2015 Rugpjūčio 15

Vytautas PLEČKAITIS

Didžiausi okupantų kolaborantai – kas jie?

veidas.lt

Žodis „kolaborantas“ yra kilęs iš lotynų kalbos. Jo reikšmė nekalta – bendradarbiauti. Neigiamą reikšmę šis žodis įgijo tik per Antrąjį pasaulinį karą, kai prancūzų pasipriešinimo judėjimas kolaborantais ėmė vadinti visus, aktyviai bendradarbiavusius su naciais. Vienas didžiausių Prancūzijos kolaborantų buvo maršalas Philippe‘as Pétainas (1856–1951), Pirmojo pasaulinio karo didvyris, pasidavęs naciams ir kolaboravęs su jais vadovaudamas Viši vyriausybei.

Išlaisvintoje Prancūzijoje kolaborantai vienaip ar kitaip buvo nubausti. Antai net moterims, turėjusioms santykių su vokiečių kariškiais, buvo plikai nukerpami plaukai. F.Petainas nuteistas mirties bausme, bet dėl nuopelnų Pirmajame pasauliniame kare ir senyvo amžiaus maršalas buvo įkalintas ir mirė kalėjime, sulaukęs 95 metų.

Kolaboranto sąvoka buvo vartojama ir kitose Vokietijos okupuotose šalyse. Už tai, kad viešai žavėjosi naciais, Adolfu Hitleriu ir priėmė iš jo rankų aukso medalį, Norvegijoje po karo buvo pasmerktas ir prievarta atokioje provincijos senelių prieglaudoje laikomas garsiausias norvegų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Knutas Hamsunas.

Apskritai nė viena tauta okupacijos sąlygomis neišvengė kolaborantų. Kuo okupacija tęsdavosi ilgiau, tuo daugiau būdavo kolaborantų. Lietuviai kolaboravimo su nacių režimu nevertina taip griežtai kaip su sovietų okupantais. O juk nemažai lietuvių dalyvavo nacių okupacinėse struktūrose. Veikė net 20 lietuvių policijos batalionų okupacinei tvarkai palaikyti. Vokiečiai buvo sutikti kaip išvaduotojai nuo sovietinio košmaro.

Matyt, todėl ir generolas Petras Kubiliūnas, 1934 m. dalyvavęs voldemarininkų surengtame puče, po kurio Lietuvos karo tribunolo buvo nuteistas mirti, tik sulaukė pasigailėjimo, o naciams tarnavęs kaip pirmasis generalinis tarėjas, net ir oficialiuose leidiniuose nėra kritiškai vertinamas.

Okupacijos sąlygomis išaugo net dvi lietuvių kartos. Dalis Lietuvos piliečių kolaboravo su sovietiniu režimu, dalis – su nacistiniu, o kai kurie – ir su abiem. Tiek vienų, tiek kitų kolaborantų vardai istorikams yra žinomi, bet platesnei visuomenei – nelabai.

Nusikaltėlius kolaborantus nėra sunku atskirti, bet įvertinti moralinius ir politinius kolaborantus ne taip paprasta. Riba tarp kolaboranto ir uolaus prisitaikėlio ar karjeristo, lipančio per kitų galvas, labai plona. Istorikas Vytautas Tininis, parašęs kritišką studiją apie Antaną Sniečkų, vienas pirmųjų pabandė apibrėžti lietuvio kolaboranto savoką. Bet nešališki istorikų tyrimai tebėra retenybė.

