2015 Liepos 07

Absurdas: piliečių mąžta, valdininkų pampsta

veidas.lt

Shutterstock

 

Per metus Lietuva praranda tiek gyventojų, kiek yra ukmergiškių, bet valdininkų armiją pagausina beveik Veisiejų gyventojų skaičiumi.

Per vienuolika metų, kai „Veidas“ rengia geriausio valstybės tarnautojo rinkimus, jų, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, padaugėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus, „grynųjų biurokratų“ – net 38,5 proc. 2005 m. tūkstančiui gyventojų teko iš viso beveik dvidešimt, o šiemet – jau beveik dvidešimt penki (be statutinių pareigūnų – atitinkamai šiek tiek per dvylika ir septyniolika).

Sumažinti valdininkų buvo privertusi tik krizė. Tuomet net buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas, įsipareigota 2010 m. jų skaičių sumažinti dešimtadaliu. Tačiau ~de facto~, kaip liudija Valstybės tarnybos departamento pateikta informacija, jų sumažėjo vos 2,7 proc., nors politikai vis raportuodavo apie mažinamus etatus. Palyginkime: Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. dirbančiųjų privačiame versle skaičius sumenko 16 proc., šešiskart daugiau nei viešajame sektoriuje. Privatus verslas ne tik susitraukė – daug įmonių žlugo dėl tuometės dešiniųjų valdžios priimtų drakoniškos naktinės mokesčių reformos nutarimų. Valstybės sektorius tik aptrupėjo, nors Andrius Kubilius raportavo sukursiąs mažą, bet efektyvią valstybės tarnybą, žadėjo grandiozines reformas.

2013 m. pirmąjį pusmetį, jau per naujos – kairiųjų Vyriausybės kadenciją, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai valdininkų korpusas padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių. Tačiau melas, kad dėl to išaugęs biurokratinis personalas vėl grįžo į buvusias vėžes. Absurdiška, bet jau nebe pirmininkavimo metais valdininkų dar padaugėjo. Priežasčių tam nebuvo, nebent valdininkams krizė baigėsi ir nutarta vėl grįžti prie mokesčių mokėtojų pinigais apmokamo gyvenimo atsipūtus.

Tiesa, nelygu, ką lyginsi – užimtus, įsteigtus ar maksimaliai leistinus etatus, mat šie skaičiai gerokai skiriasi. Tad politikai žongliruoja jais, kaip jiems patogiau: būdami valdžioje lygina maksimaliai leistinus ar įsteigtus etatus ir tikina, kad valdininkų mažėja, o būdami opozicijoje jau griebiasi lyginti realiai užimtuosius ir kritikuoja tuometinius valdančiuosius, esą valstybės tarnyba pučiasi.

Tačiau nežinia, kuo pagrįstas didžiausias leistinų etatų skaičius, nes jis, palyginti su   patvirtintomis pareigybėmis, visą pastarąjį dešimtmetį buvo gerokai didesnis, kai kuriais metais – net šešiais tūkstančiais, o nuo realaus valdininkų skaičiaus skyrėsi net iki 13 tūkst. Pastaruosius kelerius metus šis atotrūkis sumažėjęs, bet vis tiek siekia apie 7 tūkst. Ar tikrai tie etatai reikalingi, jei be jų puikiai verčiamasi?

„Visai nėra būtinybės pristeigti tiek etatų, juolab niekada jie nėra užpildomi. Etatų skaičius pučiamas norint taip pasididinti darbo užmokesčio fondą, kad dalį jo būtų galima panaudoti papildomam uždarbiui – priemokoms ir premijoms“, – „mirusių sielų“ mįslę atskleidžia Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

„Veidas“ bandė aiškintis realų valdininkų skaičių – kiek yra užimtų pareigybių. Tačiau ir čia visus žąsiukus tiksliai suskaičiuoti sunku. Ir ne tik žurnalistams: Seimo Audito komitetas palygino Valstybės tarnybos departamento ir ministerijų pateikiamus skaičius, o jie, pasirodo, toli gražu nesutampa. Maža to, nors parlamentarai norėjo įvertinti realių naujų etatų įsteigimo pagrįstumą, ministerijos bandė įsiūlyti duomenis apie didžiausią leistiną etatų skaičių, o jis esą nedidėjo, todėl neaišku, ko čia komitetas kabinėjasi.

