2011 Sausio 05

Politika

Ar sveikatos apsaugos reforma prideda sveikatos ir taupo pinigus

veidas.lt

Permainos sveikatos apsaugos srityje įstrigo prieš dešimt metų.

Sveikatos apsaugos reforma visų pirma buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmonės patys rūpintųsi savo sveikata ir kad dalyvautų priimant sveikatos politikos sprendimus. Antra, reformos tikslas buvo racionalizuoti sveikatos sistemą, užtikrinant paslaugų kokybę ir prieinamumą visais paslaugų organizavimo lygiais. Nesutinku su sakančiais, kad vykdant sveikatos apsaugos reformą nieko nepadaryta.
Pakeistas sveikatos mokymas mokyklose, o per bendruomenės sveikatos tarybas savivaldoje, viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų ir ligonių kasų stebėtojų tarybas, net Nacionalinę sveikatos tarybą, per nevyriausybines organizacijas sudaryta galimybė dalyvauti priimant sveikatos politikos sprendimus. Pertvarkyta pirminė sveikatos priežiūra, orientuojant ją į šeimos gydytojo instituciją. Atsirado nemažai privačios medicinos. Pati brangiausia sritis – stacionarinė pagalba – pertvarkyta, siekiant daugiau žmonių gydyti ambulatorinėmis sąlygomis. Pakeista medikų rengimo sistema, įteisinant mišrų finansavimo modelį, kurio didžiąją dalį sudaro socialiniu sveikatos draudimu grįstas finansavimas. Decentralizuotas sveikatos priežiūros įstaigų valdymas, sveikatos priežiūros įstaigos reorganizuotos į viešąsias.
Iš tiesų kai kas vykdant reformą pavyko, kai kas vertintina labai nevienareikšmiškai ir reikia tobulinti, o kai kas nepasisekė. Tačiau blogiausia, kad visi šie pokyčiai nuosekliai vyko iki 2000 metų. Deja, vėliau dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl nuolatinės valdžioje esančių pareigūnų kaitos ir politinių partijų švytavimo iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, per mažo dėmesio visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros sektoriui bei nevyriausybinių organizacijų veiklai, nesusikalbėjimo su kitais sektoriais, tarpžinybinės veiklos trūkumų ir t.t., ligtolinių pokyčių buvo per mažai, kad gyventojų sveikatos rodikliai rodytų ženklią teigiamą dinamiką.

Ar esame sveikesni ir gyvename ilgiau

Vidutinės gyvenimo trukmės ir gyventojų sergamumo rodikliai Lietuvoje gana teigiamai kito iki 2000 m., tai patvirtina, kad strateginiai užmojai buvo teisingi. 2000–2007 m. laikotarpiu Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai labai pablogėjo. Tai lėmė ir liberalizuota alkoholio bei tabako politika, ir įvairiausių priežasčių nulemtas stresas, kurio, “Eurostato” duomenimis, Lietuvos gyventojai patiria daugiausiai Europoje, – tai rodo savižudybių, streso darbe atvejų skaičius. Prastėjančius rodiklius lėmė ir visuomenės sveikatos programų menkas finansavimas, didėjantys socialiniai bei sveikatos paslaugų netolygumai.
Mirtingumas pasiekė 1950 m. lygį (3 pav.), sergamumas padidėjo. Nacionalinė sveikatos taryba keletą metų iš eilės perspėjo Seimą, kad esant tokiai situacijai sveikatos sistemos resursai senka. Sergančiųjų išgydomomis ligomis mažėja, tačiau didėja sergamumas tomis ligomis, kurių įmanoma išvengti.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad be reikalo žūsta jauni darbingo amžiaus vyrai. Tuo buvo susirūpinta sugriežtinus alkoholio kontrolės priemones ir paskelbus karą keliuose. Tai davė rezultatų: per pastaruosius dvejus metus smarkiai sumažėjo mirtingumo, ypač smarkiai – alkoholio nulemtų ligų rodikliai, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Žinoma, ir krizė prisidėjo, kad dėl nepriteklių žmonės alkoholio ėmė vartoti šiek tiek mažiau.
Ši Lietuvos patirtis labai įdomi kitoms Europos valstybėms. Nuo 2006 iki 2009 m. pavyko 51 proc. sumažinti potencialiai prarastų gyvenimo metų skaičių nuo transporto traumų ir beveik 17 proc. – nuo visų išorinių priežasčių.

