2014 Balandžio 17

Ar valstybės kontrolės energetikos įmonėms grąžinimas užtikrins biokuro naudojimo plėtrą

veidas.lt

BFL

Valdančioji dauguma pradėjo sparčius teisinius žingsnius įgyvendindama savo planą perimti į valstybės rankas monopolistines ekonomikos šakas, priskiriamas šilumos ūkiui. Ar valstybei perėmus iš savivaldybių didžiųjų šalies miestų šilumos ūkio įmones bus naudojama daugiau vietinės gamybos biokuro ir šiluma gyventojams pigs? Kelios valstybinės Lietuvos miškų urėdijos jau investuoja į naujų technologijų įsigijimą ir planuoja pradėti gaminti biokurą dideliais kiekiais.

Dar metų pradžioje tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek prezidentė Dalia Grybauskaite pritarė pasiektam susitarimui, kad bus kuriama specialiosios paskirties bendrovė, kuri padės ketvirtadaliu sumažinti šilumos kainą Vilniuje ir Kaune. Tokios bendrovės kontrolinį akcijų paketą turėtų valstybė, o kitos lėšos būtų gaunamos iš privataus sektoriaus arba savivaldybių ir ES.
Apie naujus miškų urėdijų planus gaminti daugiau biokuro, šilumos ūkio įmonių valdymo pokyčius ir jų įtaką šildymo kainoms savaitraščio “Veidas” surengtoje apvaliojo stalo diskusijoje kalbėjosi energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, “Lietuvos energijos” generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Dalius Misiūnas, Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia, Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas, Energijos išteklių biržos “Baltpool” vadovė Laura Žalaitė, Biomasės energetikos asociacijos “Litbioma” prezidentas Remigijus Lapinskas bei Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