Painiava su skaičiais atsiranda ir todėl, kad vienur jie pateikiami su statutiniais pareigūnais, kitur – be, vienur su savivaldybėmis, kitur – be, vienur visų biudžetinių įstaigų, kitur – tik valstybės valdymo aparato. Beje, per pastaruosius vienuolika metų vienintelių sumažėjo statutinių pareigūnų – nuo  25 tūkst. iki 22,9 tūkst., tačiau ir tai ne tokiu mastu, kiek mažėjo visa Lietuva, tad skaičiuojant tūkstančiui gyventojų jų dabar keliais procentais daugiau nei 2004 m.

Grynųjų biurokratų skaičius per vienuolika metų paaugo nuo 41,5 tūkst. iki 49 tūkst. Beje, į šiuos skaičius neįeina išrinkti ar paskirti politikai: prezidentas, Seimo pirmininkas, Seimo nariai, ministras pirmininkas, ministrai, savivaldybės tarybos nariai, savivaldybių merai ir vicemerai. Akivaizdžiai daugėja politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų: per vienuolika metų jų daugiau nei padvigubėjo – nuo 366 iki 792. Tai tik įrodymas, kad politikai nepasitiki karjeros valstybės tarnautojais ir bando kuo daugiau atsivesti savų partinių kadrų.

Šiame skaičių didėjimo kontekste verta priminti, kad gyventojų analizuojamu laikotarpiu sumažėjo nuo beveik 3,4 mln. iki 2,9 mln.

Pastaraisiais metais valdininkų gausėjimas įgijo neįtikėtiną pagreitį. Štai per metus Lietuva prarado per 22 tūkst. gyventojų, arba visą Ukmergę. O Seimo Audito komiteto skaičiavimais, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo įsteigta 1430 naujų pareigybių, užimtų etatų skaičius padidėjo 1243 – beveik Veisiejų dydžio miesteliu, arba gerokai daugiau, nei iš viso dirba žmonių vienoje didžiausių Lietuvos pramonės įmonių „Achemoje“. Vadinasi, per metus iš Lietuvos išnyksta Ukmergės dydžio miestas, bet valstybės aparatas pasipildo Veisiejų dydžio miesteliu ar pramonės gigantu, tik neefektyviu ir kasmet reikalaujančiu vis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų.

Pagrindo tam nėra jokio. Naujų funkcijų po to, kai įstojus į ES atsirado papildomų darbų prižiūrint ES lėšų panaudojimą, neatsirado, išskyrus laikinas – kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai.

Logiškai mąstant, net atvirkščiai – valdininkų turėtų mažėti. „Gauname ES lėšas, kuriame informacines sistemas, registrus, vieno langelio principą, tai turėtų mažinti biurokratiją, todėl automatiškai turėtų mažėti ir biurokratinis aparatas. Bet, paradoksalu, jis didėja, ir tokiais tempais, kad naujausios tendencijos baugina“, – sako Seimo Audito komiteto pirmininkė J.Vaickienė.

Tai matyti net plika akimi. Politikė lygina: pavyzdžiui, anksčiau „Sodros“ darbuotojai tilpdavo į vieną pastatą, nors rašydavo pieštuku. Dabar pasitelktos informacinės technologijos, gyventojų mažėja, o valdininkų išsiplėtė iki begalybės. Arba apskričių reforma: jų administracijos buvo naikinamos, kad sumažėtų biurokratijos grandžių, bet valdininkų dėl to nesumažėjo.

Per pastaruosius vienuolika metų būta įvairių reorganizacijų. Buvo mažinama visokių valdiškų įstaigėlių, jas sujungiant ar įkorporuojant į kitas. Tai ženklu stebint vadovų pokytį – konkurso ar politinio pasitikėjimo pagrindu skiriamų įstaigų vadovų per vienuolika metų sumažėjo nuo 442 iki 278. Tačiau jei bendras valdininkų skaičius nesumažėjo, vadinasi, buvo tik kitaip pervadintos pareigos.

