2011 Sausio 22

Kornelijus Platelis

Arbatos gurkšnojimas stebint odiniam krėslui

veidas.lt

Odinis krėslas popieriais nukrautame “Literatūros ir meno” vyriausiojo redaktoriaus kabinete – tarsi ateivis iš kito, A ir B klasės biurų, pasaulio, kuriame kavą vadovų svečiams verda grakščios sekretorės. “Geriau sėsiu arčiau. Viršininko krėsle nekaip jaučiuosi”, – sako puodelį arbatos “Veido” žurnalistei plikydamas šeimininkas.

“Per šitiek metų taip ir nepripratote?” – atsakydama šypteliu buvusiam viceministrui, vicemerui, ministrui, leidyklos vadovui ir t.t. “Pripratau – juk ir šuo kariamas pripranta. Tik nepripratau prie krėslo, kaip prie vadovavimo platformos. Eidamas visas pareigas, jausdavausi laikinas. Žinojau, kad pagrindinis mano darbas vis dėlto yra literatūra, poezija.

Reikia be galo pasitikėti savo jėgomis, kad galėtum šitaip galvoti, ar ne? Bet visas turimas pareigas norėčiau atlikti gerai. Todėl ir nebežadu dalyvauti jokiuose Seimo ar savivaldybių rinkimuose”, – aiškina K.Platelis.

Teisė pasakyti

Naujausioje Kornelijaus eilėraščių knygoje “Karstiniai reiškiniai” – daug tylos, tuštumos apmąstymų. Ir metaforiškąja, ir tiesiogine prasme: anksčiau hegzametrinio ilgio eilutes mėgęs poetas perėjo prie lakoniškesnių poezijos formų.

“Jaučiu, kad mano eilėraščiai tapo paprastesni, juose dažniau figūruoja visų atpažįstama buitis, o ne sudėtingos mitologinės metaforos. Kodėl? Gal todėl, kad pats kaip skaitytojas vis dažniau renkuosi paprastesnės struktūros kūrinius. O tuštuma visuomet atsiranda prasmegus prisiminimams, troškimams – dalykams, kuriais anksčiau gyvenai ir kurie tau atrodė svarbūs. Eilėraščiuose kalbu apie save – tokį šiek tiek pagyvenusį vyriškį. Iš tikrųjų taip ir jaučiuosi, tiesiog tuštumos jausmas manęs nepersekioja tarsi manija – kontempliuoju ją, ir tiek. Nebekyla anksčiau populiarių klausimų apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Tai – už žmogiškojo suvokimo ribų. Jei Dievas laiko šiame pasaulyje, vadinasi, ir tikslas, ir prasmė yra. Mūsų bandymai samprotauti apie tai juokingi. Bet pasakyti, kaip jaučiamės, vis tiek turime teisę!” – ryžtingai keldamas prie lūpų puodelį tvirtina poetas.

Tai kodėl kas antrame eilėraštyje kūrybos prasmingumu abejojama? Iš kur tie žodingi vazone sulapojusio avokado lapai, nesuprantantys, kam jie? Ir apdulkėjusi dramblio statulėlė ant nebeskaitomų knygų spintos? Ir japoniškas pieštukas, kuriam prie monitoriaus nebėra ką veikti? Tokių klausimų padiktuoja knygos įvaizdžiai. “Jeigu menininkui pats kūrybos procesas neteikia džiaugsmo, tai iš tikrųjų galima klausti – kam visa tai? Kai svarbus pats kūrybos procesas – tada kiti dalykai nėra tokie svarbūs. Jei menininkas dar randa laiko kūrybai (šalia to, kad turi vienaip ar kitaip užsidirbti duoną) – daugiau nėra kuo skųstis. Man kūryba teikia džiaugsmo, ypač jeigu jaučiu, kad eilėraštis pavyko”, – prisipažįsta Kornelijus.

