2012 Vasario 19

Argentinietiški pašnekesiai prie puodelio matės

veidas.lt


Kaimyninių šalių gyventojai juos laiko šiek tiek „pasikėlusiais“, žvelgiantys iš toliau mano, kad tai didžiausi mėsos rijikai pasaulyje. O jie patys nesuka sau galvos, ką apie juos mano kiti, ir nė už ką nemainytų savo tėvynės į kitą. Argentina… Šalis, kuriai pažinti reikia daug laiko, o pamilti užtenka akimirksnio.

Vos pastebėjęs, kad iš savo kuprinės traukiu mažą, puslitrio talpos termosą, vairuotojas iškart susipranta: „Matės puodelį gali pasidėti į šį laikiklį, o termosas puikiai telpa tarp sėdynių esančiame skyriuje.“ Ir iš karto užpila mane klausimų lavina: „Geri matę? Su cukrumi? Be?… Tai tu labiau argentinietė nei aš – jei aš geriu saldintą matę, o tu ne! Dar ir kepsnius mėgsti?.. Jau laisvai galėtum gyventi Argentinoje! Neturi tokių planų?“
Kartais atrodo, kad užtenka tik gerti matę be cukraus, ir jau būsi teigiamai sutikta argentiniečių. Jie tiesiog dievina šį kartų žolelių gėrimą ir niekaip nesupranta, kodėl užsieniečiai jį gadina pridėdami cukraus. Tokių „egzempliorių“, kaip šis penkiasdešimtmetis argentinietis, sėdintis šalia manęs ir vairuojantis savo keturiais ratais varomą „Toyota“, kurie gertų saldintą matę, – vos vienas kitas. Visi įsivaizduoja, kad cukrus kartaus žolelių gėrimo skonį gadina.
Kuo užburia šis kartus gėrimas kone kiekvieną argentinietį? Tikriausiai ne vien savo kartumu… Matydama, kaip kur nors parke argentiniečiai sėdi su savo šeimomis ar draugais ir ratu leidžia puodelį matės (ji geriama pro metalinį šiaudelį iš specialaus puodelio, kartais išskobto iš moliūgo, kartais išdrožto iš medžio ar puošto oda), ne kartą mąsčiau, kad svarbiausia čia, matyt, ritualas. Na, ir galbūt dar garsieji argentinietiški kepsniai… Nes, kad ir kokie jie būtų skanūs – o tą pasakys kiekvienas pabuvęs Argentinoje, – tačiau tokiems kiekiams mėsos sudoroti tikrai prireikia matės pagalbos (ji esą skatina virškinimą). Juk vidutinis argentinietis per metus suvalgo apie 70 kg jautienos!
Tuo lengvai patiki, kai keliaudamas per žolingas Argentinos lygumas matai, kiek jose ganosi karvučių, kurių geriausias iš geriausių atrenka nuo mažumės ir ramiai, be streso augina, kad būtų tinkamos kepsniams. Beje, būtent karvių, o ne jaučių mėsa naudojama kepsniams, ir tai yra viena mėsos minkštumo paslapčių.

