2012 Vasario 06

Viešieji pirkimai: kad pigiau nevirstų brangiau ir prasčiau

veidas.lt

Lietuvos viešuosiuose pirkimuose pernai sukosi 12,9 mlrd. Lt. Palyginkime: per visus 2011 m. iš trijų daugiausiai valstybės biudžetą papildančių mokesčių, PVM, akcizų ir pelno, tokios sumos surinkti nepavyko – ji siekė 12,6 mlrd. Lt.

ES viešųjų pirkimų kainos per dešimt metų sumažėjo vidutiniškai 30 proc. Taigi nesunku suskaičiuoti, kokie čia slypi lobiai.
Tačiau įvairiausių sričių atstovai, neneigdami, jog daugiausiai sutaupyti galima skaidrinant procesus, skambina pavojaus varpais, kad viešieji pirkimai, užuot mažinę kainas, kartais jas kelia ir žlugdo projektus. Ką daryti, kad pigiau nevirstų brangiau ir prasčiau, “Veido” apskritojo stalo diskusijoje siūlymais su Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriumi Žydrūnu Plytniku, l. e. p. direktoriaus pavaduotoja Sonata Vaitukaityte, Teisėkūros ir metodikos skyriaus vedėja Jurgita Vanagaite dalijosi Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis, “Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas, “Eurovia Lietuva” generalinis direktorius Stanislavas Kablys, “Baltic Orthoservice” vadovas Gediminas Kostkevičius, Vilniaus universiteto Viešųjų pirkimų direkcijos direktorius Redas Laukys, Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus vedėjas Daumantas Matulis, Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis ir “Lietuvos geležinkelių” generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas.

Kaina mažesnė – išlaidos didesnės
“Ir mersedesas, ir žiguliai važiuoja, tačiau ar tai tas pat?” – retoriškai klausia mokslininkų gildijai atstovaujantis D.Matulis. Mokslininkas sako patyręs šoką, kai 2005 m. grįžęs iš JAV susidūrė su lig tol nematytos trukmės ir biurokratizmo procedūromis. Debiutas viešuosiuose pirkimuose baigėsi tuo, kad europiniam projektui vykdyti mokslininkas įsigijo labai brangų prietaisą kiek pigiau, nei kainavo geresnės kokybės. “Tačiau iš tikrųjų praradome daug viešųjų pinigų, nes negalėjome kokybiškai atlikti tyrimų”, – apgailestauja mokslininkas.
“Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius R.Gradauskas pasakoja panašią istoriją iš kelininkų patirties: pernai Lietuvos automobilių kelių direkcijai teko nutraukti sutartį su viešuosius pirkimus laimėjusiais mažiausią kainą siūliusiais rangovais – UAB “Klaipėdos keliai”, nes jie nepajėgė kvalifikuotai atlikti užduoties. Tiesioginiai ir netiesioginiai valstybės nuostoliai dėl išrausto ir nebaigto kelio ruožo kainuos keliskart daugiau nei kainos skirtumas, kurį per viešuosius pirkimus siūlė kitos įmonės. Pasak R.Gradausko, anksčiau viešuosiuose pirkimuose jie rinkdavosi ne pačius pigiausius, bet kokybiškesnius, pažangesnės technologijos variantus, tačiau sulaukus tikrintojų sunkiai pavykdavo įrodyti, kad pasirinko geresnį variantą.
Statybų verslui atstovaujantis R.Dargis sako, kad tokių atvejų, kai konkursą laimi mažiausią kainą pasiūlęs rangovas, o paskui pakelia rankas, statybose daugybė. Kokiems metams sustoja procesas, skelbiamas naujas konkursas – nuostoliai milžiniški.
“Eurovia Lietuva” generalinis direktorius S.Kablys iš asmeninės patirties tvirtina, kad iš mažiausios kainos padarius šventą karvę kai kurie rangovai taip ir verčiasi: siūlo mažas kainas, laimi konkursus, gauna kažkiek pinigų, nors projektų nė nepajėgia baigti, bet taip ir sukasi.
