2011 Lapkričio 23

Arabų pavasaris: kas pasikeitė per vienerius metus?

veidas.lt

Praėjusių metų gruodį Tunise prieš korupciją protestavęs ir viešai susideginęs Mohamedas Bouazizis sukėlė tikrą revoliuciją visame Arabų pasaulyje.

Nepaisant to, kad savižudybė yra draudžiama pagal Islamą, M. Bouazizis tapo Arabų pavasario didvyriu, o protestai ir demonstracijos domino efektu nusirito per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis.

Praėjus beveik metams nuo Arabų pavasario pradžios, galima įvertinti pirmuosius pokyčius. Sukilimai regione pasiekė skirtingų rezultatų: Tunise, Egipte ir Libijoje buvo nuversti senieji diktatoriai; Maroke ir Jordanijoje režimai sutiko atsisakyti dalies savo privilegijų ar padaryti tam tikrų nuolaidų, Sirijoje ir Bahreine neramumai vis dar tęsiasi, o likusias šalis revolucijos paveikė nežymiai.

Panašu, kad Tunisas kol kas sėkmingiausiai žengia demokratinės tranzicijos keliu. Šalyje prasidėję protestai greitai pasiekė savo pirmuosius rezultatus: prezidentas Zine el Abidine Ben Ali su šeima pasitraukė į Saudo Arabiją, vėliau atsistatydino ministras pirmininkas Mohamedas Ghannouchis. Pasikeitus vyriausybei buvo paleisti politiniai kaliniai, ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos, panaikintos išlygos Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims bei paskelbta pirmųjų demokratinių rinkimų data 2011 m. spalio 23 d. Nors istoriniai rinkimai, kuriuos laimėjo nuosaikiųjų islamistų partija „Ennahda” („Atgimimas”) buvo palydėti protestais ir demonstracijomis, laprkičio 22 d. sėkmingai įvyko pirmasis naujai išrinktos konstitucinės asamblėjos, kurioje moterys sudaro net 23%, posėdis. Akivaizdu, kad Tuniso demokratinė tranzicija gali tapti pavyzdžiu kitoms arabų šalims.

Nepaisant Egipto prezidento Hosnio Mubarako pastangų išlikti valdžioje, ilgametis diktatorius buvo nuverstas, o valdžią perėmė Egipto ginkluotosios pajėgos, kurios paleido parlamentą bei suspendavo Egipto konstituciją. H. Mubarako teismo proceso pradžia teikė vilčių, kad Egipte prasidėjo pereinamojo laikotarpio teisingumo procesai, tačiau nesėkmingas bandymas pereiti nuo karinio prie civilinio valdymo bei Aukščiausios ginkluotųjų pajėgų tarybos nesugebėjimas įgyvendti savo pažadus privertė žmones tęsti kovą dėl savo tikslų, o neramumai ir smurtas sugrįžo į Egipto miestus likus mažiau nei dešimt dienų iki rinkimų.

Libijoje protestai peraugo į pilietinį karą, į kurį turėjo įsikišti Jungtinės Tautos. Kruvini susirėmimai tarp sukilėlių ir M. Gaddafi rėmėjų tęsėsi iki pat rugsėjo, o užėmus Sirto miestą spalio 20 d. M. Gaddafi nužudytas. Atstatomojo teisingumo požiūriu, diktatoriaus nužudymas buvo pirmoji sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) klaida: buvusio režimo vaiduokliai ateityje gali pasireikšti klanų ir giminių kerštu bei vėl suskaidyti visuomenę. Kitas svarbus klausimas, kaip sukilėliai pasielgs su Gaddafi sūnumi Saifu al-Islamu: ar LNT yra pasirengusi bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ir užtikrinti teisingą teismą, taip įrodydama, kad Libija pripažįsta teisinės valstybės principus ir yra pasirengusi pereiti prie demokratinio režimo?

Naivu tikėtis, kad nuvertus senuosius režimus, šalyse greitai įsitvirtins demokratinės tradicijos ar atsiras pagarba žmogaus teisėms, tačiau politikos apžvalgininkai jau kalba apie ketvirtąją demokratizacijos bangą.

Jaunų žmonių – vyrų ir moterų! – dalyvavimas pilietinio nepaklusnumo judėjimuose ir nesmurtiniuose protestuose yra viena iš pirmųjų pilietinės visuomenės užuomazgų ir žingsnis įtvirtinant žodžio laisvę bei vertybių pliuralizmą – svarbiausius demokratinius principus.

Ieva Kunevičiūtė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...