Žydrai balti

Metaliniu šiaudeliu sujudinu matės žoleles ir tęsiu pokalbį su vairuotoju. Apie ką? Kitose šalyse puiki tema būtų oras, o Argentinoje niekuomet neprašausi kalbėdamas apie… maistą, futbolą ir jų nuostabią šalį Argentiną.
Maisto temą jaučiuosi išsėmusi, nors vairuotojas Rodrigesas kaip tik pasakojo apie jo žmonos kepamas „geriausias empanadas mieste“ (empanados – tradiciniai pyragaičiai su įvairiais įdarais). Jis dar tikriausiai būtų perėjęs ir prie geriausių pasaulyje argentinietiškų ledų bei geriausios pasaulyje picos, kaip atspėjote, kepamos būtent Argentinoje! Tačiau aš pasuku kalbą prie kitų „garantuotų“ temų, nes kelias dar ilgas, o kelio pabaigoje viešbutyje manęs nelaukia nei empanados, nei picos.
Papasakoju Rodrigesui, kaip vienas mano pažįstamas argentinietis sureagavo į savo tautietės prisipažinimą, kad ši įsimylėjusi brazilą ir ketinanti kraustytis gyventi į kaimyninę šalį. „Tai ką, išdavei žydrai baltus?“ – priekaištingai jai mestelėjo mano pažįstamas. Žydra ir balta dominuoja Argentinos vėliavoje, ir šias spalvas nuoširdžiai įsimylėjęs kiekvienas argentinietis. Tai lyg ir nenustebino manęs. Nustebino kitkas.
Iki tol buvau patyrusi, kad argentiniečiai palankiai priima užsieniečius ir nesmerkia mišrių šeimų. Kas dabar pasakytų, kuri šeima Argentinoje yra nemišri, kai kone kiekvieno argentiniečio šeimos genealoginį medį nuspalvino bent trys keturios skirtingos atvykėlių tautos? Vieno senelė atvyko iš Italijos ir čia susipažino su ispanu. Kito protėviai atvyko iš Rytų Europos, dar kito – iš Vokietijos. Argentiniečiai visi iki vieno moka savo protėvių pasakotas istorijas ir didžiuojasi kas „ispaniška nosimi“, kas „lietuviškomis akimis“, o kas „itališkais plaukais“…
Net kai vienas mano pažįstamas meksikietis didžiuodamasis pasakojo anekdotą argentiniečiams, kuriuo pajuokė jų mišrią kilmę, šie nematė reikalo įsižeisti. Anekdotas buvo trumpas: „Mes, meksikiečiai, esame kilę iš actekų ir majų. Na, o argentiniečiai… iš laivų.“
Tad kaip dabar paaiškinti tą mano pažįstamo argentiniečio neigiamą reakciją į draugės „nutekėjimo Brazilijon“ istoriją? „Nesupraskite manęs neteisingai, – bando man aiškinti Rodrigesas, – tekėti už svetimtaučio argentinietei nėra jokia nuodėmė. Žinoma, jei porai susijungus „pašalietis“ sirgs už Argentinos rinktinę. O iš brazilo to tikėtis juk būtų naivu?“

RN 40

Iki šiol nepapasakojau, kas privertė mane šnekučiuotis su vairuotoju Rodrigesu. Tai RN 40. Tokiais inicialais Argentinos žemėlapiuose žymimas kelias, vingiuojantis per visą šalį, nuo šiaurėje plytinčių spalvingų dykumų bei kaktusynų iki pietuose esančių Patagonijos regiono ledynų.
Kiekvienas tikras argentinietis bent kartą gyvenime turi nuvažiuoti kokią nors atkarpą šiuo keliu. Tačiau važiuodamas 40-uoju keliu kartais per visą dieną sutinki vos vieną kitą besiganančių ožkų bandą ar pamatai tolumoje žolę rupšnojančias vikunijas (vietiniai laukiniai gyvūnai, šiek tiek panašūs į stirnas). Tad laiko bendravimui užtenka.
Kita vertus, kitose kelio atkarpose turi ranka prilaikyti žandikaulį, kad jis per stipriai neatviptų, besidairant į nuostabius pro šalį lekiančius vaizdus.
Kaip tik dabar į tokią atkarpą įvažiuojame. Rodrigesas sustabdo mašiną. O man sunku patikėti savo akimis: iki horizonto driekiasi kaktusų giraitė. Ir kai sužinau, jog kaktusas per metus pasistiebia vos kelis centimetrus, suprantu, kad šios giraitės kaktusai jau pergyveno visus mano giminės senolius.
Kaktusai tokie aukšti, kad aš šalia jų pradedu jaustis lyg patekusi į filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ filmavimo aikštelę. Tik scenaristas pajuokavo, ir ne sumažino kažkieno vaikus, o padidino mano ant palangės auginamus kaktusus iki tokio dydžio, kad jie galėtų man atkeršyti už tai, jog ilgą laiką maniau, kad kaktusų visai nereikia laistyti…
Pabūgusi kaktusų keršto grįžtu į mašiną ir tęsiame kelionę toliau.
Mes dar ne kartą stojame žiūrėti spalvotų kalnų, vėjo ir lietaus išgraužtų uolų darinių – kaip jų pavadinimai leidžia suprasti, vietiniams šios uolos primena velnio gerklę, amfiteatrą ar tiesiog varlę. Su manimi keliaujantys keli lietuviai draugai „velnio gerklėje“ bando įlįsti į „velnio gomurį“, o amfiteatre visi sudainuojame „Ant kalno klevelis“. Nesėkmingai… Ir tai ne amfiteatro kaltė. Uolų darinys puikiai atliko savo darbą – čia esanti nuostabi akustika tiesiog pernelyg gerai paryškino mūsų dainavimo įgūdžių spragas.
Vairuotojas įjungia savo mėgstamą radijo stotį. Mašiną užplūsta argentinietiško roko garsai. Rokas – beveik neegzistuojanti muzikos rūšis kitose lotynų šalyse. O Argentinoje jaunuoliai iki šiol kerpasi Jimo Morrisono (muzikos grupės „The Doors“ lyderio) stiliumi, nešioja marškinėlius su raudona „Rolling Stones“ liežuvio aplikacija ir klausosi keistai nuevoliucionavusio argentinietiško roko.
Sakau „nuevoliucionavusio“, nes atrodo, kad vieni dabartinių Argentinos jaunuolių tėvų amžininkai „nusižiūrėjo“ šį roką iš Europos bei JAV, o kiti, muzikuojantys, jį pritaikė vietinei rinkai ir sukūrė naujų jo atmainų. Todėl šis rokas – ne tik apie maištą ar taiką pasaulyje. Argentinietiškoje roko versijoje taip pat tilpo, „žydrai balti“, futbolas, daug argentinietiško slengo, tik jiems vieniems būdingo „žiužiuojančio“ tarimo (argentiniečiai, kitaip nei kiti ispanakalbiai, savo alfabete turi „ž“ raidę), meilės savo šaliai skausmo dėl jos nuosmukių ir kitų argentinietiškų potemių.
Klausausi to neįprasto Lotynų Amerikai garsų derinio ir pradedu suprasti, jog man dar reikės laiko, kad pažinčiau šią šalį – Argentiną, bet pamilti ją aš jau spėjau.