Tada domiuosi, kiek toksai paties kūrėjo vertinimas gali būti objektyvus. Galbūt vienaip atrodo šiandien, o kitaip – po mėnesio ar metų? “Todėl niekada neskelbiu eilėraščių vos parašęs. Sakyčiau, tai dabartinių jaunųjų bėda: jie savo kūrinius iškart publikuoja internete ir kartu praranda tai, ką poetui gali suteikti laiko perspektyva”, – tvirtina redaktorius.

Pasirinkimo dilema

Ar poezijai būna palankių ir nepalankių laikų? “Ar tarybinius metus, kai poezijos tiražai buvo didžiuliai, o cenzūra pamažu silpnėjo, galima įvardyti kaip poezijai palankius? – klausia K.Platelis. – Žmonės tada skaitė intensyviai, po kiekvienos publikacijos sulaukdavai laiškų ir telefono skambučių – ir anaiptol ne vien iš kolegų. Poezija buvo laisviausias kalbėjimas nelaisvoje visuomenėje. Tam tikra prasme tai irgi galima vadinti iškreiptu, nenatūraliu santykiu su skaitytoju. Dabar, kai skaitytojai turi galimybių tenkinti kitokius savo pomėgius – turėti verslą, keliauti ar žiūrėti komercinę televiziją, laikas poezijai tarsi tapo “nepalankus”. Bet esu optimistas – skandinavų patirtis rodo, kad tam tikra gyventojų dalis pasisotinusi vis dėlto atsigręžia į kultūrą, ir ši dalis tampa vis pastebimesnė. Nors kita dalis taip ir lieka panirusi šou blizgučiuose.”

Prieš savaitę “Veide” rašydami apie menininkų dinastijas atkreipėme dėmesį, kad dailininkų vaikai dažnai tampa dailininkais, muzikų – muzikais, aktorių – teatralais, o kad rašytojų vaikai taptų rašytojais – beveik nepasitaiko. Kodėl taip?

“Matyt, vaikai mato vargingą buitį ir suvokia, kad iš šito darbo negalima padoriai gyventi. Tai nereiškia, kad jie nepaveldi polinkio rašyti, – tiesiog nesiryžta skurdui, – komentuoja poetas. – O literatūra – toks užsiėmimas, kad domintis ja profesionaliai (pakankamai skaitant ir dar pačiam rašant) sunkiai beišeina dirbti kitokius darbus.

Talentingam jaunimui tai rimta dilema. Aš tarybmečiu dirbdamas galėjau sau leisti rašyti laisvalaikiu, o šiandien laisvalaikis tampa prabanga. Anksčiau kažkaip likdavo laiko ir viską perskaityti, ir virtuvėse apie literatūrą ginčytis. O dabar – nei vienas kito knygų spėjam skaityti, nei susitinkam, o susitikę lyg ir šnekėtis nebeturim apie ką… Visi kažkuo užsiėmę, o laikas dingsta. Netgi “Poetinį Druskininkų rudenį” organizuodamas pastebiu, kad žmonės į festivalį važiuoti nori, bet penktadieniais negali, nes iki pat vakaro dirba. Dalyvauja tik šeštadienio renginiuose.”

Kaip gyvuoja Kornelijaus su bendraminčiais Druskininkuose prieš du dešimtmečius pradėtas rengti poezijos festivalis? “Jis dabar – iš tikrųjų tarptautinis, nes festivaliui rengti gauname europinių lėšų. Kasmet atvyksta būrys užsienio poetų.

Turime partnerius – airius, slovėnus, italus. Projekto formatas kasmet vieną poetą netgi leidžia pasikviesti iš tolimojo užjūrio (“overseas”). Nebūtinai iš Amerikos – galima, pavyzdžiui, ir iš Kinijos arba Australijos. Stengiamės palaikyti poetų bendruomeniškumo jausmą ir kartu – tarpusavio konkurenciją. Todėl rengiame anoniminius poezijos konkursus, kuriuose vertimams padedant dalyvauja (ir kartais nugali) mūsų užsienio svečiai”, – pasakoja festivalio pradininkas.