Žmonėms labiausiai rūpi ne kolaborantai apskritai, o iškilios asmenybės – politikai, mokslininkai, karininkai, rašytojai. Tai suprantama – jų įtaka visuomenei yra didesnė nei eilinių kolaborantų, nors tiesioginė eilinių, pavyzdžiui, žydšaudžių ar partizanų išdavikų, dirbusių NKVD smogikų būriuose, padaryta žala piliečiams ir tėvynei gali būti kur kas didesnė nei, tarkim, kokio rašytojo kolaboranto.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama talentingai lietuvių poetei Salomėjai Nėriai ir jos pozicijai 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą. Vieni yra linkę ją teisinti, nes ji buvo ne tik garsi poetė, bet ir jautrios sielos žmogus, jaunystėje religinga  ateitininkė, vėliau tapusi Sovietų Sąjungos garbintoja ir sovietų falsifikuoto „liaudies seimo“ delegacijos nare, vykusia į Maskvą parvežti Josifo Stalino saulės. Kiti beatodairiškai ją kaltina tėvynės išdavimu bei kolaboravimu ir netgi niekina ją kaip poetę.

S.Nėries istoriją galima lyginti su K.Hamsuno. Norvegų rašytojas tikėjo Hitlerio tiesa ir laikė jį neeiline asmenybe. S.Nėris tikėjo Stalino didybe ir šviesiu tautų rytojumi SSRS. S.Nėris, kaip ir K.Hamsunas, nebuvo politikė, o naivi, šlovės ištroškusi, pasiklydusi pasaulėžiūroje ir politikoje idealistė, sumaniai komunistų išnaudota savo propagandos tikslams.

Kita vertus, niekas jos nevertė rašyti odės Stalinui ir deklamuoti jos Kremliuje. S.Nėris dar prieš Lietuvos okupaciją žavėjosi sovietų sistema. Taigi jos vardas jokiai Vilniaus mokyklai netinka, nes ji buvo kolaborantė, sąmoningai pasirinkusi bendradarbiavimo su okupacine valdžia kelią, todėl negali būti pavyzdys laisvos Lietuvos jaunajai kartai ir jos mokytojams.

Tačiau S.Nėries kūryba ar bent jau geriausioji jos dalis tikrai išliks lietuvių literatūros istorijoje. Jos kūryba buvo įvertinta dar nepriklausomoje Lietuvoje – 1938 m. valstybine literatūros premija. Ir tai nebuvo konjunktūrinis apdovanojimas, o jaunos Lietuvos valstybės kūrybinio elito apdovanojimas. S.Nėrį reikėtų priimti tokią, kokia ji buvo: be pagražinimų ir juodinimų, kaip suklydusią 1940-aisiais ir suklaidinusią ja tikėjusius jos poezijos gerbėjus.

Kita vertus, nederėtų visų mūsų kultūros žmonių išdavysčių užkrauti tik ant S.Nėries pečių. Ji net nebuvo pati didžiausia kolaborantė. Į Maskvą okupacijos retežių parvežti vyko net 20 žmonių delegacija, vadovaujama Justo Paleckio. Joje buvo dar trys garsūs rašytojai – Liudas Gira, Petras Cvirka ir Antanas Venclova. Pastarasis buvo pirmosios sovietų marionetinės vyriausybės švietimo ministras ir tikrai padarė daugiau žalos Lietuvai nei S.Nėris.

Literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius taip pat kolaboravo su sovietais. Okupavus Lietuvą jis netgi buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jam tenka atsakomybė už Lietuvos užsienio tarnybos likvidavimą Lietuvoje ir užsienyje, už Lietuvos pilietybės atėmimą iš visų Lietuvos ambasadorių bei jų turto konfiskavimą. Būtent jo parašas yra po konkrečiais įsakymais.

Žinoma, jis tai darė Maskvos parankinių spaudžiamas, bet galėjo to ir nedaryti, o pasitraukti. Vėliau, jau pasitraukęs iš marionetinės vyriausybės, V.Krėvė ir toliau bendradarbiavo su sovietiniu okupaciniu režimu, tapo LSSR mokslų akademijos prezidentu.