VPT l. e. p.direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė atkreipia dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymas perkančiosioms organizacijoms suteikia teisę pasiūlymų vertinimo kriterijumi rinktis nebūtinai mažiausią kainą, tačiau S.Kablys tikina, jog pasirinkus kitą pasiūlymų vertinimo kriterijų – ekonominį naudingumą – politikai ir žiniasklaida ima pilti tokias pamazgas, kad perkančioji pusė nerizikuoja. O kai kuriais atvejais tai reiškia sužlugdytus projektus ir vėjais paleistas milžiniškas valstybės lėšas. Kaip teisingai pabrėžia R.Gradauskas, reikia pirkti pagal logišką mažiausią kainą.
“Kodėl nepasinaudojus Danijos patirtimi: ten dėl viešuosius pirkimus laimėjusių rangovų kaltės žlugus konkursui, jie viešuosiuose pirkimuose negali dalyvauti penkerius metus”, – siūlo “Baltic Orthoservice” vadovas G.Kostkevičius. O pas mus sužlugdę milžinišką projektą “Klaipėdos keliai” sumokėjo 1 mln. Lt netesybų, ir tiek.
“Siūlymą dėl nepatikimų įmonių diskvalifikacijos viešuosiuose pirkimuose Seimas svarstė, tačiau atmetė, nes sunku būtų nusistatyti kriterijus, ar projektas sužlugdytas dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių priežasčių”, – primena Ž.Plytnikas.

Galutinio rezultato kontrolei išteklių neskiriama
VPT vadovas Ž.Plytnikas pabrėžia, kad perkančioji pusė prieš pirkimą turi gerai apsispręsti, kokio produkto nori – ar svarbiau kaina, ar ekonominis naudingumas, ir nusistatyti aiškius kriterijus bei sąlygas.
Kauno savivaldybės atstovas R.Skilandis sako, kad perkant autobusą ar troleibusą, žinoma, reikia vertinti ne tik jo pirkimo, bet ir tolesnio eksploatavimo kainą. Vis dėlto, jo manymu, kvalifikuotai parengus pirkimo objekto apibūdinimą, techninę specifikaciją, sutarties sąlygas, galima ir pagal mažiausios kainos kriterijų nusipirkti gerą prekę ar paslaugą. Pavyzdžiui, estai bendrai perka savivaldybėms popierių, kitas prekes ir taip smarkiai numušė kainas. Arba mobiliojo ryšio tiekėjų paslaugos kokybės skirtumas dabar labai nedidelis, tad mažiausios kainos principas labai svarbus.
Pasak pašnekovo, siūlymų vertinimas pagal ekonominio naudingumo kriterijų daug sudėtingesnis, mažiau objektyvus, todėl perkant nesudėtingas, įprastas paslaugas ar prekes, galima labai sėkmingai nupirkti ir pagal mažiausios kainos kriterijų, kaip ir apsirikti perkant pagal ekonominio naudingumo kriterijų.
R.Dargis pabrėžia, kad viešųjų pirkimų problemos būtent ir prasideda nuo pirkimą organizuojančių žmonių kompetencijos nusistatyti esminius kriterijus. Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas pateikė tokį pavyzdį: 2009 m. valstybė gavo 1 mlrd. Lt ES paramos viešųjų pastatų energetiniam efektyvumui didinti. Buvo organizuoti viešieji pirkimai, tvarkingai surašyta, kaip pirkti stogus, o kaip langus. Tačiau niekur nebuvo nurodyta esminio kriterijaus pastatų energetikos srityje – kiek reikės per metus išleisti už 1 kv. m šildymą.
“Pasiūliau Ūkio ministerijai patikrinti, koks 1 mlrd. Lt efektyvumas. Deja, galutinis rezultatas toks: nors pirkimai vyko teisingai, šildymui mokyklos išleido praktiškai tiek pat, kiek prieš renovaciją, nes pas mus neegzistuoja sveikas protas. Pavyzdžiui, pasvarstyti, gal toje mokykloje nereikia tiek langų laiptinėse ir dalį jų vertėjo užmūryti, o ne keisti. Sąnaudų ir naudos kriterijus pas mus nėra priimtas kaip pagrindinis”, – apgailestauja R.Dargis.