Kaip pacientai vertina sveikatos apsaugą

Nors Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja pavienių pacientų neigiamas sveikatos apsaugos sistemos ir jos pokyčių vertinimas, reprezentatyvūs tyrimai rodo ką kita. Pagal “Eurobarometro” skelbiamus tyrimų duomenis, 57 proc. Lietuvos gyventojų stacionarinę sveikatos priežiūrą vertina gerai ir labai gerai, 64 proc. teigiamai atsiliepia apie ambulatorinių specialistų paslaugų kokybę ir 77 proc. teigiamai vertina šeimos gydytojo instituciją.
Pati sveikatos apsaugos sistema, kuri žmonėms sunkiai suprantama ir vertinama gana kritiškai, Lietuvoje, tiesa, yra gana sudėtinga. Jos valdymas, kaip ir visos kitos Lietuvos ūkio sritys, turi daug problemų. Be to, sistema vis dar kuriama. Nestebina ir tai, kad kai žmogus sveikas, jis tai vertina kaip savaime suprantamą dalyką, o kai suserga, kai jam ką skauda, tampa ypač jautrus sistemos trūkumams. O jų sveikatos apsaugos sistemoje nemažai. Todėl, kaip sakoma, šaukštas deguto statinę medaus pagadina.
Sveikatos sistema per tokią dažną sveikatos apsaugos ministrų kaitą (keturiolika per nepilnus dvidešimt vienus metus) patyrė nemažai valdymo nuostolių, nes suvokti ir suplanuoti sistemą kiekvienam ministrui trunka vidutiniškai apie pusę metų. Todėl, galime sakyti, kad aprašytos Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje sveikatos sistemos pokyčiai atsilieka mažiausiai septyneriais metais.
Be to, medikų sveikatos apsaugos sistemos valdymo vertinimai daug kritiškesni nei pacientų. Pastarojo dešimtmečio sveikatos reformos apžvalga rodo, kad iš apsilankiusiųjų sveikatos priežiūros įstaigose blogai atskirų sveikatos priežiūros įstaigų darbą vertina tik 5 proc. respondentų. Lietuvos gyventojai kaip nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis priežastis dažniausiai įvardija negatyvius gydytojo ir paciento santykių aspektus, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą (šį daug blogiau vertintina gydytojai nei patys pacientai). Tai rodo, kad pacientų nuomonę apie sveikatos sektorių daugiausia lemia asmeniniai paciento ir gydančio gydytojo santykiai. Beje, didesnes pajamas turintys ir aukštesnio išsilavinimo respondentai yra kritiškesni nei mažesnių pajamų ir žemesnio išsilavinimo žmonės. Todėl privačios sveikatos priežiūros plėtra Lietuvoje turi geras perspektyvas.
Sveikatos priežiūros sistemos valdymui svarbu ir tai, kad tas pats procesas abiejų jame dalyvaujančių pusių – paciento ir gydytojo – vertinamas skirtingai. Taigi norint prognozuoti bei valdyti paciento ir gydytojo bendradarbiavimą svarbu žinoti, kokie ir kuriose srityse galimi neatitikimai tarp gydytojo ir paciento vertinimų. Kaip žinome, sveikatos sistemai finansuoti skiriama apie 6 proc. BVP, arba 7,4 mlrd. Lt (Europos Sąjungos valstybėse 8–9 proc.). Visą laikotarpį iki 2008 m. BVP augimo tempai buvo spartesni nei sveikatos draudžiamojo finansavimo. Gyventojų privatūs mokėjimai sudaro apie 27 proc. (1,9 mlrd. Lt), iš jų nelegalus atsilyginimas medikams sudaro 8–9 proc. Tai nemaža sveikatos sistemos dalyvių santykių problema. Tyrimai rodo, kad nelegalūs gyventojų mokėjimai apie 2000 m. buvo smarkiai sumažėję, o pastaruoju metu vėl padidėjo.
Lietuva gana gerai vertinama Europoje pacientų gynimo požiūriu. Tai teikia vilčių, kad piliečių dalyvavimas priimant sveikatos sistemos sprendimus gerės.

Kiek sutaupyta pinigų

Sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimais, vien pirmasis sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapas leido sutaupyti apie 150 mln. Lt. Sveikatos apsauga, ypač stacionarinė pagalba, yra brangi ir jos sąnaudos dėl senėjančios populiacijos bei naujų medicinos technologijų, taip pat augančio jos poreikio visame pasaulyje tik didėja, taip bus ir ateityje. Todėl sveikatos stiprinimas ir jos išsaugojimas bei ligų profilaktika kartu su sveikatos sistemos vidaus optimizavimu bei efektyvinimu yra didžiausias ateities iššūkis.
Tačiau pats didžiausias sveikatos apsaugos sistemos finansinio efektyvumo rodiklis skaičiuojamas išsaugotomis žmonių gyvybėmis. Deja, tai skaičiuoti Lietuvoje kol kas nepopuliaru. Kasmet dėl darbingo amžiaus žmonių mirčių, sukeltų išvengiamų arba išgydomų ligų, prarandame apie 300 tūkst. vadinamųjų potencialiai prarastų gyvenimo metų. Jei skaičiuotume labai paprastai, kad šie darbingi žmonės, kurių netekome, dirbtų ir gamintų bendrąjį vidaus produktą, jo pagamintų apie 10 mlrd. Lt daugiau vien šių metų verte. O kur dar išlaidos laikinojo nedarbingumo išmokoms, gydymo, reabilitacijos sąnaudos, psichologinė ir finansinė našta jų artimiesiems.
Taigi sveikatos sektorius yra vienas Lietuvos ekonomikos gelbėjimo šaltinių. Man nesuprantama, kodėl ūkio planuotojai labiau rūpinasi, kaip sumažinti akcizus, kad padidėtų alkoholio ir tabako vartojimas, o ne kaip išsaugoti darbingo amžiaus žmones nuo žūčių. Vien dėl to, kad potencialiai prarastų nuo alkoholio sukeltų ligų ir mirčių gyvenimo metų nuo 2006 iki 2009 m. sumažėjo penkiais šimtais atvejų, buvo sutaupyta apie 16 mln. Lt.
O sumažinus mirčių dėl traumų ir alkoholio sukeltų ligų vien per keletą metų pavyko pailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę šiek tiek daugiau nei vienais metais.

box1
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje (metais)
1996 m.    1997 m.     1998 m.    1999 m.     2000 m.    2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
70,26    71,08    71,39    71,76    72,19    71,78    71,91    72,19    72,1    72,2    71,1    70,9    71.9    72,5
Šaltinis: Statistikos departamentas

box2
Gyventojų mirtingumo (1000 gyventojų) dinamika
12,5    11,1    12,8    13,2    13,5    13,1    12,6
1995 m.    2000 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

box3
Transporto traumos, sukeltos girtų asmenų
Transporto traumų skaičius
Sužalotų asmenų skaičius
Mirčių skaičius
1031    995    888    990    1151    987    1013    674    405
1321    1338    1145    1340    1604    1388    1450    946    517
118    90    84    109    121    89    98    63    45
2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...