Arba, pavyzdžiui, 2009 m. įsteigus naują – Energetikos ministeriją žadėta, kad ji mokesčių mokėtojams nekainuos nė vieno papildomo lito, nes valdininkų dėl to nedaugės, tik atskiros ministerijos statusą įgis iš Ūkio ministerijos perimamas šios srities padalinys. Tačiau abi ministerijos išsipūtė. Ūkio ministerijoje iki jos energetikos padalinių atskyrimo dirbo 264 darbuotojai. Dabar per abi ministerijas jų jau 347, o Ūkio ministerijoje beveik tiek pat darbuotojų, kiek prieš jos padalijimą į dvi.

Visos reorganizacijos, pasak J.Vaickienės, virsta tuo, kad kažką naikina, bet kitur prideda dar du. O ministerijos pačios sau susikuria funkcijų, tik klausimas, kam, be jų pačių, jų reikia.

Analizuojant ministerijų struktūrą net galva sukasi: yra departamentai, šie suskirstyti į skyrius, departamentai ir skyriai turi po vadovą, šie – pavaduotojus, kai kur skyriai turi poskyrius vėl su savo vadovybe. Kyla klausimas, ar nesidubliuoja funkcijos, jei vienas skyrius – informacinių technologijų, kitas – informacinių sistemų. Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijoms reikalingi protokolo skyriai, bet kam net aštuonių darbuotojų protokolo skyrius Žemės ūkio ministerijai? Įsteigta centralizuoto turto valdytojo institucija, bet kiekvienoje ministerijoje yra turto valdymo departamentai, nors galėtų pastatus ir turtą perduoti valdyti specializuotam turto valdytojui. Bet tokių intencijų nematyti.

Pampsta ir išlaidos valstybės aparatui išlaikyti. O ši našta kiekvienam mūsų vis didėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Tai būtų galima pateisinti, jei didėtų paslaugų kokybė, bet tokių požymių nėra. Atvirkščiai.

Seimo Audito komitetas, išanalizavęs centrinės valdžios (be savivaldybių), išlaidų ir valdininkų skaičių augimą, niekaip neranda tarp jų logiškos koreliacijos. J.Vaickienė stebisi, kad valdininkų kvalifikacijai kelti kasmet išleidžiama vis daugiau valstybės ir ES lėšų, o jei kyla darbuotojų kvalifikacija, turėtų mažėti jų poreikis. Tačiau tai niekaip nekoreliuoja su darbuotojų skaičiumi, net atvirkščiai: kuo daugiau investuojama į kvalifikaciją, tuo daugiau reikia darbuotojų toms pačioms funkcijoms atlikti. O kvalifikacijai kelti skirti milijonai kasmet vis didesni: 2012 m. tam skirta beveik 6,6 mln., o šiemet – jau 11,3 mln., skaičiuojant litais (kad būtų lengviau palyginti su ankstesniais metais, ir šių metų sumas nurodome litais).

Tačiau, nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis didėjančių papildomų primokėjimų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai auga ir išlaidos ekspertams. 2012 m. jiems išleista 12,6 mln. Lt. 2013 m. atėjęs į valdžią premjeras Algirdas Butkevičius aršiai kritikavo pirmtakus už išlaidavimą ekspertams, pažadėjo tai užkardyti ir žodį beveik tesėjo – išleista 6,7 mln. Lt. Tačiau pažadas truko metus: pernai šios išlaidos jau siekė 17,1 mln. Lt, o šiemet ekspertams planuojama išleisti jau net 25,3 mln., skaičiuojant litais.

Pavyzdžiui, Energetikos ministerija 2013 m. ekspertams išleido 1,6 mln., o pernai – 11,2 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerija ekspertams išmokėjo trylika kartų daugiau nei užpernai: šios sumos pakilo nuo 5,1 tūkst. iki 68 tūkst. Lt, Sveikatos apsaugos ministerija šiai paskirčiai skirtą sumą padidino beveik aštuoniskart, nuo 31,6 tūkst. iki 250,8 tūkst. Lt.