Arba, pavyzdžiui, pasiūloma maža kaina, bet neįtraukiami būtini atlikti darbai. R.Dargio vadovaujama įmonė pasiūlo visą darbų paketą, bet konkursą pralaimi, nes kaina būna 30 proc. didesnė. “Paskui specialiai pasidomime galutine kaina ir paaiškėja, kad ji didesnė, nei mūsų siūlyta. Esame anksčiau kreipęsi į VPT, kad ši atkreiptų dėmesį į tokius reiškinius, bet išgirdome, kad tai ne jų reikalas, kad VPT tam neturi pajėgumų”, – pasakoja R.Dargis.
G.Kostkevičius pritaria, kad reikia įvertinti ne tik pirkimo kainą, bet ir tolesnius procesus. Štai jų įmonė nutarė išsiasfaltuoti kelią į savo įmonę. Kai darbai buvo baigti, jie išmatavo, kad asfalto paklota 3 cm mažiau, nei buvo numatyta sutartyje, ir atsisakė mokėti už darbus. Tad kontrolė neturi baigtis pirkimo stadijoje.
R.Dargis mano, kad dabar labai mažai investuojama į darbuotojus, kurie rengia viešųjų pirkimų sąlygas, o jas parengti tikrai nelengva. Tačiau užsienio šalių patirtį analizavęs G.Kostkevičius mano, kad mūsų “namudinis ūkis”, kai viską bandome daryti patys, mažiau efektyvus nei kitose šalyse paplitusi praktika viešiesiems pirkimams administruoti samdyti teisines bendroves. “Baltic Orthoservice” vadovas turi dar vieną revoliucingą siūlymą: “Privatizuokime viešuosius pirkimus: koncesijos būdu privati firma organizuotų pirkimus, o jų atlygis būtų dalis nuo sutaupytų valstybės lėšų. Jie pasamdytų ekspertus, įvertintų kainodarą, efektas tikrai būtų didelis.”
Tačiau kas tokiu atveju atsakys už kokybę, galutinį rezultatą? Bet ir dabar, atrodo, nelabai kas atsako. VPT ne taip seniai perduota pirkimų tolesnės eigos kontrolės funkcija, tačiau Ž.Plytnikas tikina, kad nors tarnyba turinti gražių ketinimų patikrinti ir kelių tiesimo ar remonto darbus, nes po poros metų išlenda brokas, kitų pirkimų galutinį rezultatą, tačiau tinkamam funkcijų vykdymui neskiriama pakankamai žmogiškųjų išteklių, trūksta pinigų ekspertizei atlikti.
“Problema, kad Lietuvoje visas dėmesys sukoncentruotas į procedūrą, o ne rezultatą. Esame per daug smulkmeniško teisinio reglamentavimo įkaitai, o pagrindinį dalyką pralošiame – savo ateitį, savo konkurencingumą, kūrybingus žmones, kurių vieni bando kažką padaryti, kiti tiesiog užveria oro uosto duris ir išvažiuoja”, – apgailestauja R.Dargis.

Reikėtų analizuoti ir lyginti kainodarą
Dar vienas viešųjų pirkimų “stebuklas” – kad juose siūloma kaina būna gerokai didesnė nei rinkos.
G.Kostkevičius stebisi girdėtomis istorijomis, kad į konferencijas užsienyje vykstantiems Vilniaus universiteto mokslininkams kelionių agentūra “West Express”, su kuria universitetas turi sudaręs sutartį, siūlo nerealiai didelę kainą. Tada mokslininkai patys susiranda internete kur kas pigesnius bilietus, skambina “West Express” ir reikalauja tikrosios kainos. Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas R.Skilandis pataria geriau iš anksto sudaryti ilgalaikes ar preliminarias sutartis. Tai ne tik trumpina įsigijimo procesą – preliminarios sutartys su keliais paslaugų tiekėjais juos stabdo nuo nepagrįsto kainų kėlimo.
“Lietuvos geležinkelių” generalinio direktoriaus pavaduotojas A.Šimėnas pasakoja, kad ir jų bendrovei kainas viešieji pirkimai kartais tik padidina. Pavyzdžiui, ten, kur beveik monopolinės struktūros – tik du ar trys tiekėjai, jie ir diktuoja kainas. Tačiau jei pasibaigus viešajam konkursui įstatymas leistų bendrovei pasirinkti kitą tiekėją, kuris pagal tas pačias sąlygas pasiūlytų mažesnę kainą, tai drausmintų konkurso dalyvius, nes dingtų interesas susitarti tarpusavyje.
