2012 Balandžio 27

Ar Lietuvos kino centras išgelbės lietuvišką kiną

veidas.lt


Vieni regi korupcijos vėžį, kiti tikisi, kad pavyks į Lietuvą susigrąžinti užsienio kino kūrėjus.

Praėjusią savaitę pasiektas vienas ministro Arūno Gelūno užsibrėžtų tikslų – Vyriausybė pritarė Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimui. Toks centras formaliai pradės funkcionuoti nuo gegužės 1 dienos. Kabinetai Z.Sierakausko ir V.Kudirkos gatvių kampiniame name jau laukia būsimų darbuotojų.
Tačiau realiai naujojo centro veikla įsibėgės tuomet, kai konkurso būdu bus išrinktas Lietuvos kino centro direktorius, kuris pradės formuoti savąją komandą. Konkursą eiti direktoriaus pareigas, kurio nuostatai šiuo metu rengiami, ketinama skelbti gegužės mėnesį.
Lietuvos kino prodiuseriai nėra vienos nuomonės, kokį žmogų norėtų regėti einantį šias pareigas. „Būtų labai gerai, jeigu tai būtų kino visuomenę vienijanti asmenybė, reginti pasaulines tendencijas ir neužsisklendusi vietiniuose interesuose. Aišku, labiausiai norėtųsi specialisto, turinčio kino patirties, bet tokių didelio pasirinkimo nėra. Vyresnioji karta patirties sėmėsi dar sovietmečio sistemoje, kuri buvo visiškai kitokia. O jaunesnieji turi įkūrę savo kompanijas ir nenorės jų palikti. Užsienio kolegos mus įspėjo, kad kino aikštelėje nesisukiojęs žmogus (teisininkas, kino kritikas ar šiaip vadybininkas) paskirtas vadovauti dažniausiai nesugeba perprasti visų vykstančių procesų“, – svarsto Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė.
„Pats Kino centras savaime visų problemų neišspręs. Viskas priklausys nuo jame dirbsiančių žmonių kvalifikacijos, padorumo ir sugebėjimo skaidriai vykdyti kino politiką. Reikia suburti stiprų kolektyvą, kuris išmanytų tiek meninę, tiek finansinę kino pusę. O direktorius nebūtinai privalo būti kino kūrėjas – valstybinės institucijos vadovas galėtų būti ir teisininkas arba administratorius. Juk jeigu patys režisieriai sugebėtų tvarkyti finansus, jiems prodiuserių nereikėtų“, – primena „Baltijos filmų paslaugų“ vykdomoji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
„Jeigu tai bus kino atstovas, turės pasikeisti jo gyvenimas. Bet manau, kad turėtų vadovauti kultūros žmogus. Nes dabar neaišku, ar kinas lieka mūsų kultūros dalimi, nes Kultūros ministerija remia filmus, kurie turi mažai ką bendra su kultūra. Kultūrinę misiją Lietuvos kinas kuo toliau, tuo mažiau atlieka“, – tvirtina režisierius ir prodiuseris Saulius Beržinis.