Visos ministerijos turi gausesnius ar mažiau gausius teisės departamentus ar skyrius, bet teisininkų paslaugos perkamos samdant specialistus iš šalies. Anksčiau pirkdavo ir viešųjų pirkimų paslaugas, nors visos taip pat turėjo tokius skyrius su sukomplektuotu personalu. Vis daugiau prireikia ir kitų sričių ekspertų paslaugų.

„Ministerijos plečiasi priimdamos daugybę specialistų, bet be reikiamos kvalifikacijos. Įdarbiname su mažesne kvalifikacija, vadinasi, ir su mažais atlyginimais, o paskui kvalifikaciją perkame, nors geriau būtų mažiau valstybės tarnautojų, bet kvalifikuotų ir geriau apmokamų. Taip, valstybės tarnyba turėtų būti prestižinė darbo vieta. Sumažinkime darbuotojų kokiais 40 proc. ir pakelkime likusiems geriausiems atlyginimą“, – siūlo J.Vaickienė.

Atlyginimas valstybės tarnyboje – tikrai jautri tema, ypač čia pradedantiems karjerą. Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius pripažįsta: absurdas, kai biurokratija daugina pati save – funkcijos ir pareigybės sugalvojamos, kad pateisintų etato steigimą. Valstybės tarnyboje reikia skaidrumo ir aiškumo. Bet ir atlyginimai turi būti konkurencingi. Dabar jie tokie maži, kad, norint išlaikyti žmones bent kažkiek konkurencingais atlyginimais, jokia paslaptis, gudraujama su neužimtais etatais, sutaupytus pinigus perskirstant kitiems (gerai, jei pagal darbą, o ne pagal lojalumą vadovui). Dabar vidutinis specialistų be darbo stažo valstybės tarnyboje pareiginis atlyginimas iki mokesčių – apie tūkstantį eurų, vadinasi, į rankas – apie 760 eurų.

Tačiau tai nėra realus atlygis, nes papildomai valdininkai gauna visokiausių priedų, priemokų, premijų. Taip paslepiamas tikrasis atlyginimas. Net 71 proc. iš 3,2 mlrd. Lt  pernai valstybės institucijų darbuotojams priskaičiuoto atlygio sudarė įvairūs priedai, priemokos, premijos kuo įvairiausiu pretekstu – nuo Joninių, kitų švenčių ar jubiliejaus proga iki skubaus papildomo darbo ir panašiai. Beje, pareiginės algos dalis kasmet vis mažėja: 2011 m. ji dar sudarė 75,5 proc., dabar – 71 proc.

Išlaidos darbo užmokesčiui pernai didėjo daugiau nei 6,1 proc. Iš dalies tai lemia per krizę sumažintų pareiginės algos ir priedų koeficientų atkūrimas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad krizės laikotarpiu jie buvo nukarpyti nesilaikant Konstitucijos raidės. Bet išlaidos algoms didės ir toliau, nes juk didėja ir pareigybių skaičius.

Biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio fondas 2012 m. siekė 2,9 mlrd. Lt, pernai – 3,1 mlrd. Lt, o šiemet – jau 3,234 mlrd., skaičiuojant litais.

Pareiginių atlyginimų kilimą galima paaiškinti Konstitucinio Teismo verdiktu, bet pagrįsti įvairių papildomų išmokų didėjimą kur kas sunkiau. Pernai priedų priskaičiuota 421,8 mln. Lt (14 proc. daugiau nei prieš metus), beveik pusė jų – už kvalifikacinę klasę. Priemokų išmokėta 116,7 mln. Lt (23 proc. daugiau). Dar išmokėta 12,6 mln. Lt premijų.

