2014 Kovo 04

Ar įmanoma viešųjų pirkimų problemas išspręsti iš esmės

veidas.lt


Dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas keistas jau 39 kartus, tačiau padėtis šioje srityje kaip buvo, taip ir lieka prasta. Kodėl?

Viešųjų pirkimų tvarką Lietuvoje nuoširdžiai keikia dauguma tų, kurie su ja susiduria. Norimiems pirkėjams parengtos viešųjų pirkimų konkurso sąlygos, darbus stabdanti apskundimų praktika, prasta atliktų darbų ar suteiktų paslaugų kokybė bei didelės laiko ir pinigų sąnaudos kovojant su korupcija – tai tik dalis dabartinės viešųjų pirkimų sistemos problemų.
O juk viešųjų pirkimų būdu Lietuvoje kasmet nuperkama prekių ir paslaugų, vertų beveik 15 mlrd. Lt. Tai sudaro daugiau nei pusę Lietuvos valstybės biudžeto.

Viešųjų pirkimų tvarka apsunkina mokslinę veiklą

Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro darbuotojas doc. dr. Mikas Vengris tiesiai šviesiai sako, kad dabartinė viešųjų pirkimų sistema suriša mokslininkams rankas. Pasak jo, ydinga, kad tokia sritis, kaip mokslas, traktuojama panašiai kaip ūkinė veikla: tyrimų rezultatų, taigi ir prireiksiančių medžiagų ar įrangos, dažnai negalima iš anksto numatyti, ir tada tampa aišku, kokia nelanksti yra viešųjų pirkimų sistema.
„Jei prireikia ko nors neplanuoto, tenka pradėti ilgas procedūras. Viso to parengimas, paskelbimas ir sutarčių pasirašymas užtrunka kokią pusę metų, ir tai, jei viskas gerai sekasi. Taigi dėl to paties, ką kaip privatūs asmenys pirkdami gautume per kelias dienas, užtrunkame pusmetį”, – piktinasi M.Vengris.
Taip, jei universitetas yra sudaręs sutartį su tiekėju, turinčiu tai, ko reikia, viskas būna paprasčiau, vis dėlto dažniausiai laimėję tiekėjai negali aprūpinti viskuo, ko prireikia mokslininkams. Taigi paplitusi praktika, kad jei tiekėjas, be pagrindinių prekių, gali parduoti dar kažkokių papildomų mokslinei veiklai reikalingų dalykų, yra perkama iš jo, nes taip tiesiog paprasčiau. Tada ir nutinka taip, kad ne visada gaunama optimali kaina ar nuperkama tikslui pasiekti tinkamiausia prekė arba įranga.
„Kad viskas vyktų greičiau, viską, ką tik įmanoma, stengiamasi pirkti iš laimėjusio tiekėjo, nors gal iš kito tiekėjo tą patį ir pavyktų gauti pigiau. Visi stengiasi, kad tik nereikėtų laukti daug mėnesių ir stabdyti tyrimų, – teigia mokslininkas. – Būtų idealu, jei gavus mokslinės veiklos finansavimą aš iš karto savo vardu gaučiau kreditinę kortelę su ta tyrimams paskirta suma ir būčiau paskutinis sprendžiantis žmogus grandinėje. Savaime suprantama, tada man tektų ir visa atsakomybė. ”
Užsienio šalyse taip ir yra daroma. “Mačiau kaip dirbama užsienio laboratorijose. Visi dokumentai ten blizga, visos sąskaitos-faktūros tvarkingos, todėl nesuprantu, kodėl mums reikėjo taip viską apsunkinti. Tikrai žinau, kad taip yra JAV, lygiai tą patį iš vidaus mačiau rengdamas disertaciją Olandijoje. Jei pirkimų skyriui pasakai, ko tau reikia, tai ryt ar poryt šitai guli ant tavo stalo”, – tvirtina mokslininkas ir prideda, kad pinigais disponuojančio žmogaus atskaitomybė vis tiek yra.
Tiesa, nors menkų, bet teigiamų poslinkių šioje srityje lyg ir esama. Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos Prevencijos skyriaus vedėja Sonata Vaitutytė, atsižvelgus į mokslininkų pasiūlymus jau nuo sausio 1 d. įsigaliojo keletas Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų. Pavyzdžiui, numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos pakeitimai: įtvirtinta, kad numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomos sudaryti pirkimo sutarties (buvo – pirkimo sutarčių) vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be PVM, įskaitant visas sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes.

Mažiausios kainos kriterijus nereiškia geriausio pasirinkimo

Beje, problemų kyla ne tik mokslo, bet ir kitose srityse. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys pastebi, kad viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje lemia daug negerovių: lėšų nepakankamumą visam projektui įgyvendinti, blogesnius prekės ar paslaugos kokybinius ar ilgalaikiškumo parametrus, be to, dažnokai išeina taip, kad pasitelkus viešuosius pirkimus rezultatai būna prastesni, nei būtų be jų.
„Tiek įstatymų įgyvendinamieji aktai, tiek apskundimų ir teismų sprendimų praktika neretai remiasi tuo, kad pasiūlius mažiausią kainą tarsi atmetami kiti kriterijai, – pastebi G.Rainys. – Dažniausiai mažiausią kainą pasiūlęs ir nelaimėjęs pareiškėjas sprendimą apskundžia, jei laimėjo didesnę kainą pasiūlęs, nors ir papildomų privalumų pridėjęs pareiškėjas. Deja, paprastai palaikoma pirmoji pusė.”
Pasak jo, reikėtų atsikratyti požiūrio, kad pigiausia lygu geriausia, ir būtų pravartu pereiti į balų sistemą, pagal kurią kainai tektų tam tikras balų skaičius, bet taip pat būtų atsižvelgiama ir į kitus svarbius kriterijus, tokius kaip kokybė ar aptarnavimas po projekto įgyvendinimo. Svarbiausia ne mažiausia kaina, o maksimalus ekonominis naudingumas.
Vis dėlto, kaip pabrėžia Šakių rajono savivaldybės administracijos ūkio skyriaus vyresnioji specialistė, vykdant viešąjį pirkimą ir pasitelkiant ekonominio naudingumo kriterijų procedūros užtrunka daug ilgiau, nei vertinat pagal mažiausios kainos kriterijų.
O štai VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas mano, kad ir su dabartine sistema galima gyventi. Pasak jo, svarbiausia, kad reikalinga prekė ar paslauga būtų tinkamai aprašytos, tinkamai nustatytos vertinimo sąlygos, tada tikrai niekas nieko neprikiš.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...