“O jei kas pasiūlys vienu litu pigiau – tai ir gaus užsakymą?” – pasiūlymui nepritaria S.Kablys. Ž.Plytniko manymu, taip būtų pažeistas skaidrumo, lygiateisiškumo principas, o kartelinių susitarimų paieška – specialiųjų tarnybų kompetencija.
Vis dėlto, R.Dargio manymu,VPT labai praverstų specialistai, kurie stebėtų, kas darosi rinkoje, analizuotų kainodaros pokyčius. “Sustiprinusi VPT, valstybė daug sutaupytų”, – įsitikinęs Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas. VPT l. e. p. direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė sako, kad VPT planuoja parengti kainų palyginamąjį viešojo ir privataus sektoriaus modelį, bet kol kas tam neturi pajėgumų.
Tačiau mokslininko D.Matulio nežavi siūlymai plėsti VPT, tai yra valstybės aparatą, nes taip vis daugiau specialistų atimama iš nevalstybinio sektoriaus. Gal prasmingiau būtų peržiūrėti kontrolės institucijų funkcijas? Pavyzdžiui, Danijoje, kaip pasakoja G.Kostkevičius, įtarus, kad kainos padidintos, konkurencijos tarnyba imasi greito tyrimo, ar nėra kartelinių susitarimų, kainodaros ekspertai aiškinasi kainos pagrįstumą. Danijoje konkurencijos tarnyba yra pirma instancija, nagrinėjanti skundus ir dėl konkursų sąlygų. Pavyzdžiui, paskelbiamos sąlygos, kad įmonei reikia turėti trejų metų darbo stažą kurioje nors srityje. Tačiau jei įmonė tik įsisteigė, bet pasisamdė geriausius specialistus – kam tas stažas? Galima kreiptis į konkurencijos tarnybą, kad ši įvertintų, ar tos sąlygos neriboja konkurencijos. Išvada pateikiama per septynias dienas.
“Eurovia Lietuva” vadovas S.Kablys įsitikinęs, kad pas mus viešuosiuose pirkimuose konkurenciją neretai keičia susitarimai. Pavyzdžiui, kiekviena savivaldybė – karaliukai, kurių kiekvienas sąlygas surašo taip, kaip jam patogiau: analogiškiems darbams kažkodėl prikuriama skirtingų reikalavimų, dėl to ir teismų gausybė. “Ne kažkodėl, o todėl, kad rengiami konkursai specialiam rangovui”, – tiesiai sako “Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius R.Gradauskas.
R.Dargis priminė atvejį, kai valstybinė institucija, pirkdama automobilį, atstumą tarp ašių nurodė milimetro dalių po kablelio tikslumu ir niekas neprotestavo, išskyrus kokį vargšą rangovą, kurio siūlomo automobilio matmuo skiriasi milimetro dalimi.
S.Kabliui kelia įtarimų ir tai, kodėl viešuosiuose pirkimuose nusismulkinta iki visiškai nereikalingo lygio: “Jei įmonė tinkama kloti asfaltą greitkeliui, kodėl netinkama oro uostui? Ko siekiama – kad kuo daugiau dalyvautų pirkimuose ar kad tik keletas monopolinių įmonių?”
O A.Šimėnas pasakoja apie dar vieną “Lietuvos geležinkelių” viešųjų pirkimų problemą: “Mūsų potencialūs rangovai, darbų vykdytojai – monopolinės struktūros: lokomotyvų remonto depas remontuoja šilumvežius, o detales gamina vienas gamintojas. Kai šilumvežis sugenda, o jo prastovos valanda labai brangi, viešųjų pirkimų konkursas trunka maždaug šešis mėnesius. Pirkti be viešųjų pirkimų mums negalima, o antrinėms įmonėms – leista. Tad tokią ir įsteigėme.”
Mokslininkai taip pat susiduria su monopolinių gamintojų problema. “Kokia viešųjų pirkimų prasmė mokslo srityje, jei pasaulyje – vienas ar du gamintojai? O procesas trunka pusmetį”, – konstatuoja D.Matulis.

