2016 Vasario 12

Vakaro skaitiniai

Aštuoneri metai Palangos progimnazijoje

veidas.lt

I. Stropaus nuotr.

Vytautas PLEČKAITIS

Lietuvos nacionalinis muziejus ką tik išleido Kovo 11-osios Nepri­klausomybės Akto signataro, am­basadoriaus Vytauto Plečkaičio knygą apie Vasario 16-osios Nepri­klausomybės Akto signatarą Jur­­gį Šaulį („Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. De­mok­ratas, valstybininkas, diplomatas“). „Veido“ skaitytojams iš šios knygos siūlome ištrauką, pasakojančią apie būsimojo signataro mokslus Palangos progimnazijoje.

Pramokęs skaityti namuose, J.Šaulys nuo 1887 m. rudens per visą žiemą mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje. Daraktorių mokyklas slaptai išlaikė vietos vals­tiečiai, kurie norėjo savo vaikus išmokyti raš­to ir parengti stoti į aukštesnes mokyklas, dažniausiai į kunigų seminarijas. Daraktoriais būdavo šviesesni tų apylinkių žmonės, ragavę moks­lo, kai kada net baigę specialias slaptas da­raktorių mokyklas, o kai kada patys temokantys skaityti ir rašyti.

Kaltinėnų daraktorius savo mokinius per žie­mą neblogai parengė, nes Jurgis jau kitais metais pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje.

Kodėl aštuonmetis J.Šaulys vyko mokytis į Kal­tinėnus, toli – apie 50 km nuo savo gimtinės, galima tik spėti. Tikriausiai čia gyveno pa­si­­turintys Šaulių giminaičiai, o galbūt tuo metu čia arba netoliese kunigavo tėvo brolis Petras Šau­lys-Šaulevičius (1835–1925), rėmęs Jurgio moks­lus. Tokia versija, atrodo, labiausiai įtikinama.

Palangoje, besimokydamas Palangos progimnazijoje, J.Šaulys praleido beveik aštuonerius metus – nuo 1888 iki 1896 metų.

Palangos miestelis, o kartu ir Šventoji, dar 1819 m. buvo atskirtas nuo Telšių apskrities ir prijungtas prie Kuršo gubernijos. 1827 m. Pa­langa trum­pam bu­vo prijungta prie Vilniaus gu­ber­ni­jos, tačiau prašant grafui Tiškevičiui, ma­tyt, turėjusiam įtakingų pažinčių Peter­­bur­ge, ji vėl buvo priskirta prie Kuršo ir išbuvo šio­je gubernijoje iki 1915 m., kai ją užėmė vokiečių kariuomenė.

Anot Broniaus Kviklio, „tai galėjo būti pa­da­­­ryta muitų rinkimo sistemos sumetimais: Kur­­­šo muitų jūros siena buvo pratęsta iki Prū­sų sienos“. Nuo 1801 m. Palangą valdė Rusijos generolas Ksaveras Neselovskis. Iš jo pulkininkas Mykolas Tiškevičius 1824 m. Palangą nusipirko už 177 171 rusišką rublį.

Kuršo gubernijoje XIX a. pabaigoje gyveno apie 674 tūkst. gyventojų, daugiausia latviai, bet miestuose vyravo vokiečiai, turėję autonomijos privilegijas nuo Petro I laikų. Čia taip pat gyveno apie 18 tūkst. lietuvių. Kuršo gubernija buvo pramoninė ir viena raštingiausių Rusijos imperijos gubernijų.

„Amatininkus ima tiktai vokiečius, o kaip kada rusus. Ant garlaivio, kuris vaikščioja nuo Liepojos iki Palangos, matrosai vieni vokiečiai, kareiviškai pasirėdę, nors gyventojai Palangos kaip žuvėjai, apsipratę su jūrėmis, greitai galėtų tapti gerais marininkais. [...]

[...] kalbą Palangoje gali išgirsti visokią. Že­maičiai kalba savotiškai, vienok moka ir lenkiškai; žydai ir urėdninkai kalba rusiškai ir vo­kiš­kai [...]. Žemaičiai samdo lauką iš grafo Tiš­ke­vi­čiaus ir minta iš daržovių, taip pat užsidirba pri­laikydami arklius ir iš žuvininkystės. Ne­tur­tingi tai žmoneliai, bet teisūs ir gudrūs.

Kad gr. Tiškevičius tuos plotus smilčių, kur šian­dien jovijasi vėjai, parsamdytų Palangos gy­ven­tojams už mažus pinigus, tai ir pats turėtų naudą, ir pagelbėtų beturčiams.“

Palanga, būdama visai netoli sienos su Vo­kietija (iki Nemirsetos, kurią vietiniai lietuvinin­­kai vadino Nemerzata, tebuvo gal apie trejetas kilometrų), garsėjo ne tik kaip kurortas, į ku­rį atvykdavo gydytis pasiturintys žmonės iš Ru­sijos imperijos ir Vakarų Europos, o ypač iš Len­­­kijos.

Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką raš­­­tą, Pa­lan­ga buvo tapusi vienu svarbiausių tar­­­­­pinių punk­­tų knygnešiams ir kontrabandinin­­­kams, ne­legaliai kertantiems Rusijos ir Vo­kie­tijos im­perijų sieną. Miestelyje lengvai buvo ga­lima gauti Ma­žo­joje Lietuvoje išspausdintų tiek religinio turinio knygų ir maldaknygių, tiek nelegaliai leidžiamus Aušrą, Varpą ir kitus pe­­rio­di­nius lietuviškus leidinius.

Palanga buvo ta­­­pusi ir savotišku tarpiniu punk­tu caro valdžios persekiojamiems visuomenės veikėjams. An­tai daktaras Jonas Šliū­­pas prie Birutės kal­no buvo įsodintas į laivelį ir iš­plukdytas iš pradžių į Prūsiją, o iš ten išvyko į Jungtines Ame­ri­kos Valstijas.

Kai kurie progimnazijos mokiniai apie nelegalią spaudą gerai žinojo, patys tuos leidinius skaitė ir platino, o gabesni net rašė.

Tarp tokių moksleivių buvo ir J.Šaulys. Bū­da­mas paskutinėje progimnazijos klasėje, jis įsi­traukė į lietuvišką tautinę veiklą, dalyvavo lie­tuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino Ameri­ko­je leidžiamą Vienybę lietuvninkų ir Tilžėje leidžia­mą Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalgą. Bū­da­mas šešiolikos metų, 1895 m. pa­skelbė savo pir­­­­­mąjį straipsnį Vienybėje lietuvnin­kų apie Pa­langos moksleivių gyvenimą.

Atsiminimuose J.Šaulys prisipažįsta, kad Pa­langoje iki ketvirtos klasės jis dar nesijautė lie­tuvis, bet neabejojo esąs žemaitis:

„Pirmiausia jautėmės esą katalikai. Jeigu kas nors mūsų būtų paklausęs, ar mes rusai, ži­noma, būtume atsakę neigiamai. Bet į klausimą, kokios aš esu tautybės, aš turbūt anais laikais nebūčiau mokėjęs atsakyti. Tautybės klausimas mums tuomet iš viso dar nebuvo kilęs. Bet jeigu būčiau buvęs prispirtas, greičiausiai būčiau pasisakęs esąs žemaitis, nes lenku nesijaučiau. [...]

Ketvirtoje progimnazijos klasėje kvėdarniškis Liatukas (vėliau tapęs Lietuvos generolu), matyt, jau susipratęs lietuvis, suorganizavo bū­relį mokinių, į kurį, be manęs, iš mūsų Klovinės ben­drabučio (kvateros) buvo dar įstojęs J.Va­len­tinavičius (vėliau vaistininkas) ir P.Butkus iš Švėkšnos. Visi gyvenome viename kambaryje. Gau­davome iš Tilžės kontrabandos keliu Vie­ny­bę lietuvninkų ir Apžvalgą. Būrelio nariai sa­vo tarpe jau kalbėjomės lietuviškai. Tai taip pat mums atrodė natūralu. [...] Bet ar mes jau bu­vome patriotai?

Vargu, nes atsimenu dar ir štai kokį faktą. Kai pabaigę Palangos progimnaziją mudu su pus­broliu [matyt, turimas galvoje Kazimieras Ste­­­ponas Šaulys. – V. P.] išsiskyrėva, tai aš vis ra­ši­­nėjau laiškus rusiškai, kol jis mane pagaliau su­gė­dino, kam aš vis dar rusiškai rašąs? Jei nenorįs rašyti lenkiškai, tai juk galįs jam rašyti ir lietu­viškai. Tai, galima sakyti, buvo pataikyta man lyg kūju į kaktą. Iš karto iškilo klausimas: iš tikrų­jų, kam gi aš vis ta rusų kalba naudojuosi?“

Palangos progimnazijos keturias klases J.Šau­lys baigė 1895 m. vasarą palyginti vidutiniškais pa­­­­žymiais. Išduotame progimnazijos pažymėjime aukščiausias metinis įvertinimas penketu yra tik už elgesį.

Iš istorijos ir vokiečių kalbos turėjo po ke­t­vertą. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kal­bų tu­rėjo trejetus, kaip ir iš matematikos ir geogra­fi­jos.

Progimnazijos baigimo proga Telšių fo­to­gra­fas Juozapas Romaš­ke­vičius padarė jo nuotrauką, kuri saugoma Lietuvos nacionaliniame mu­­­ziejuje. Tai viena iš retesnių nuotraukų, kurioje J.Šaulys yra be akinių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...