Beje, noras skatinti darbuotojus ypač paūmėja ketvirtąjį metų ketvirtį: Seimo Audito komitetas daro prielaidą, kad asignavimų valdytojai metų pabaigoje bando žūtbūt ištaškyti maksimaliai įmanomas sumas, pavyzdžiui, pernai metams baigiantis išmokėta pusė visų metų premijų. Beje, metams baigiantis valstybės institucijos puola leisti pinigus į visas puses: 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį panaudota net 40 proc. visų metų lėšų, skirtų transportui, 41 proc. – reprezentacijai, 48 proc. – kvalifikacijai kelti.

Prie algos prisiduriama ir komandiruotpinigiais. O lėšų komandiruotėms poreikis didėja metai po metų. 2012 m. tam išleista 33,9 mln., pirmininkavimo ES Tarybai 2013-aisiais – 48,1 mln., pernai – 38,8 mln. Lt, o šiemet ketinama pranokti ir europinio pirmininkavimo metus – net per 40 mln., skaičiuojant litais. Yra specifinių ministerijų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų. Bet ir kitose išsijuosus keliaujama po pasaulį, kartais nežinia ko. Kai kurie vojažai šokiruoja.

Per A.Kubiliaus Vyriausybės kadenciją egzotiškomis kelionėmis garsėjusi Aplinkos ministerija šią tradiciją tęsia toliau. Pavyzdžiui, į penkių dienų mokymus Paryžiuje vyko penki asmenys, išlaidos – 25 tūkst. Lt. Ar tikrai reikėjo vykti penkiems žmonėms, užuot delegavus vieną? Juo labiau kad po pusmečio į analogišką seminarą išsiųsti dar keturi žmonės – dar 20 tūkst. Lt išlaidų. Arba trijų dienų dviejų asmenų vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus, kainavęs beveik 11 tūkst. Lt.

Galima tęsti ir tęsti: keturių asmenų kelionė į parodą Vokietijoje, kainavusi 20 tūkst. Lt, penkių asmenų dalyvavimas parodoje Portugalijoje – penkios dienos, atsiėjusios per 52 tūkst. Lt. Vizitai į Korėją: keturiolikos dienų dviejų asmenų kelionė atsiėjo 29 tūkst. Lt, dar dviejų asmenų šešių dienų kelionė tuo pačiu metu – 18 tūkst. Lt. Ir kai kurios kitos ministerijos kartais labiau primena kelionių agentūrą nei valstybės instituciją. Susidaro įspūdis, kad yra valdininkų, vos spėjančių keisti lagaminus. O už komandiruotes taip pat mokami dienpinigiai, tad taip tarnautojams sudaromos galimybės papildomai pasipinigauti.

Išlaidauja valdininkai visose srityse. Pavyzdžiui, stulbina išlaidos transportui. Atnaujinami automobilių parkai, bet perkami neekonomiški didžiuliai, net prabangos klasės automobiliai. Ar galime tą sau leisti? Valdininkų išlaidos transportui nuo 2012 m. iki šių metų išsipūtė nuo 88,7 mln. iki 130,4 mln., skaičiuojant litais.

Tikrai norėjome gražiai save parodyti pirmininkaudami ES Tarybai, tad reprezentacijai 2013 m. buvo skirta net 30,9 mln. Lt. 2012 m., iki pirmininkavimo, tam užteko 9,4 mln. Lt, o šiemet reprezentuotis ketinama už 12,9 mln., skaičiuojant litais. Keista, kad net tokios įstaigos, kaip Vyriausioji rinkimų komisija, pernai per metus reprezentacijai išlaidas padidino aštuonis kartus, iki 615,2 tūkst. Lt.

Seimo Audito komiteto pirmininkė neabejoja, kad visos išlaidos turėtų būti pamatuotos ir atitikti valstybės galimybes. Bet gal tai sovietmečio paveldas: kuo „biednesnis“, tuo labiau norisi demonstruoti prabangą.

Audito komitetas perdavė surinktą informaciją kitiems Seimo komitetams, kad jie dar detaliau išnagrinėtų komandiruočių ir kitų išlaidų pagrįstumą ir į tai atsižvelgtų svarstydami, kiek lėšų ministerijoms skirti 2016 m. biudžete. O analizė dėl didėjančio realaus etatų skaičiaus perduota Vyriausybei ir vadinamajai Saulėlydžio komisijai, tikintis, kad bus įvertinta pagrįstumo ir naudos valstybei aspektu.

