos korta

Kaip jau rašiau 2008 m. vasarą “Veide” išspausdintame straipsnyje, kandidato į prezidentus Obamos nuomone, būtų neišmintinga dislokuoti priešraketinę sistemą Rytų Europoje kovai su grėsme, kuri dar nėra reali. Vietoj jos jis pasirinko sistemą, skirtą vidutinio nuotolio raketų, kurias į savo priešus Vidurio Rytuose ir Europoje galėtų paleisti Iranas (Iranas tokių raketų jau turi), smūgiams atremti. Kaip pabrėžė gynybos sekretorius Robertas Gatesas, šis pasirinkimas yra geresnis negu tas, kurį palaikė Bushas ir kurį Gatesas buvo patvirtinęs anksčiau.

Galiausiai derėtų pasakyti keletą žodžių apie 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karą. Galimas daiktas, kad Maskva apgaule privertė jauną maištingąjį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį surengti išpuolį prieš Pietų Osetiją, bet jis ėmėsi neapgalvotų veiksmų, dėl kurių atsirado tokia galimybė. ES padarė išvadą, kad jis pirmas pradėjo karą. Tada anksčiau buvę draugiški Amerikos ir Europos lyderiai nusigręžė nuo jo, kad jo kaprizingas maivymasis dar sykį nesukeltų karinių veiksmų su Rusija.

Neseniai per Gruzijos televiziją rodyta laida, kurioje buvo imituojamas antrasis Gruzijos ir Rusijos karas, pasak jo kritikų, yra dar vienas iracionalaus jo elgesio įrodymas. (Jis paneigė turėjęs ką nors bendra su ta laida, bet viena vertus, paneigimas neįtikino kritikų, o kita vertus, provokacinė laida buvo dovana Kremliaus griežto kurso šalininkams, kurie yra pasiryžę jį nuversti.) Kartu suabejota jo įsipareigojimu demokratijai. Tad ar yra ko stebėtis, jei už savo piliečių gerovę atsakingi lyderiai pavojingoje buvusios Sovietų Sąjungos kaimynystėje, kaip antai Lietuvoje, vengia konkrečių diplomatinių renginių kartu su Saakašviliu?

Beje, dar vienas dalykas. Jei G.W.Bushas nebūtų įsiveržęs į Iraką, vargu ar 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karas būtų apskritai įvykęs. Nuvargintos Irako karo, kuris kainavo daug gyvybių ir milijardus dolerių bei Talibano sugrįžimą Afganistane, Amerikos ginkluotosios pajėgos buvo gerokai išsisėmusios. Tuo pat metu, Busho vadovavimo laikotarpiu, staiga krito tarptautinis Jungtinių Valstijų prestižas. Negana to, jau artėjo katastrofiškas ekonomikos nuosmukis. Esant tokioms aplinkybėms karingai nusiteikusieji Maskvoje manė galintys veikti diskredituotai vadovybei Vašingtone nesikišant.

Taigi svarstant Obamos politiką Europos atžvilgiu pirmiausia reikia turėti omenyje iš Busho gautą užnuodytą paveldą nepamirštant, kad jį dar apsunkina politinių oponentų obstrukcionistinė politika ir sunkumų slegiamas ūkis.

D.Krickus – Mary Washington universiteto garbės profesorius, vadovavęs JAV jūrų pėstininkų universiteto H.L.Oppenheimerio karo strategijos katedrai, ir nuolatinis www.lithuaniatribune.com autorius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...