A.Šindeikis: Pokyčiai Lietuvoje fundamentalūs. Pirmiausia politiniai pokyčiai, susiję su nuosavybės forma, dėl nusivylimo privataus sektoriaus valdymu energetikoje. Privatininkai iš tam tikrų sektorių perėmė valstybės kontrolę ir šis modelis patyrė fiasko: pasitikėjimas menkas, jų pelnai dažnai neproporcingai dideli. Antra, pasikeitė pats požiūris į energetiką. Turime naują įtampą tarp Rytų ir Vakarų, metų gale dėl pradėsiančio veikti dujų terminalo neišvengiamai įvyks permainų, susijusių su dujų kaina. Taigi lieka klausimas, kaip viskas klostysis su šilumos ūkiu – ar iš tikrųjų mūsų biokuras gali būti naudojamas didesne apimtimi nei iki šiol?
J.Neverovičius: Ne visai sutikčiau su tokiu požiūriu. Mano įsitikinimu, pati nuosavybės forma nėra esminis dalykas, lemiantis kainas. Valstybinis reguliavimas yra vienodas valstybės ir privačioms įmonėms, todėl tai nėra lemiamas veiksnys. Kažkada šis sektorius juk jau buvo valdomas per atitinkamą ministeriją, bet nežinau, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas to sektoriaus išvalstybinimas.
A.Šindeikis: Buvo manoma, kad privatus verslas sugebės tvarkytis geriau, kad valstybė neturi užtektinai lėšų investicijoms, be to, Privatizavimo fondui reikėjo lėšų.
J.Neverovičius: Sprendimas nebuvo privatizuoti – buvo nuspręsta perduoti savivaldybių valdymui. Diskusijos klausimas veikiau turėtų būti toks: ar valstybė turi užsiimti kokiu nors centriniu planavimu ir sprendimus nuleisti iš viršaus, ar reikėtų likti prie iki šiol buvusio varianto, tai yra kai sprendimus priima savivaldybių tarybos.
Kalbėdamas apie tai sutikčiau, kad savivaldybių lygio sprendimai be planavimo iš viršaus nepasiteisino. Yra atvejų, kai buvo padarytos klaidingos investicijos. Taigi kai nebuvo bendro požiūrio ir bendro plano dėl poreikių ir galimybių, taip pat aktyvaus valstybės dalyvavimo, deja, atsirado rizikų, kurios realizavosi. Kad to būtų galima išvengti, yra parengti atitinkami pakeitimai, dabar svarstomi Vyriausybėje (protokoliniu sprendimu jie buvo patvirtinti balandžio 9 d.). Tikiuosi, kad artimiausi metu jie bus priimti ir sąlygos bei ribos, kur link galime judėti su šilumos ūkiu (net ir atskirose savivaldybėse), bus aiškios.
Antra, svarbu tai, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius pavyko pasiekti lūžį tarp energetikų ir pradėjome realiai vertinti pačių turimus energijos išteklius, visų pirma biomasę ir biokurą. Nemažai projektų jau pavyko įgyvendinti, o didieji projektai Vilniuje ir Kaune dar laukia įgyvendinimo. Tai esminis įvykis, nes iki šiol šilumos ūkio perspektyva buvo koncentruojama į dujas. “Gazpromo” dėka šią perspektyvą pakeisti nebuvo taip sunku, o dabar reikia įgyvendinti reikalingus projektus. Aišku, su sąlyga, kad neatsisakome dujų, ypač turint omenyje investicijas į didžiulį ir modernų Elektrėnų jėgainės bloką ar į suskystintų gamtinių dujų terminalą. Ateityje dujos gali būti rimtas energijos šaltinis, bet viską reikia subalansuoti taip, kad turėtume pasirinkimą ir nebūtume priversti mokėti prašomos kainos.
Taigi biokuras buvo realistiškai įvertintas ir šiuo metu jau baigiami rengti teisiniai dokumentai – nuo strateginių ir programinių iki konkrečių projektų.
Reikėtų paminėti biokuro biržos įtvirtinimą, kaip rimtą instrumentą, kad nebūtų galima manipuliuoti biokuro rinka ar ją dirbtinai lėtinti. Pernai birželį priimtas įstatymas, kuriame įtvirtintas įpareigojimas rinkos dalyviams, kad nuo šiemet 10 proc., kitais metais 30 proc. ir galiausiai 50 proc. paruošiamo biokuro turės būti parduodama per biokuro biržą. Taip bus užtikrintas skaidrus procesas nustatant kainą.
A.Šindeikis: Kodėl šis modelis, kai funkcija patikėta savivaldybėms, kurios, tarkim, išnuomoja privatininkams tam tikrus energetikos objektus, nepasiteisino?
J.Neverovičius: Reikėtų atskiros analizės, bet, sakyčiau, tai per daug sudėtingos temos, kad politinių derybų metu būtų galima priimti sprendimus. Jei vis dėlto jie priimami – tai su didele paklaida ir kartais neįvertinant realių poreikių bei galimybių. Neturint pakankamai informacijos ir galimybės objektyviai įvertinti konteksto, sprendimai dažnai remiasi kažkuo kitu.
V.Stasiūnas: Informacijos yra, net atlikta studija dėl kainų priežastingumo, bet kadangi Lietuvoje projektų tiek daug, nėra laiko į viską įsigilinti.