„Dabar valstybės tarnyba – kaip atskira kasta: ji gana apsaugota, kaita čia nedidelė. Turėtų būti objektyvūs valstybės tarnyboje dirbančio asmens vertinimai, o dabar aukštesnė klasė suteikiama ne už tai, kad esi geras darbuotojas, o kad dirbai daug metų. Žmogui belieka sėdėti savo vietoje“, – apgailestauja J.Vaickienė.

Daugiau aiškumo valstybės tarnyboje pridėtų ir Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, kurioms jau pritarė Vyriausybė. Rengiant revoliuciją darbo rinkoje, neįmanoma būtų apeiti ir valdininkijos. Pagal Vyriausybės patvirtintą projektą valstybės tarnyboje neliktų pareigybių kategorijų, būtų atsisakyta priemokų už papildomas užduotis, reguliariai būtų vertinama valstybės tarnautojų kompetencija, o dvejus metus iš eilės nustačius ją esant nepakankamą darbuotojas galėtų būti perkeliamas į žemesnes pareigas. Valstybės tarnybą ketinama apsaugoti nuo politinių įtakų.

Belieka klausimas, ar politikai ryšis permainoms, nes apie tai kalbama metų metais, bet nėra politinės valios iš esmės peržiūrėti valstybės institucijų struktūras, kurios galioja nežinia kiek metų, funkcijų poreikį, išanalizuoti, ar jos nesidubliuoja, nustatyti realų darbuotojų poreikį ir tam reikalingos kvalifikacijos reikalavimus.

Svarbu ir tai, kad valstybės tarnybos pūtimosi sąskaita mokesčių mokėtojams – ne vienintelė blogybė. Kiekvienai naujai pareigybei susigalvojama darbo, o tai dažniausiai reiškia kokias nors užduotis pavaldžioms institucijoms, net verslo subjektams, nors deklaruojama, kad biurokratinė našta verslui, aplinkai vis mažinama. Ir sukasi toks ~perpetuum mobile~.

„Reikia politinės valios ir sprendimų. O jų nėra. Kai Latvija, krizės metais skolindamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, buvo priversta imtis struktūrinių viešojo sektoriaus reformų, viešąjį sektorių sumažino beveik 30 proc. Ar sugriuvo valstybė?“ – primena parlamentarė J.Vaickienė.

Latvius daryti reformą privertė krizė. Baltijos pirmūnai estai viešojo sektoriaus reformų ėmėsi patys, pačioje nepriklausomybės pradžioje, prieš ketvirtį amžiaus.

Prieš porą dešimtmečių Kanada, susivokusi, kad išpūstas valstybės aparatas ne padeda, o jau stabdo valstybės pažangą, priėmė ryžtingą sprendimą: reforma kas šeštam valstybės tarnautojui kainavo darbo praradimą, bet visi gavo dosnias išmokas, o didžiulė to kaina valstybės biudžetui atsipirko jau po metų su trupučiu.

Danija, Kanada, Naujoji Zelandija įdiegusios į rezultatą orientuotą sistemą – projektinį valstybės tarnybos funkcijų planavimą: kasmet suformuluojami valstybės strateginiai tikslai ir tada skelbiami konkursai jiems įgyvendinti, kurių nugalėtojais gali tapti ne tik valstybės tarnautojai.

O mes tepirmaujame tuo, kad valstybė tampa vis didesniu darbdaviu. Valstybės tarnyboje iš tiesų yra labai daug gerų, aukštos kvalifikacijos, gebančių strategiškai mąstyti žmonių, norinčių dirbti valstybei. Geriausius iš geriausiųjų „Veidas“ kasmet ir pagerbia Valstybės dienos išvakarėse. Tačiau be politinės valios pagaliau imtis kardinalios reformos, valstybės tarnybą padarant iš tiesų optimalaus dydžio ir efektyvią, neįmanoma pasiekti, kad tokių išskirtinių žmonių valstybės tarnyboje būtų didžioji dalis.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...