Tik Vokietijai okupavus Lietuvą rašytojas atliko atgailą ir buvo nacionalistų paliktas ramybėje. Karui baigiantis emigravo iš Lietuvos, persikėlė į JAV. Liudydamas Kongreso komisijai toliau tvirtino, kad jo vadovaujama marionetinė vyriausybė buvo teisėta. Šis faktas papiktino daugelį išeivijos lietuvių. Tačiau Lietuvoje jam buvo tykiai atleista, net muziejus Vilniuje veikia.

V.Krėvė, kaip ir kiti menininkai, kolaboravę su sovietų valdžia, dažnai pavadinami kairiaisiais. Tai ne visai tiesa. Nė vienas iš jų nepriklausė Socialdemokratų partijai. Dalis jų talkinti sovietams atėjo iš dešinės. Antai S.Nėris buvo aktyvi krikščioniškos ateitininkų organizacijos narė. V.Krėvė kartu su Antanu Smetona kūrė Tautininkų partiją ir kurį laiką joje aktyviai dalyvavo.

Okupantų sudarytoje delegacijoje į Maskvą buvo didesnis kolaborantas už visus rašytojus kartu paėmus – tai generolas Vincas Vitkauskas. Savanoris, pavyzdingas karininkas, paskutinis kariuomenės vadas, A.Smetonos ir vyriausybės posėdyje balsavęs prieš pasipriešinimą sovietų kariuomenei. Vėliau tapęs sovietinės marionetinės vyriausybės krašto apsaugos ministru ir Lietuvos kariuomenės likvidavimo komisijos pirmininku. Pasitraukė į Maskvą ir ten dėstė M.Frunzės karo akademijoje. Buvo net SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Kita vertus, dar didesni okupantų kolaborantai net nebuvo delegacijos į Maskvą sudėtyje. Jie liko sovietizuoti Lietuvos. Nevažiavo į Maskvą nei Komunistų partijos I sekretorius, Valstybės saugumo departamentui tuomet vadovavęs A.Sniečkus, nei Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, nei būsimasis vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, su A.Sniečkumi pasirašinėjęs įsakymus dėl Lietuvos žmonių trėmimo į Sibirą 1941 m. birželį.

Lietuvos komunistai bendradarbiavimą su Maskva ir tarnystę Rusijai pradėjo tuoj po bolševikų perversmo 1917 m. ir tęsė 70 metų – iki pat LKP atsiskyrimo nuo KPSS. Tarp eilinių komunistų pasitaikė nemažai sąžiningų ir garbingų žmonių, net patriotų. Tačiau jos aukščiausia vadovybė buvo ištikima Maskvai iki pat Sąjūdžio įkūrimo.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas PLEČKAITIS :
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. bbbbla.... bbbbla.... rašo:

    —–pas mus pagrindiniai kolaborantai su dedule priesakyje ir jo isperos jau 20m. valdzioje, estafete bus perduota anukeliams,- tai dinastija!

  2. Tas Tas rašo:

    Iš tremtinės a.a.tetos girdėjau tokį su N.Nėrimi susijusi faktą.1941m. birželio 14 ar 15 diena,Kėdainių gel stotis.Joje į vagonus kemšami trem- tiniai.Į kažko stotyje tada buvusią S.N.(garsi poetė ir valdžia-Seimo de- putatė!)su paskutine viltimi kreipėsi prikimštame kaip silkės vyrų vago- ne esančio LŽŪA prof.Vinco Vilkaičio žmona-gelbėkit,padėkit…Nepadėjo. Tik neva su tikru širdies skausmu pasakiusi:”nenorėjome mes šito,nenorė-jome”.Tokį faktą su širdgėla(ar tikra-?)dokumentuotai paaiškina Mindaugas Tamošaitis.Mūsų rašytojus(ar tik juos?)4-ame XXa.dešimtmetyje buvo apėmęs didysis kairėjimo apakimas.Nuo intensyvios kryptingos,bet nejaučiamos,lyg radiacinės,didžiosios kaimynės propagandos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...