Dar gana neseniai sužinojome, kad turime pakankamai savo kuro, iš kurio visą reikiamą šilumą galime pasigaminti Lietuvoje. Gaminant ją kartu galima pagaminti ir nemažą kiekį elektros energijos. Ir visa tai naudojant vietinius išteklius, tai, kas šiandien guli ant žemės. Atlikta studija parodė, kad Lietuvoje kasmet tokių išteklių susidaro apie 2,2 mln. tonų. Šiandien Lietuvoje sukūrenama 1 mln. tonų, o 2020 m., kai centralizuotas šilumos tiekimas praktiškai bus pervestas prie biokuro, Lietuva kūrens apie 1,5 mln. tonų, dar 0,5 mln. tonų galės eksportuoti, ką daro ir šiandien. Gaila, kad didelio kiekio to nepanaudojame ar kaip komunalines atliekas vežame į sąvartynus.
Kitas dalykas – Lietuva turi įrengtas centrinio šildymo sistemas, kurių kitos valstybės gali pavydėti. Centralizuotas šilumos tiekimas, iki ateinant privačiam sektoriui į Lietuvą, buvo podukros vietoje ir labai neefektyvus. Tik atėjus privačiam operatoriui jis buvo pastatytas lygia greta su kitais energetikos sektoriais. Tuomet net buvo keliamas klausimas, ar iš viso Lietuvoje nereikėtų išardyti centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ar nereikėtų pervesti visų vartotojų prie individualaus šildymo. Privatus sektorius padarė didelę įtaką centralizuoto šilumos sektoriaus atstatymui ir išlaikymui.
A.Vancevičius: Pirmiausia reikėtų paklausti, apie kokį biokurą kalbame, jo yra įvairių rūšių: ar apie medieninį, ar apie kurą, sudėtą su atliekomis, ar su šiaudais, ir taip toliau.
Taigi man, kaip valstybinių miškų atstovui, visų pirma neramu dėl to, kad nėra strategijos, kaip bus statomi biokuro katilai. Matyt, tai ir lėmė, kad dabar pastatyta tokių katilų, kaip Biržuose, kai katilui netinka mediena iš Biržų girios. Taigi geriausiu atveju Biržų girios mediena vežama 150–200 km visai į kitą miestą, kai geriausia vežti daugiausia 50 km atstumu (vežant toliau nei 100 km labai didėja kaina).
Užtat labai sveikintinas noras sukurti programą. Nors ji sudėliota visai neblogai, man užkliuvo, kad į medieninius išteklius įskaičiuojami kelmai, kurie Europoje dažniausiai neraunami. Kelmui išrauti reikia panaudoti daugiau energijos, nei gaunama.
Dar galiu pasakyti, kad mes, kaip valstybiniai miškininkai, turintys tam tikrų išteklių, ne tik jau seniai gaminame biokuro gamybos žaliavą (šakas, malkas), bet esame pasirengę gaminti ir patį biokurą. Kaip? Dvejopai: numatyta, kad keturios miškų urėdijos įsigis savo technikos, kuria gamins galutinį produktą, ir tieks jį biokuro biržai. Kadangi tai didelės investicijos, visos kitos urėdijos skelbs rangos konkursus ir taip pat teiks savo pasiūlymą per biokuro biržą.
R.Lapinskas: Norėčiau sudėlioti kelis akcentus. Iš tikrųjų biokuro turime daugiau nei pakankamai, tą rodo ne mūsų, o su šia veikla susijusių mokslininkų studijos. Be abejo, didžiąją biokuro dalį matome iš medienos (apie 60 proc.), tačiau likusią dalį gali sudaryti agrokuras – šiaudai (iki 20 proc.) ir komunalinės atliekos, jų degraduojanti dalis (per 20 proc.). Įvairiam panaudojimui – ne tik deginimui, bet ir kaip biodujų bei biodegalų žaliavos. Tam tikrą vaidmenį matome ir ne atsinaujinančios energijos išteklių, bet vis dėlto lietuviškų – apsčiai turime juodųjų kuro durpių.
Antra – dėl to, kas gerai, o kas blogai padaryta šilumos ūkyje ir kokia nuosavybės forma turėtų būti. Nuosavybės klausimas nėra esminis – esmė yra valdymas, priežiūra, kontrolė ir savalaikės investicijos bei krypties turėjimas. Galima sakyti, kad Lietuvai naudingiausios šilumos ūkio strategijos, tai yra perėjimo prie vietinio biokuro, nebuvo. Planas vienas – statyti biokuro katilus, tačiau iš tiesų padaryta tokių klaidų, kada katilai parinkti neatsakingai, neatsižvelgiant į Lietuvoje ruošiamo pigiausio biokuro specifiką.
Nepaisant to, kad šis procesas buvo vykdomas šiek tiek chaotiškai, biokuro užtenka visiems ir jis nuo maždaug 2005 m. visą laiką buvo pustrečio tris kartus pigesnis negu dujos. Drįsčiau teigti, kad visada taip bus, nes dabar biokuro turime daugiau, nei jo reikės 2020 m.
Čia atkreipčiau dėmesį į svarbiausią artimiausio laikotarpio uždavinį, tai yra Vilniaus ir Kauno pervedimą prie biokuro. Šiuose miestuose turi būti biokuro kogeneracija, todėl, kad čia turi stovėti dideli įrenginiai, tad pleškinti biokurą tiktai termofikacinio vandens pašildymui didžiuosiuose miestuose, kur ir vasarą yra tam tikras šilumos ir karšto vandens poreikis, būtų neprasminga. Manome, kad iki 20 proc. elektros energijos Lietuvoje rinkos kainomis galėtų būti pagaminama iš biokuro būtent tuose didžiuosiuose kogeneraciniuose įrenginiuose.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...