Kas svarbiau – viešasis interesas ar įstatymo raidė
Žinoma, visų gyvenimo atvejų konkursinėse sąlygose nesurašysi. Tad, klausia R.Gradauskas, ką daryti, jei, pavyzdžiui, tiesiant kelią paaiškėja, kad trasoje yra durpynas, apie kurio buvimą projektuotojai nežinojo? Stabdyti darbus ir skelbti naują konkursą? Arba kitas pavyzdys: viešasis konkursas dėl Priekulės aplinkkelio pripažintas neįvykusiu, nes mažiausia siūloma kaina buvo 7 proc. didesnė už skaičiuojamąją. Konkursą šiemet teks organizuoti iš naujo, visos kainos per metus smarkiai pakilo. “Tai laimėjo valstybė ar pralaimėjo?” – retoriškai klausia R.Gradauskas.
“Ar nederėjo geriau pasverti ir prieš stabdant Valdovų rūmų statybas?” – kitą gerai žinomą pavyzdį primena D.Matulis.
G.Kostkevičius sako, kad pagal vakarietišką supratimą, jei ginčytinais atvejais stabdysime darbus, dažnai patirsime didesnę žalą, nei leisdami juos tęsti. “Kai konkuruoja du viešieji interesai, valstybė turi vertinti, kuris svarbesnis. Bet tas, kuris padarė klaidą, negali likti nenubaustas, o patyrusieji nuostolių gauna kompensacijas. “Baltic Orthoservice” Danijoje yra skundę konkurso rezultatus, du kartus teismus laimėjome, tačiau projektą toliau vykdė anksčiau laimėtoja pripažinta įmonė, o mes gavome kompensaciją”, – aiškina G.Kostkevičius.
Vis dėlto Ž.Plytnikas abejoja, ar nekiltų problemų, jei pradėtume interpretuoti įstatymą. Tačiau jei kitos šalys sugeba skirti, kas svarbiau – įstatymo raidė ar esmė, kodėl mes nenorime to pabandyti?
O Viešųjų pirkimų įstatymas kartais priveda iki absurdo. Štai mokslininkai, didžiuliuose konkursuose laimėję vadinamąjį grantą, po to turi net pieštukus pirkti per viešuosius pirkimus, nors, pavyzdžiui, niekas nesidomi, kur ir už kiek perka plytas ar cementą konkursą laimėjusi statybos firma. Kaip aiškina VPT l. e. p. direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė, skirtumas tas, kad jei įstaiga daugiau nei 50 proc. finansuojama iš valstybės biudžeto, ji viską privalo pirkti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja samdyti darbuotojus viešiesiems konkursams rengti, o mokslininkai sunkiai gali konkuruoti su kolegomis iš kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos, kur universiteto studentai turi raktą nuo sandėlio su reagentais, ar JAV, kur vakare užsakai reagentą, o ryte 7 val. jis jau guli ant mokslininko stalo. Deja, mūsų mokslo daktarai reikiamas tyrimams atlikti medžiagas po visų procedūrų gauna tik maždaug mėnesiui praėjus.
D.Matulio manymu, Lietuvoje procedūras brangina bei ilgina nelogiška nuostata, kad viešieji pirkimai taikomi organizacijai, o ne konkrečiam projektui, nors tai iš karto išspręstų 90 proc. problemų. Štai Biotechnologijos institutas azotą pirkdavo už 1 tūkst. Lt, o kai institutą prijungė prie Vilniaus universiteto, perka už 4 tūkst. Lt.
O kiek dar prarandama dėl neoperatyvumo. Mažos organizacijos vykdo daug paprastesnes procedūras, bet didelėms, tokioms kaip VU, jos labai sudėtingos. Pavyzdžiui, Švedijoje suvokiama, kad laikas – pinigai, ten įdiegtas sąnaudų ir naudos principas, ir net savivaldybės klerkas gali pirkti be jokių viešųjų pirkimų, jei sugeba įrodyti, kad tai piliečiams naudinga.