Norvegiškos problemos

Jei jau prakalbom apie “overseas”… To paties “Literatūros ir meno” skaitytojai internete pranašauja, kad lietuvių kalbai, esant dabartiniams emigracijos mastams, teliko gyvuoti koks pusšimtis metų. Ar Kornelijus, kurio sūnaus Edgaro šeima taip pat gyvena Briuselyje, pritaria tokiam katastrofizmui?

“Žinoma, kad mažoms kalboms pavojus išnykti yra. Bet šventa vieta tuščia ilgai nebūna: išvažiavusiųjų vieton atvyksta nelietuviškos kilmės žmonių, jie mokosi vietinės kalbos. Galbūt kalba prastai, bet jų vaikai, baigę lietuviškas mokyklas, kalbės gerai. Be to, mūsų kalba labai tinka poezijai. Ji daininga, raiški, vaizdinga, tik reikia gerai ją mokėti. Lietuvių kalbai trūksta vartojimo pločio, nes ji atgimė iš vieno – ūkininkų, kaimo žmonių sluoksnio. Todėl pasigendame lietuviško žargono, terminijos, bet tai – labiau prozininkų problemos… Netikiu, kad lietuvių kalba mirs po penkiasdešimties metų. Beje, mano sūnus Briuselyje dirba vertėju, o marti Agnė Žagrakalytė pati rašo poeziją. Tik anūkai Pranas ir Agota tarpusavyje jau persimeta vienu kitu prancūzišku žodžiu”, – pasakoja K.Platelis.

Ar Lietuvoje sąlygos kūrybinei veiklai iš tikrųjų ypač sunkios, ar tik virkaujame daugiau nei kiti? Niekad nepamiršiu, kai Sigitas Geda, pristatęs savo poezijos vertimų knygą Norvegijoje, grįžęs stebėjosi, kad ten kuo mažesnis leidinio tiražas – tuo didesnė jam skiriama parama. Ir niekas neklausia, ar tai prasminga…

“Norvegai turi savų problemų: jie į biudžetą surenka daugiau pinigų, nei būna suplanavę išleisti. Tenka skubiai sušaukti parlamentą ir persvarstyti biudžetą. O Lietuvoje – priešingai, ir parama menininkams čia kitokia. Tarp paramos ir ekonominės valstybės padėties privalo būti tam tikra pusiausvyra. Nesakau, kad dabar ji ideali. Bet gaudami norvegiško dydžio stipendijas mūsų menininkai nebeturėtų laiko kūrybai – jiems reikėtų rūpintis, kaip spėti pinigus išleisti. Tai irgi virstų problema”, – linksmai savo požiūrį dėsto “Veido” pašnekovas.

Dabar madinga teigti, kad nėra rimtų ir nerimtų žanrų – yra tik geri arba prasti kūrėjai. Ko šiame posakyje daugiau – tiesos ar komercinio kompromiso? “Tiesa ta, kad menininkai mėgina taikytis prie vakarietiškos konjunktūros. Netgi rašytojai, anksčiau deklaravę priešiškumą komercinei literatūrai, dabar ėmėsi rašyti “meniškus” pramoginius romanus.

Tik jų knygos bestseleriais kol kas netampa. Bibliotekose vis dar labiausiai pageidaujami Elenos de Strozzi romanai”, – tvirtina pašnekovas.

Ar tai reiškia, kad privalės keistis ir literatūros vertinimokriterijai – juk senųjų greitai nebeliks kam taikyti? “Vaizdingos kalbos, gero stiliaus reikalavimai išliks. Pagaliau turim penkių tūkstantmečių pasaulinės literatūros istoriją – nei Marcelio Prousto, nei Jameso Joyce’o knygos niekur nepradings. Literatūros klasikai yra pakankamai tvirta uola”, – ramina K.Platelis.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...