Įdomūs faktai apie Argentiną

Pavadinimas. Šalies pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „argentum“, reiškiančio sidabrą. Tačiau nors ispanai, įžengę į Argentinos žemes, tikėjosi rasiantys čia daug sidabro, jų viltys nepasiteisino.

Kilogramai. 70 kilogramų – ne, tai ne vidutinė argentiniečio kūno masė. Vidutiniškai tiek kilogramų jautienos per metus suvalgo argentinietis (dažniausiai kepsnių pavidalu).

Aukštis. 6962 m – aukščiausia Pietų Amerikos viršukalnė Akonkagva, stūksanti Argentinoje, Mendozos regione.

Dievo ranka. Jei pasakysite šį žodžių derinį Argentinoje, nė vienas argentinietis nepagalvos apie Dievą ar lemtį… Visi be išimties supras, kad kalbate apie legendinį futbolininką Diego Maradoną. Būtent jis yra įmušęs lemtingą Argentinos komandai įvartį… ranka (1986-ųjų pasaulio futbolo čempionate, per rungtynes su Anglijos rinktine).

Litras. Tokios talpos buteliuose parduodama daugiausiai populiaraus argentinietiško alaus „Quilmes“ (pavadintas išnykusios vietinės genties vardu).

Tango. Žodis, kuris pirmiausia šauna į galvą, paminėjus Argentiną. Taip pat tai žodis, kurio nė karto šiame straipsnyje nepaminėjau. Vis dėlto trumpai. Tango gimė imigrantų rajone Buenos Airėse ir iš pradžių buvo šokamas tarp vyrų, nes darbininkų klasės vyrai turėjo per mažai partnerių moterų.

Ledas. Patagonijos regione (Čilės ir Argentinos valstybių teritorijoje) plyti trečias pagal dydį pasaulyje ledynų kompleksas. Šį kompleksą sudaro 13 ledynų, o jo plotas – 3500 kv. m. Be to, tai didžiausia gėlo vandens kaupykla pasaulyje.

Dar vienas pavadinimas. Buenos Airės išvertus iš ispanų kalbos reiškia „Geri orai“. Pradinis miesto pavadinimas buvo „Puerto Nuestra Senora Santa Maria de Buen Aire“ (Šventosios mergelės Marijos gero oro uostas).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...