Lietuvos viešuosiuose pirkimuose – vieni paradoksai: mokslininkai turi skelbti konkursą net pieštukui įsigyti, o “Baltic Orthoservice” šešerius metus bylinėjosi, kad sveikatos paslaugos, kurioms Lietuvoje per metus skiriama per 4 mlrd. Lt, būtų perkamos viešųjų pirkimų būdu. Pernai vasarą teismas pagaliau priėmė sprendimą, kad ir šioje srityje turi būti taikomi viešieji pirkimai, nors VPT buvo pateikusi išvadą, jog to nereikia, mat pirkėjas vienas – Valstybinė ligonių kasa. “Tai bukas supratimas, nes visoje Europoje sveikatos paslaugos perkamos viešųjų pirkimų būdu”, – vertina G.Kostkevičius. Jis sako matantis vieną išeitį – kreiptis į Europos Komisiją, kad iškeltų bylą Lietuvai, nes ši neįdiegia viešųjų pirkimų sveikatos apsaugos srityje, o tai šiurkštus ES teisės pažeidimas.
Kauno savivaldybės atstovo R.Skilandžio manymu, labai daug lėšų prarandama dėl nesąžiningų tiekėjų piktnaudžiavimo Viešųjų pirkimų įstatymo suteiktomis beveik neribotomis teisėmis skųsti perkančiosios organizacijos veiksmus, labai ilgai trunkančių teisminių ginčų nagrinėjimo, dažnai keičiamo Viešųjų pirkimų įstatymo.
O S.Kablys atkreipia dėmesį, kad mūsų viešieji pirkimai neleidžia parduoti nieko nauja, nes visur parašyta – alternatyva negalima. Tai kaip konkuruoti naujomis technologijomis, kokiu būdu ateiti alternatyvai, naujovei? Įmonės vadovas piktinasi, kad svarbiausia – sudėti, kur reikia, taškus, o ne valstybei nusipirkti gerą prekę už priimtiną kainą. Štai Šalčininkų savivaldybė “Eurovia Lietuvą” buvo išmetusi iš konkurso vien dėl to, kad deklaracijos blanke trūko brūkšninės linijos įmonės pavadinimui užrašyti.
“Pas mus, pradedant prezidente, visiškas nepasitikėjimas žmonėmis – viskas turi būti griežtai reglamentuota”, – piktinasi D.Matulis. Vilniaus universiteto Viešųjų pirkimų direkcijos direktoriaus R.Laukio įsitikinimu, mūsų šalies viešųjų pirkimų tvarka griežtesnė net už EK direktyvą. “Baltic Orthoservice” vadovo G.Kostkevičiaus vertinimu, Lietuva neįvedė griežtesnių reikalavimų, nei nurodyta EK direktyvoje, tik vykdo ją kvailiau.
VPT vadovas Ž.Plytnikas pripažįsta, kad Lietuvoje Viešųjų pirkimų įstatymas be galo griežtas ir sudėtingas, labiau skirtas profesionalams teisininkams, o tokio išsilavinimo neturinčiam žmogui labai sunku jį taikyti. Šiuo metu su Ūkio ministerija sutarta peržiūrėti gausybę VPT parengtų rekomendacijų ir inicijuoti naują kiek įmanoma paprastesnę, lankstesnę ir pritaikytą atskiroms sritims įstatymo redakciją. VPT Teisėkūros ir metodikos skyriaus vedėja J.Vanagaitė atkreipė dėmesį, kad ir Europos Taryboje šiuo metu pradėtas viešųjų pirkimų direktyvų svarstymas ir linkstama liberalizavimo link.
Tiesa, G.Kostkevičius siūlo pasvarstyti, ar apskritai verta gaišti laiką teisėkūrai, kai viskas apibrėžta EK direktyvoje. Šešios ES šalys, tarp jų ir Danija, tokio įstatymo neturi, nes priėmusios dekretą tiesiogiai taikyti europinę direktyvą. Europos Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs daug šios srities bylų, tad suformuota tam tikra teisės doktrina, kuria ir Lietuvai reikėtų pasiremti.
Vis dėlto Ž.Plytnikas mano, kad mums dar anksti lygintis su Danijos mentalitetu: “Ten skaičiuoja kiekvieną valstybės kroną, o pas mus metų pabaigoje, oho, kokie pasipila pirkimai. Prisiminkime, kas įvyko liberalizavus pirkimus neskelbiamų derybų būdu.”
Deja, sąžiningumu tikrai neblizgame. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatymas neturėtų kovoti ir su tais, kurie nori valstybės pinigus naudoti taupiai, bet su kuo didesne nauda piliečiams.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-6) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...