Susigrąžinti užsieniečius – apsimoka

Kultūros ministerija siūlo Kino centrui nustatyti 15 pareigybių. „Į šį skaičių įeis tiek poros planuojamų steigti skyrių specialistai, tiek administracijos darbuotojai. Be buhalterių neišsiversime – juk Lietuvos kino centras skirstys paramą kino projektams“, – pasakoja Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyresnioji specialistė Irma Pužauskaitė. Centrui įsteigti ir išlaikyti šiais metais Kultūros ministerijos biudžete numatyta pusė milijono litų.
Kultūros ministerijoje teliks vienas specialistas, kuruojantis kino politikos strategiją. R.Miškinytė tikisi, kad „kaklu“, kuris sukios šalies kino politiką, vis dėlto taps Lietuvos kino centras.
Šiuo metu Lietuvos kino pramonėje darbuojasi apie tūkstantį žmonių. Deja, savoje šalyje jiems darbo trūksta. L.Mišeikytė, neseniai išrinkta Lietuvos kino metų moterimi, tvirtina, kad nemažai mūsų specialistų jau porą metų dirba Latvijoje, kuri, pasitelkusi mokesčių skatinimo sistemą, iš Lietuvos persiviliojo didžiąją dalį užsieniečių kino kūrėjų grupių. Vos bespėjanti suktis kaimynų kino pramonė jau stokoja pajėgų, o Lietuva, neperžiūrėjusi pelno mokesčių įstatymų, praranda solidžias lėšas. „Tačiau latviams greitai tapsime nebereikalingi, nes intensyviai dirbdami jie netruks užsiauginti savų aukštos kvalifikacijos specialistų. Juk mes nepriklausomybės pradžioje irgi mokėmės dirbti iš čia atvykstančių filmuoti amerikiečių grupių“, – primena L.Mišeikytė.
„Sistema veikia taip: atvykusių kino grupių šalyje išleisti pinigai audituojami, o baigus darbus sutarta jų dalis grąžinama. Grąžindami tą nedidelę dalį, kuri privilioja užsienio kino prodiuserius, sukuriame darbo vietų saviems kino specialistams. Ir ne tik jiems: klientų gauna viešbučiai, maitinimo paslaugų, transporto įmonės. O neturėdami skatinimo sistemos ir nacionaliniam kinui skirdami itin menkas lėšas, tiesiog iškrintame iš pasaulio kino žemėlapio“, – aiškina R.Miškinytė.
Pernai Lietuvos kino prodiuserių asociacija suskaičiavo, kad per penketą metų valstybė į kino pramonę investavo 35 mln. Lt, o čia atvykę filmuoti užsieniečiai – kone trigubai daugiau: 93 mln. Lt. Prodiuserių įsitikinimu, priėmus tinkamus įstatymus iš užsieniečių filmavimo grupių Lietuvos kino pramonė 35 mln. Lt galėtų surinkti ir per vienus „derlingus“ metus. Pernai valstybė (kartu su Kultūros rėmimo fondo parama kino projektams) skyrė nepilnus penkis milijonus litų: tiek šiais laikais atsieina vieno dviejų (nelygu žanras) ilgo metražo vaidybinių filmų gamyba.
Prieš dešimtmetį vos spėdavusių atvykstančius užsieniečius aptarnauti Lietuvos kino studijų klientus pirmiausia paviliojo Vengrija, Bulgarija ir Rumunija. Jau tuomet pradėta kalbėti, kad siekiant juos išlaikyti būtina imtis atsakomųjų žingsnių. Rygiečiai taip ir padarė: įvedė iš pradžių 15 proc., o dabar – ir 20 proc. jų mieste išleistų lėšų grąžinimo taisyklę. Lietuviai diskutavo, kaip įprasta, ilgai, tačiau reikalai taip ir nepajudėjo iš vietos.
Prie to veikiausiai prisidėjo ir nacionalinės kino institucijos nebuvimas: Latvijos kino centras ir Estijos kino fondas veikia jau dešimtmetį. Lietuvoje panašaus centro iniciatyva buvo gludinama nuo pat tų laikų, kai savo veiklą nutraukė iš sovietmečio likęs Valstybinis kinematografijos komitetas. Nuolat buvo kartojama, kad vienas ar du kino specialistai Kultūros ministerijoje negali aprėpti visų kine susikaupusių problemų.
„Buvom visi išsimėtę kas sau. O kai finansavimas menkas – neišvengiama tarpusavio konkurencija. Bendri interesai likdavo paminti dėl asmeninių interesų“, – pripažįsta R.Miškinytė.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvos kino centras, kurio seniai laukėme, efektyviau gins kino visuomenės interesus valstybinėse institucijose ir taip pagerins kino pramonės padėtį šalyje. Štai Vilniaus savivaldybė šįmet įsteigė Vilniaus kino biurą, reklamuojantį sostinę kaip patrauklų miestą filmavimams. Panašų biurą ketina steigti kauniečiai. Bet sutvarkyti įstatymų bazę taip, kad patrauktume filmų lėšas skaičiuojančius prodiuserius – jau ne prodiuserių jėgoms. Tam reikia nacionalinės institucijos“, – aiškina L.Mišeikytė.

Trūksta ne pinigų, o skaidrumo

Praėjusių metų pabaigoje Seimo priimtoje naujoje Kino įstatymo redakcijoje numatoma, kad tarp kitų šaltinių kinas finansuojamas 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Valstybinis finansavimas negali viršyti 50 proc. filmo gamybos biudžeto ir 75 proc. mažo biudžeto filmo arba eksperimentinio filmo biudžeto, neviršijant kultūros ministro nustatytų valstybinio finansavimo sričių kvotų.
„Kai įstatyme neįrašoma fiksuota suma, kurią valstybė įsipareigoja skirti kinui, negalime būti garantuoti, kad, tarkim, padidėjus iš kino bilietų pridedamosios vertės mokesčio surenkamai daliai nebus sumažinta įprastinė valstybės parama. Juk kiekviena nauja Vyriausybė priimtus sprendimus linkusi peržiūrėti sau naudinga linkme“, – neabejoja R.Miškinytė.
„Pirmiausia reikėtų įveikti tą korupciją, kuri šiuo metu apėmusi paramą kino projektams. Šiuo metu valstybės lėšos skirstomos korumpuotai, neteisingai ir neskaidriai. Kino ir valstybės santykius yra pakirtęs vėžys, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ar mes įveiksim šitą korupcijos vėžį. Juk viskas priklauso ne tiek nuo lėšų kiekio, kiek nuo sistemos. Ar jūs žinote, kaip svarstomi kino projektai ir kaip jiems skirstomos lėšos? Jeigu projektai yra nevieši, balsavimas – irgi neviešas, tai yra lėšos skirstomos po stalu. Mes nežinome, kaip jie balsuoja, ir jie gerai žino, kad mes to nežinome. Todėl skirsto taip, kaip jiems naudinga. Tai ir yra korupcija. Esame pasiekę neskaidrumo dugną, bet savaime Lietuvos kino centro atsiradimas šios problemos neišspręs“, – įsitikinęs S.Beržinis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...